Algimantas tikisi stebuklo

Angelė Digaitytė - November 20, 2020

Feisbuke sutiktas vyriškis Algimantas Kalinauskas sakosi esąs dzūkas, gimęs 1962 metų vasarį Lenkijoje, Punsko krašte, lietuvių Juozo ir Birutės Gadliauskaitės Kalinauskų gausioje šeimoje. Brolis gyvena Frankfurte prie Maino, viena sesuo įsikūrusi Suvalkuose, kita ištekėjo už kaimyno ūkininko ir liko gimtajame kaime, o Algimantas savo antrosios puselės ieškojo Lietuvoje.

Iš pradžių pusantrų metų draugavo su be galo gražia mergina iš Šilutės. Grožis buvęs nepaprastas, bet, anot Algimanto, tiktai grožis, o šiaip – vieni kaprizai. Algimantas jai niekaip neįtikdavęs. Kaip sakoma, „jei manekenė, tai ir lovoje manekenė“ – manė, jei jau gražuolė, tai jai viskas galima. Per pusantrų metų jiedu nesugebėjo apsišlifuoti, prisiderinti vienas prie kito. Algimantas nusivylė lietuvaitėmis, manė, kad visos tokios.

1991 metais Algimantas pradėjo važinėti dirbti į Vokietiją. Darmštate gyveno toks lietuvis,  į Vokietiją pasitraukęs dar per karą, tai pas jį ir nuomojosi kambarį. Paskui susirado darbą Frankfurte prie Maino. Algimantas dirbo statybose, atlikdavo vidaus apdailos darbus, nors tekdavo apšiltinti ir fasadus. Kartą per mėnesį grįždavo į Lietuvą. Kartą taip grįžęs susipažino Vilniuje su savo būsima žmona Alma, architekte, kilusia iš Kaišiadorių. Ši buvusi visiška šilutiškės eksdraugės priešingybė – su ja nereikėjo derintis: jokių kaprizų, be nervų, be išsidirbinėjimo, diplomatiška, niekada nesiskųsdavo, viskas jai buvo gerai, nerūkė, negėrė… 1996 metais atšoko vestuves, spalį gimė sūnus Žilvinas, 1998 metais – duktė Rasuolė. Auksarankis Algimantas prie Vilniaus, Salininkuose, pasistatė namą. Vasarą, vaikų mokyklinių atostogų metu, žmona pasiimdavo irgi atostogas ir kasmet šeima praleisdavo kartu Vokietijoje. Alma domėjosi senąja architektūra, tad savaitgaliais visi keturi lankydavo pilis.  Judviejų charakteriai buvo skirtingi. Alma mėgo keliauti, o Algimantas, darbo reikalais pakankamai prisitrankydavęs, buvo labiau namisėda. Tai Alma su vaikais išsileisdavo kur į Italiją.

Šeima

Deja, laimė truko neilgai. Alma susirgo limfoma. Moteris kovojo su kraujo vėžiu penkiolika metų, atlaikė dvi kaulų čiulpų transplantacijas. Būdavo, atsigaudavo ir vėl eidavo į darbą. Bet chemija suėdė inkstus, neatlaikė. Algimantas pasiliko Lietuvoje slaugyti žmonos. Sunkiausia ir skaudžiausia buvo paskutiniai mėnesiai, ypač paskutinės septynios savaitės, kai matė, jog žmona skęsta, o niekuo negalėjo padėti. Alma mirė 2014 metais, sulaukusi 58-erių.

Po žmonos mirties Algimantas liko Lietuvoje. Vaikai jau suaugę. Sūnus įgijo Gedimino technikos universitete inžinerinės gamybos ir vadybos specialybę, dirba Vilniuje, duktė studijuoja tame pačiame Gedimino technikos universitete kompiuterinę inžineriją, jau paskutiniame kurse. Algimantas laukia anūkų, gal atsiras.

Bet liūdna vienam, nes vaikai turi savo gyvenimus.  Prieš gerą mėnesį palaidojo tėvą. Mama dar gyva, gyvena Punske, Algimantas dažnai ją aplanko. Tiesa, veiklus vyras nesėdi užsidaręs namuose. Salininkuose yra trejos kapinės. Algimantas yra Salininkų paramos fondo „Salininkiečių ramybė“ direktorius. Jis prižiūri kapines, registruoja mirusiuosius, turi savo žinioje porą darbininkų. Gauna algą iš savivaldybės.

Taip pat Algimantas šoka ir dainuoja Vilniaus karininkų ramovės ansamblyje „Vilnelė“. Kitas pomėgis – žirgai. Dabar Algimantas važiuoja į žirgyną pajodinėti.

Su kraštiečiu Petru Pojaviu

Vaikystės kaime retai kas traktorių turėjo, visi žemę dirbo arkliais. Paties Algimanto tėvas traktorių nusipirko tik 1983 metais. Tėvas augindavo pusiau sunkiuosius arklius „sokolus“, bet Algimantą labiau traukia trakėnai. Gal kad kaubojiškų filmų prisižiūrėjo, kur herojai jodavo ant eiklių, blizgančiu kailiu žirgų. Trakėnai yra tokie sportiški.

Algimantas su žirgais užaugęs. Pavasariais, kai kumelė atsivesdavo kumeliukų, juodu su broliu ginčydavosi, kuris kuriam priklauso.

Kai tarnavo kariuomenėj, kartą Algimantas išleistas atostogų namo, išsiruošė į šokius kaimyniniame kaime. O buvo labai daug sniego. Sako: „Tėvai, duok kumelę, pasikinkysiu į roges, važiuosiu į šokius.“ Tėvas sako, važiuok.  Po šokių Algimantas įsisodino tokią panelę, parvežė namo. O reikia grįžti. Per sniegą nieko nesimato. Tai kumelė pati namo kelią rado.

Tėvas laikydavo eržilus. Žmonės atvesdavo kumeles. Buvo toks eržilas, smarkus, niekas prie jo neprieidavo, tik jie, vaikai, ir senelė. O jei bandydavo svetimas prisiartinti, dantis iššiepęs puldavo.

Taigi Algimantui veiklos netrūksta, bet liūdna vienam. Kad rastų puikią moterį, su kuria sutartų taip pat gražiai, kaip su velione žmona, būtų stebuklas. Tai va, pamažu ir ieško draugės. Jei būtų viskas gerai – taptų ir žmona.

Algimantas sutiktų dėl jos ir į Vokietiją atgal persikelti. Kalbą per 23 metus išmoko, tradicijos nesvetimos.  

Naujienos

Smurtas turi daug veidų. Atpažink jį

Smurtas dažniausiai suprantamas kaip fizinė prievarta, tačiau tai gali būti bet koks veiksmas, kurio galima išvengti ir kuris trukdo...

Tik nebijok. Netylėk

Durys užsidarė.  Po akimirkos Lina (vardas pakeistas – A. D.) išgirdo trinktelint laukujas duris. Petras išėjo. Moteris lengviau...

Ar žinai, kad gali atgauti dalį pinigų?

Dažnai užsienyje dirbantis žmogus nežino, jog kiekvienas legaliai užsienyje dirbantis Lietuvos pilietis gali pretenduoti į...