Atstumtoji išeivijos karta

Angelė Digaitytė - Dezember 23, 2020

Janina Survilaitė

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 1919-1921 metų savanoriams rašė: „Reikia žinoti viena! Laisvę ir nepriklausomybę savo kraštui galima iškovoti ginklu, bet… (ją) išlaikyti tegali tik kultūringi, šviesūs ir išmintingi žmonės.“

Janina Survilaitė. Autorės asmeninio archyvo nuotrauka

Kur šiandien tokių šviesių patriotų, kokia buvo ir senoji išeivijos karta, ieškoti?

2020 metų rugsėjo 16 dieną posėdžiavusi Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) komisija žarstė vieni kitiems padėkas „už Tėvynei atliktus milžiniškus darbus“, kurių nė vieno konkrečiai taip ir neįvardijo… Apie PLB emigrantų konkrečius „milžiniškus“ darbus Tėvynei taip ir liko neužsiminta, nes jų nėra. O jei yra, kodėl nepaminėta nė viena nusipelniusio emigranto, Lietuvai paaukojusio finansinę, kultūrinę ar mokslinę paramą, pavardė?

Negali būti blogiau, kai PLP valdybos veikla tebekvepia senuoju sovietiniu tamsumu, politinių slinkčių Tėvynės likimo vingiuose neišmanymu, nevertinimu ir tautine išdavyste. Ypač į akis krinta iš naujų emigrantų išmesti senosios išeivijos pasiekimai politinės laisvės ir lietuviškos kultūros vertinime.  Kodėl netęsiamas išeivijos įdirbis lietuviškos kultūros puoselėjimo baruose Vakarų Europoje ir pasaulyje? Kodėl niekur neminimi asmenys, 50 okupacijos metų kūrę Tautos istoriją užsienyje ir nesivadovaujama jų giliai patriotišku pavyzdžiu?

Tautos istoriją kuria asmenybės, o kur jos pasislėpusios šiandien?

Kodėl niekada nepaminimos ir nepagerbiamos Mamos, užsieniuose išmokiusios savo vaikus be jokių kaštų gražiai kalbėti, rašyti ir skaityti lietuviškai? Išeiviai tėvai net neįsivaizdavo, kad galėtų nemokyti savo vaikų Motinos kalbos, kuri vienintelė stipriai susieja kūdikio žodžius su jausmais, o jausmai būtini išauginti tikrą Žmogų. Lietuviškas mokyklėles steigė ir finansavo patys tėvai. Mokymo būdais ir patirtimi dalinosi tie, kuriems svetimoje aplinkoje sekėsi gerai išmokyti savo atžalas lietuviškai.

O štai 21-jo amžiaus pirmame dešimtmetyje užsienyje gyvenančių vaikų mokymo vairą išdidžiai perėmė mama, kuri nė žodžio neišmokė savo sūnų lietuviškai, su jais nuo gimimo kalbėjo angliškai, o mokyklėlių išlaikymui išsireikalavo, kad apmokėtų Lietuva iš savo vargano biudžeto…

Kur pasislėpusios pavardės dabartinių turtingų emigrantų ir už milijonierių sėkmingai ištekėjusių lietuvaičių panelių, suteikusių konkrečią finansinę paramą Lietuvos senelių, invalidų, našlaičių vaikų namams, daugiavaikėms šeimoms, vienišoms našlėms motinoms? Kur tie šių dienų emigrantai / geradariai didvyriai?

Kodėl PLB veikloje viskas nukreipta į savo pačių pagarsinimus aukštame lygyje: pvz., kodėl LR Konstitucijos ir Vyriausybės pirmenybę spręsti lietuviškos pilietybės klausimus PLB prisiskiria sau!?.

Kazys Bradūnas. Elenos Bradūnaitės asmeninio archyvo nuotrauka

J. Survilaitės knygoje „Paralelės“ (2020) Jungtinių Amerikos Valstijų išeivė, įžymaus išeivijos lietuvių Poeto Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė nuogastauja: „Taip norėtųsi, kad naujoji karta susidomėtų senosios išeivijos veikla, bet kaip tai padaryti – yra didelis iššūkis.“

PLB valdybos kultūros komisijos pirmininkė, taip ir Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) pirmininkė  Jūratė Caspersen, komentuodama (2016-07-17) žurnalisto teiginį, kad apie ŠLB jis nėra nieko girdėjęs, nesugebėjo paminėti apie Šveicarijos išeivijos veiklą parašytų jau keturių reikšmingų dokumentinių knygų, plačiai atskleidžiančių Šveicarijos išeivijos veiklos pasiekimus Lietuvos okupacijos metais ir milžinišką, labai konkrečiais darbais išreikštą išeivijos paramą atsikuriant Lietuvai.

Kuo LR Spaudos, radijo ir televizijos rėmino fondo lėšomis (2018-2020) paremta, ŠLB surengta mėgėjiškų fotografijų paroda „Mes ir Jie“ stengiasi nustebinti Lietuvos gyventojus? Joje irgi neišliks nė vieno Tautai nusipelniusio išeivijos tautiečio ir nė vieno Tautos geradario emigranto vardo. Galima įsivaizduoti, kaip tokio primityvumo parodą-dovaną Lietuvai priėmė ne vienas talentingas Vilniaus ar Kauno LR fotografijos sąjungos tarptautiniais apdovanojimais įvertintas fotomenininkas, ką jis pamatė ir ką išgirdo iš ne tik primityvaus, bet ir politiškai klaidingo vadovės paaiškinimo?

Lietuviškos kultūros metraščiai saugo užrašytus pavyzdžius, kaip mūsų senoji menininkų karta stengėsi, kad prieškariu pasiektas vakarietiškos kultūros lygis nepražūtų sovietinės ideologijos gniaužtuose. Štai poetas Eduardas Mieželaitis giliais sovietinio režimo laikais išdrįso pareikšti savo nuomonę dėl keliamos politinės kampanijos (1958) prieš Joną Aistį ir Bernardą Brazdžionį, drąsiai pasakydamas: „Abudu jie didžiai talentingi, tikri poetai.“ Nesvarbu, kokia jų ideologija… Apie nuo režimo pasitraukusius lietuvių rašytojus poetas M. Martinaitis atsiliepdavo kaip apie lietuviškos tautinės literatūros pagrindėjus, patriotiškumo, išskirtinio tautinio savitumo bei meninės išraiškos spalvų menininkus. Sigitas Geda prisimena, kaip 1949 metų gegužės 13 dieną tarybinės Lietuvos komunistų partijos suvažîavime E. Mieželaitis, svarstytas už lyrikos rinkinio „Tėviškės vėjas“ apolitiškumą ir dekadenciją, pasiteisino, kad visada mokėsi iš B. Brazdžionio, Kossu-Aleksandriškio (J. Aisčio) ir kt., nes jie gerai žinojo prancūzų – Verlaino, Baudelairo (Baudelaire), Malarmo (Mallarme) ir Paulo Valerio (Paul Valery) – kūrybą…

Talentingieji mūsų Tautos rašytojai užsienyje gelbėjo prieškarinį Tautos literatūrinį kraitį. Šių asmenybių vardai neturi būti ištrinti iš bendrosios Tautos istorijos. Štai keli pavyzdžiai.

ŠLB 50-ečio sukakties minėjime. Pirmoji iš kairės Angelė Gegeckienė, už jos stovi sūnus dr. Algimantas Gegeckas. 2002 m. | Asmeninė nuotrauka

„Turime parodyti, jog nesame jokia vergų tauta, jog branginame Vakarų civilizaciją ir demokratines laisves ne vien ant popieriaus ir kad esame pasiryžę kovoti už savo tautinius idealus…“ – rašė Stasys Barzdukas drauge su Pranu Skardžiumi ir Jonu M. Laurinaičiu išleisdami „Lietuvių kalbos vadovą“ (1950). Tos pačios nuostatos buvo kartojamos ir pagal J. Bačiūno ir S. Barzduko projektą JAV pradėtame leisti žurnale „Pasaulio lietuvis“ (1963). Tik nugriaudėjus paskutinėms II-ojo pasaulinio karo salvėms, pabėgėlių stovykloje Vokietijoje pasirodė Alfonso Nykos Niliūno eilėraščių rinkinys „Praradimo simfonija“ (1946). Jo pastangomis tais pačiais metais išleistas Lietuvos rašytojų metraštis „Tremties metai“. Jame publikuoti 72 lietuvių autorių poezijos ir prozos kūriniai. Kasmet pasirodydavo lietuvių autorių kūriniai: 1946 metais – Antano Škėmos „Svetimame krašte“, 1946 metais – Mariaus  Katiliškio „Feljetonai“, 1946 metais – Jono Meko redaguotas avangardistinis „Kultūros žurnalas“, 1947 metais – Liudo Dovydėno „Nuodėguliai ir kibirkštys“, 1948 metais – Pulgio  Andriušio „Siela lagamine“, 1949 metais (JAV) – Nelės Mazalaitės „Apversta valtis“… Visiems šiems  autoriams 1950 metais paskirti vakarietiški apdovanojimai…

Kokiais „pasiekimais“ po 30 atgimusios Lietuvos metų šiandien mus siekia nudžiuginti dabartinė PLB valdyba? Kultūros komisijos sukurtas katalogas „Egzodika, arba Pasaulio lietuvių rašytojų antologija“, išleistas Lietuvių Fondo lėšomis 2019-ųjų gegužę, išėjo primityvus, kaip neatsakingai, neprofesionaliai nuaustas pasityčiojimas iš 50 metų pasaulinėje literatūroje įsitvirtinusios lietuviškos išeivijos pasaulinio lygio rašytojų – vadintų ir tebevadinamų Tautos autoritetais.

Tenka nubraukti ašarą, pasklaidžius tokį katalogą-„šedevrą“…

„Egzodikos“ laiko traukinys nuvingiuoja per 5-6 dešimtmečius iki šių dienų. Atrinktų autorių amžiaus skirtumai siekia irgi 50 metų amžiaus skirtumus (pvz., Vitalija Bogutaitė gimusi 1934 metais, o M. Blekas (Black) gimęs 1982 metais). „Traukinyje“ susodinti 35 skaitytojams nieko nesakantys (išskyrus tik kelis žinomus tikrus rašytojus) vardai ir veidai. Kodėl LR Rašytojų sąjungos taryba, kelianti aukštus reikalavimus stojantiems į LRS, leidžia taip grubiai peržengti „Egzodikos“ autorei įgaliojimus ir jokį rašytoją padaryti ir paskelbti  pasauliniu Lietuvos rašytoju?

Tik ką Lietuvoje buvo išleista Lietuvos istoriko, humanitarinių mokslų daktaro, profesoriaus Juozo Skiriaus knyga „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018 m.“ Vienas žinomiausių išeivijos tyrinėtojų Lietuvoje pabandė šiame solidžiame leidinyje apžvelgti, kokius darbus per šimtmetį vardan tos Lietuvos nuveikėkė už Atlanto gyvenantys lietuviai išeiviai (norintiems plačiau susipažinti – straipsnis 2019 metų birželio mėnesio „Bernardinuose“).

Pagalvokime, kaip turėtume puoselėti išeivių dr. Bronio Nainio, dr. Vytauto Kamanto, senųjų išeivijos grandų – buvusių PLB valdybų pirmininkų – sumanymus, subrandintas jų mokslinėse knygose, nes dabartinės PLB valdybos veiklos žemumos visiems seniai gerklėje stringa.

Gyventi svetimoje šalyje ir priklausyti Lietuvių bendruomenei yra išskirtinis jausmas. Gražu, kai susikalbama bendru Tėvynės balsu, kai gyvenama taikoje su Dievu ir Žmogumi, o vadovo žvilgsnis nukreiptas ne į savęs garsinimą, o branginantis lietuviškus papročius, įsiklausantis į kiekvieno svetimoje šalyje apsigyvenusio tautiečio balsą.

Tik įgimti, šventi dalykai apsprendžia Žmogaus-Piliečio „dvasinės būties laipsnį, kuris yra atvirkščiai proporcingas materijos kiekiui“, – sakė visų gerbiamas kunigas Vaclovas Aliulis.

Naujienos

Atminkime protėvių nuopelnus mūsų laisvei

Janina Survilaitė Meilė yra kurianti, meilė – tautos vertybių Tėvynės istorijoje išsaugojimo garantas ir tęsinys. Meilė tautai...

Po mirties apdovanotas Dr. Vincas Bartusevičius

Sausio 14 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis paskelbė 2020 metų Globalios Lietuvos apdovanojimo „UŽ...

Sausio 13-oji

Atsimenu aš ją, sausio  13-osios dramą. Meluočiau, jei sakyčiau , kad nebuvo baisu. Ore tvyrojo šaltis. Speigas. Ir širdyje –...