Advento žvakės. Iš slaugytojos prisiminimų
Janina Survilaitė
Spalvotas sieninis kalendorius sulaukė sidabrinio Advento. Antrąjį jo sekmadienį visame mieste, atrodė, garsiau sugaudė visų Ciuricho bažnyčių varpai. Vario skambesys virpino orą, kuris skilinėjo į daugybę sidabrinių kristaliukų, nubarstydamas takus iki dangaus, visiems parodydamas kelią į ten, kur greitai bus pašaukta kurio nors iš mano slaugomų senukų siela…
Visuose senelių namuose kvepėjo švieži eglišakiai, sumerkti į dideles porceliano vazas, kuriose tarp keturių žvakių anksti rytą suspindo antroji Advento žvakė. Adventas šveicarams – sena saulės grįžtuvių laukimo tradicija, gimdanti Viltį, kad tamsa ilgai nesitęs.
Šveicarijos sostinės Berno mieste, visus metus turistų apgulusioje meškų dauboje, 2009-aisiais prieš Adventą įvyko neeilinis nuotykis, kurio herojus – didysis daubos pasidižiavimas miesto simboliu tapęs lokys Finas, sveriantis 250 kilogramų… Iš tikrųjų, kur galėtume rasti tokį žmogaus ir gamtos ryšį, kai miesto centre gali stebėti žalioje dauboje laisvai vaikštančius sunkiasvorius ruduosius lokius, užvertusius gauruotas galvas ir tykančius iš turistų pagauti ką nors skanaus…
Vienas psichiškai nesveikas lankytojas sugalvojo perlipti „Meškų daubos“ sieną ir su meškomis susitikti akis į akį. Meškų irštvos karalius Finas suskubo ginti savo šeimynos rezidenciją. Fino kova su nekviestu svečiu vyko septynias minutes ir būtų tikrai pasbaigusi rudojo šeimininko pergale, bet atskubėjęs policininkas paleido į Finą kulką.
Nelaimingasis turistas, stipriai Fino apdraskytas, buvo nuvežtas į Berno ligoninę, o šautinė Fino žaizda buvo gydoma lokių irštvoje. Nors tokia pati nelaimė ištiko ir žvėriui, ir žmogui, bet miesto gyventojai nepraleido progos parodyti savo išskirtinį jautrumą žvėriui. Aktyvus visuomenės teismas buvo vieningas: kaltas neprotingas, neatsargus žmogus… „Selber schuld!“ – patskaltas!
Vakar visi mano slaugomi senukai įnikę skaitė šeštadienio spaudą. „Pavojingi ne žvėrys, o žmonės! Ar policija turėjo teisę naudoti ginklą? Žvėris net savo voljere negali būti saugus!“ – lyg gelbėjimosi šaukinius sėjo laikraščių antraštes žurnalistai…Nepadėjo net „Meškų daubos“ direktoriaus aiškinimas, kad policija buvo priversta panaudoti ginklą: antraip žmogų užgulęs lokys nuo perspėjamojo šūvio būtų dar labiau įsiutintas ir žmogų tikrai mirtinai sudraskęs.
Į voljerą plūdo tūkstančiai laiškų, išreiškiančių gailestį nukentėjusiam lokiui, o susirūpinę Berno gyventojai nešė ir nešė jam šviežią žalią žuvį ir medaus stiklainius…
Niekur nebuvo paminėta, kad kas nors būtų aplankęs sergantį žmogų Berno ligoninėje.
Sidabrinių Advento žvakių šviesomis spindinčiame senelių namų koridoriuje karaliavo šventa paskutinio metų mėnesio šerkšnuoto gruodžio nuotaika. Pavargę nuo metų naštos ir netikėtų naujienų apie besirengančią į savo guolį atgulti mešką, pietų poguliui nusiteikę ramiai ilsėjosi ir mano globuotiniai. Žinojau, kad ne vienas iš jų mintyse apmąsto įvykusią istoriją, kurios epilogo moralas skamba:
“Pavojingi ne žvėrys, o žmonės“…
Ir visa tai įvyksta Advento žvakių šviesoje…
