Ar sugrįšime prie Vydūno?

Angelė Digaitytė - Oktober 12, 2020

Juozas Brazauskas, istorikas

2018 metai buvo paskelbti Vydūno metais, nes 2018-aisiais sukako 150 metų, kai gimė Vilhelmas Storosta-Vydūnas. Jis mirė 1953 m. vasario 20 dieną toli nuo Lietuvos, Detmolde.

Vydūnas, 1930 m.

       Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1991 metų spalį žymaus lietuvių mąstytojo palaikai buvo atgabenti į gimtinę ir perlaidoti Bitėnų kapinaitėse. Jo asmenybė ir kūryba ryškiai atspindi tragišką Mažosios Lietuvos likimą.

      Mes iki šiol negalime gerai suprasti šio krašto ir jame kūrusių asmenybių vaidmens. Pasak jo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojo, humanitarinių mokslų daktaro Vacio Bagdonavičiaus, iki šiol mes esame jo nelaisvėje, į savo kultūrą Vydūną susigrąžinome pernelyg kukliai ir nedrąsiai.

          Vilhelmas Storosta gimė 1868 metų kovo 22 dieną Jonaičiuose, Šilutės apskrityje, ji tuo metu priklausė Prūsijos karalystei. Augo gausioje pradinės mokyklos mokytojo šeimoje. Tėvas skatino rimtai žiūrėti į mokslus. Baigęs Ragainės mokytojų seminariją, 1888–1892 metais mokė Kintų pradžios mokyklos mokinius lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos ir kūno kultūros.

        Būdamas silpnos sveikatos, patartas gydytojo, gydėsi plaučių džiovą. Darė kvėpavimo pratimus, vaikščiojo pamario pušyne, tinkamai maitinosi, tapo vegetaru. Greitai pasveiko. Jaunam mokytojui talkino šeimininkauti Klara Fulhaz – Kintų pradžios mokyklos rektoriaus giminaitė (su ja 1891 metais susituokė Kintų bažnyčioje). Išlaikęs aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus, 1892–1912 metais dėstė Tilžės berniukų gimnazijoje prancūzų ir anglų kalbas.

       V. Storosta (Vydūno vardas prigijo tik apie 1907 metais jam gyvenant Tilžėje), baigęs Ragainės mokytojų seminariją, toliau mokėsi Greifsvaldo, Halės, Leipcigo ir Berlyno universitetuose, ten studijavo filosofiją, religijos, kultūros, meno, literatūros istorijos, sociologijos, gamtos mokslus, sanskrito, anglų ir prancūzų kalbas.

       1895 metais V. Storosta Tilžėje įkūrė giedotojų draugiją ir jai 40 metų vadovavo – rengė dainų šventes, vaidinimus, populiarino lietuvių liaudies dainas. Vydūnas buvo veiklus Rytų Prūsijos lietuvių ir Klaipėdos krašto draugijų bei organizacijų narys. 1931 metais išrinktas įkurtos Prūsijos lietuvių draugijos tarybos pirmininku. Nuo 1907 metų dalyvavo lietuvių mokslo veikloje, leido žurnalus, bendradarbiavo Rytų Prūsijos ir Lietuvos periodinėje spaudoje. Nuo 1925 metų PEN klubo (tarptautinės nepolitinės organizacijos, ginančios kūrybinę rašytojų ir kitų kūrėjų laisvę, menininkus, pasaulyje persekiojamus už įsitikinimus, siekiančios, kad literatūra, nepriklausomai nuo ideologinių bei politinių doktrinų, būtų išsaugota kaip bendra tautų vertybė – V. L.) narys, beje, iki 1889 m. vienintelis lietuvis, 1928 metais – Lietuvos universiteto filosofijos garbės daktaras, 1933 metais – Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys.

         Pats pirmasis lietuvių kosminę moralinę viziją  apie 1900 metais pradėjo kurti Vydūnas, jungęs indiškas religijas, jo įsivaizduotas lietuvių pagonybės dvasinio gyvenimo formas ir I. Kanto reikalavimą būti savo vertę sąmoningai žinančiu individu ( “Kitų neatsiklausiu, kas šventa, garbinu, kas šventa man”). Iš Vydūno raštų, teigė V. Mykolaitis- Putinas, “trykšta pasitikėjimas savo žmogiškos prigimties jėgomis”.

          Vydūno pažiūrų sistemoje žmogaus prigimtis skiriasi nuo krikščioniškosios koncepcijos. Vydūno žmogaus neveikia nei pirmapradė nuodėmė, nei Dievo malonė, teikiama per sakramentus. Vydūno žmoguje kovoja du pradai: dieviškasis ir gyvūliškasis ir žmogui toje kovoje skirta arba išnykti, arba susilieti su dievybe. Vydūnas rodo, kaip toks  tik savo valia ir savo jėgoms paliktas žmogus auga, sąmonėja, tobulėja ir galu  gale pasiekia aukščiausių, tobuliausių dvasinio gyvenimo viršūnių.  

        Jaunąją kartą  veikė Vydūno dramaturgija kaip naujo meno pavyzdys. Trilogijos “Probočių šešėliai”(1908) ir “Amžina ugnis”(1913) apibendrinta simbolių, alegorinių vaizdų, didingų ritualų kalba bylojo apie individo atsibudimą tautoje, jo moralinę pareigą jai, skatino individualų tobulėjimą, žadino tautinę savigarbą, vertė susimąstyti apie amžinąsias dvasingumo ir materialumo  principų kolizijas konkrečioje istorijoje ( lietuvių ir vokiečių santykiai Mažojoje Lietuvoje).

          Tik su savo tauta sutapęs, jos moraliniame bendime dalyvaująs individas gali būti ir visos žmonijos žmoniškėjimo dalis. Vydūnas švietė asmeniniu pavyzdžiu ir paliko mums “sau žmogaus”, sąmoningos individualybės, sąvoką (Vytautas Kavolis). 

         Artėjant gimimo 70-mečiui, nacių valdžios persekiojamas, pateko į Tilžės kalėjimą, bet protestuojant žymiems pasaulio kultūros atstovams buvo paleistas. 1940 metais buvo pristatytas Nobelio premijai gauti, tačiau Antrasis pasaulinis karas sutrukdė tapti premijos laureatu. 1944-aisiais kartu su Tilžės gyventojais buvo priverstas pasitraukti į Vokietiją ir nuo 1946 metų gyveno Detmolde, įsitraukė į kultūrinį Rytų Prūsijos ir lietuvių pabėgėlių kultūrinį gyvenimą, parengė 12 filosofijos veikalų, daugiau kaip 30 filosofinio turinio dramų, istoriografinių darbų.

       Kodėl Vydūnas mums turi būti ne tik svarbus? Nuo pat vaikystės jis troško būti naudingas savo kraštui. Gimtinė tuo metu priklausė Prūsijai. Vydūnas siekė, kad lietuviai įgytų vidinio atsparumo atsilaikyti krašto germanizacijai. Nuo pat jaunystės visas jėgas skyrė tautos dvasinės kultūros kėlimui. Vydūno nuomone, nuo vidinės žmogaus nuostatos priklauso ne tik jo, bet ir tautos likimas. Kito būdo išsaugoti lietuvių tautą, išskyrus kultūros puoselėjimą, jis nematė.

       Vydūnas nesiekė akademinių aukštumų, titulų, nes jie neplečia žmogaus erudicijos, neleidžia tobulėti, o gali suteikti tik privilegijų, patenkinti asmenines ambicijas. Vydūnui svarbiausia buvo veikla. Štai kodėl jis taip uoliai dalyvavo kultūriniame gyvenime. Jėgų mąstytojas sėmėsi iš tautos praeities. Žymiausi jo grožinės literatūros kūriniai yra trilogija „Amžina ugnis“, misterija „Probočių šešėliai“, tragedija „Pasaulio gaisras“. Geriausi filosofiniai darbai – „Slaptinga žmogaus didybė“, „Mūsų uždavinys“, „Tautos gyvata“, „Sąmonė“.

        Vydūno pažiūras formavo epochos dvasia. Jo kūrinių herojai – gėrio, blogio, praeities, pavergimo, liaudies ir kiti simboliai. Dramose ryški pasaulio ir tautos samprata. Lietuvių tautos likimas Vydūnui neatskiriamai susijęs su kitų tautų istorija ir kultūra. Filosofą domino tautos nykimo priežastys. Į lietuvių tautą Vydūnas žvelgė per kovas su kryžiuočiais – atskleidė jų grobuoniškumą, veidmainiškumą, krikščionybės žalą.

        Vydūno nuomone, krikščionybė buvo vokiečių kolonizatorių idėjinis ginklas, brutaliausių veiksmų skydas, tautos neganda, nes dėl to lietuviai nutautėjo, prarado savimonę. Visa lietuvių stiprybė glūdi senojoje lietuvių religijoje. Jos netekę lietuviai nustojo buvę savimi.

         Taigi Vydūnas plėtojo S. Daukanto mintis: religija privalo rastis iš tautos būdo. Savo veiklos tikslus apibūdino šiais žodžiais: „O tik labai norėčiau, kada teks gyvenimą baigti, būt buvęs tautoje aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinęs.“

       Svarbiausią vietą Vydūno apmąstymuose užėmė žmogus. Traktuodamas žmogų kaip gamtos dalį, filosofas manė, kad žmogaus poelgiai yra paaiškinami gamtinėmis priežastimis. Jeigu gamtoje viskas kinta, siekia tobulumo, vadinasi, ir žmogus turi keistis, nuolat sąmonėti ir tobulėti.

      Vydūno nuomone, žmoniškumas priklauso nuo to, kiek ir kaip mes sugebame valdyti savo aistras, norus, patogumą, siekimą. Nepajėgdamas to padaryti, žmogus materialėja aukodamas dvasines vertybes. Tada jis ir praranda savo žmoniškumą. Svarbiausias žmogaus gyvenimo variklis – dvasinis sąmonėjimas.

       Pasak Vydūno, savimonė, sąžinė, išmintis, teisingumas, meilė yra aukščiau už visus kitus žmogaus egzistencijos dalykus. Nuo individo sąmonėjimo pereinama prie žmonijos sąmonėjimo. Šiame kelyje Vydūnas išskiria trys pakopas: sąmonėjimą sau, sąmonėjimą tautai, sąmonėjimą žmonijai. Galutinis žmogaus dvasinio tobulėjimo tikslas – sąmonėjimas žmonijai.

        Prievarta lydėjo Vydūną visą gyvenimą, bet jis sugebėjo pakilti aukščiau jos. Kritiškiausiomis minutėmis jis sugebėjo nedejuoti, stoiškai ištverti likimo negandas. Paskutinis Vydūno darbas „Žmogaus gyvenimas ir išgyvenimai jo amžiaus ir istorijos tarpsniuose“ išspausdintas Lietuvoje 1978 metais. Iki krašto laisvės dar buvo toli. Jis nesulaukė jos, bet išliko kelrode žvaigžde, kur link mums eiti.  

Juozas Brazauskas (g. 1952 metais Kėdainiuose) – publicistas, mokytojas-ekspertas, nusipelnęs panevėžietis mokslo srityje (1998), Lietuvos Respublikos Seimo įsteigto Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatas (2013), 2018 metais apdovanotas Panevėžio miesto savivaldybės Kultūros ir meno premija už kultūros paveldo, kraštotyros sklaidą, Knygnešio Martyno Survilos premijos laureatas (2019), daugiau kaip 30 istorijos vadovėlių ir mokymo priemonių autorius ir sudarytojas. Gyvena ir kuria Panevėžyje.

Naujienos

Smurtas turi daug veidų. Atpažink jį

Smurtas dažniausiai suprantamas kaip fizinė prievarta, tačiau tai gali būti bet koks veiksmas, kurio galima išvengti ir kuris trukdo...

Tik nebijok. Netylėk

Durys užsidarė.  Po akimirkos Lina (vardas pakeistas – A. D.) išgirdo trinktelint laukujas duris. Petras išėjo. Moteris lengviau...

Ar žinai, kad gali atgauti dalį pinigų?

Dažnai užsienyje dirbantis žmogus nežino, jog kiekvienas legaliai užsienyje dirbantis Lietuvos pilietis gali pretenduoti į...