Eugenijus Stravinskas: „Gyvendamas Vokietijoje paaugau pusę galvos“

Angelė Digaitytė - Juli 13, 2020

Feisbuko grupė „Gyvenimas Vokietijoje (informacija, patarimai…)“  vienija 25 tūkstančius narių. Žmonės jungiasi prie jos, nes ieško jiems reikalingos informacijos apie gyvenimą Vokietijoje lietuvių kalba. Ši grupė iš kitų gausybės feisbuko grupių išsiskiria bendravimo kultūra.  Ir nenuostabu: jos įkūrėjas Braunšveige gyvenantis Eugenijus Stravinskas nemėgsta grubumo, nepraustaburniškumo ir to netoleruoja savo įkurtoje grupėje.

Kaip atsidūrėte Vokietijoje?

Su šeima. Buvusi žmona turi vokiškų šaknų. Buvom klasiokai, susituokėm, 1992 metais išvažiavom į Vokietiją. Labai nenorėjau važiuoti, nes buvo baisu ir niekas nežinoma.

Mano uošviui Ervinui, gimusiam 1939 metais Rostocke, atsirado galimybė grįžti į Vokietiją. Jis labai norėjo atgal į Faterlandą. Ervinas į Lietuvą papuolė1945 metais, kai rusai trėmė vokiečius į Sibirą. Jiedu su mama užsiliko pakeliui, Lazdijuose. Uošviai su jauniausia dukra atvažiavo į Zalcgiterį 1991 metais. Paskui su pakvietimais atvyko dar dvi šeimos – aš su jų dukra ir jų sūnus.

Kadangi buvom jauna, graži šeima su dviem mažais vaikučiais, persikėlėm visi kartu. Šeima yra šeima. Kalbos gerai nemokėjau, tik šį tą supratau. Iš pradžių apsigyvenom pas uošvius. Turėjom pabėgėlio (Spätaussiedler – vokiečių kilmės imigrantai, atvykę į Vokietijos Federacinę Respubliką iš rytinio bloko ar buvusio Rytų bloko šalies, norėdami ten gyventi – A. D.)  statusą, tai iškart gavom viską: butą (Notwohnung), 1000 doičmarkių (Vokietijos markė (vok. Deutsche Mark) – buvo oficiali Vakarų Vokietijos (1948–1990 m.) ir Vokietijos (1990–2002 m.) valiuta – A. D.) gyvenimo Vokietijoje pradžiai (Eingliederungsgeld). Gavom tokius tremtinių pasus (Vertriebenenausweis). Tvarkėmės visus dokumentus Vokietijos pilietybei gauti ir šios šalies piliečiais tapome 1993 metų pradžioje.

Kuo dirbote Lietuvoje iki išvažiavimo?

Nepriklausomybę sutikome Lietuvoje. 1991 metais baigęs Vilniaus pedagoginiame institute rusų kalbos ir leiteratūros specialybę (diplomą su Vyčiu gavau!),  vienerius metus dirbau Lazdijų rajono Aštriosios Kirsnos vidurinėje mokykloje, mokiau rusų kalbos, buvau devintokų auklėtojas.  

Patiko mokykloje dirbti, auklėtiniai dar keletą metų rašė laiškus, paliko nuotraukų albumas. Aš mokinius labai palaikiau. Vieną kartą užstojau juos mokytojų kambaryje, po to ojoi kaip mane, jauną mokytojėlį, senbuviai taršė!

Džiaugiuosi, kad išvažiavau, nes nežinia, kaip būtų buvę. Tas pijokavimas… Jei dabar dirbčiau mokykloje, visai kitaip auklėčiau, be patyčių.  Gyvendamas Vokietijoje paaugau pusę galvos – ir gyvenimo supratimu, ir kaip pedagogas, ir kaip auklėtojas. Čia, Vokietijoje, mokiausi trejus metus ir 1995 metais įgijau auklėtojo specialybę. Šiaip būtų reikėjo mokytis (Ausbildung) ketverius metus, bet man vienerius užskaitė, nes jau buvau baigęs pedagoginį. Man tai buvo labai didelis pasiekimas, nes atvažiavau beveik be kalbos, o niekas nuolaidų nedarė, reikalavo taip pat, kaip iš kitų.

Įgijęs Vokietijos pilietybę, praradot Lietuvos?..

Neturėjau tais laikais jokio supratimo apie tai.  Buvau gavęs tokį sulankstomą Lietuvos piliečio pažymėjimą, o paso nė negavau, išvažiavau su sovietiniu pasu. Čia gavau automatiškai Vokietijos pilietybę. Paskui susidomėjau, kaip yra su ta Lietuvos pilietybe. Parašiau užklausimą į Lietuvos Respublikos ambasadą Bonoje. Atsakė, jog praradau.

Ką Jums reiškia Lietuvos pilietybė?

Gimiau lietuviu, juo ir mirsiu. Mums, vyresniajai kartai, išgyvenusiai sovietinį režimą ir nepriklausomybės atgavimą, Lietuvos pilietybė yra svarbi. Man svarbu turėti mano tapatybę įrodantį pasą. Ta meilė Lietuvai eina iš vidaus. Ir ta feisbuko grupė atsirado iš tos meilės. Kai ją įkūriau, buvau 22 metus pragyvenęs Vokietijoje, jau šį tą žinojau, išmaniau apie gyvenimą šioje šalyje. Norėjau padėti lietuviams.

Daug kas nusistatę prieš dvigubą pilietybę – atseit, kaip čia, ir žmona, ir meilužė.  Nesigilinu. Man tas jausmas yra. Kai išgirstu kažką apie Lietuvą – gera ar bloga, širdis suspurda. Gaila, nejuda tie pilietybės reikalai.

Vienu žodžiu, Lietuva yra brangi, neatsisakiau ir neatsisakysiu. Išvažiavau nenorėdamas, bet pamilau jau ir „meilužę“ – Vokietiją. Išvažiavau būdamas 27-erių, o dabar gyvenu jau Vokietijoje 28-erius metus. Nepamiršau lietuvių kalbos. Kaip gali pamiršti?!. Parašyti su baisiomis kalbos klaidomis baisu. Klaidos parodo žmonių neišprusimą, nemeilę savo kalbai. Matai, žmogus raštingas, moka reikšti mintis – tai jau irgi šį tą apie jį pasako.

Iš kokios šeimos Jūs kilęs?

Iš paprastos. Tėtė baigė aštuonias klases, mama – septynias. Tėtė buvo jūreivis, plaukiojo 11 metų. Važiuodavo į Klaipėdą ir išplaukdavo pusei metų. Vėliau jis įgijo alergiją jūros vandeniui ir nebegalėjo dirbti  laive – įsidarbino parduotuvėje krovėju. O mama buvo rajono partijos komiteto buhalterė. Tėvas mirė gana jaunas, 63 metų, širdies infarktu. Mamos irgi neturiu, mirė 75-erių. Tais laikais moterys išeidavo į pensiją 55 metų.

Augau su broliu kaip ir be tėvo. Labai gerai mokiausi mokykloje. Gerai sekėsi humanitariniai dalykai, ypač kalbos. Nors gerai sekėsi ir matematika, fizika.

Tėvai liko Lietuvoje, Lazdijuose. Tapę pensininkais persikėlė gyventi į Druskininkus. Ten ir palaidoti. Kai išvažiavau į Vokietiją, pirmąkart grįžau po metų autobusiuku, kaip ir visi žmonės tais laikais. Ir vėliau parvažiuodavau, bet retai… Gal porą kartų… Paskutinįkart su abiem tėvais mačiausi 2002 metais. Tąkart filmavau juos. Mamą dar aplankiau keleri metai prieš jos mirtį, 2007-aisiais. 2009 metais ji mirė.

Koks jausmas dabar grįžti į Lietuvą, kai ten nebėra tėvų? Ar yra dėl ko?

Brolis prieš metus grįžo į Lietuvą, prieš tai gyveno Londone. Bet ir taip traukia truputį į Lietuvą. Pažiūrėti, kaip ten dabar yra, aplankyti.Yra dar tetų gyvų, pusseserių, išliko draugų, draugių. Bet, žinoma, pirmiausia brolį. Tėvų kapus, savo gimtąjį miestelį Lazdijus. Buvau paskutinįkart prieš 5 metus, dabar vėl ruošiuosi į Lietuvą.

Ką veikiate Vokietijoje?

Dirbu neįgaliųjų mokykloje asmeniniu asistentu. Globoju vieną autistišką vaiką, sergantį epilepsija. Bet, žinoma, atsakingas esu ir už visą klasę. Vyrų mokykloje mažai, todėl vaikams esame įdomūs. Visada kyla jiems klausimų. O neįgalūs vaikai yra mieli, ką galvoja, tą ir sako, į vatą nevynioja. Mano globojamas berniukas Maksimilianas eina į šeštą klasę, bet kalba tik atskirais žodžiais.

Kiekvienas autistas – atskiras pasaulis. Aišku, turi bendrų bruožų, bet yra jų bent trijų-keturių rūšių. Maksimilianui autizmas jau ryškus buvo ankstyvoje vaikystėje. Jiems sunku ir kūniškai, ir dvasiškai.  O aspergeriški autistai kitokie.  Maksimilianui turiu padėti visapusiškai: viską pasakyti, liepti padaryti tą, aną. Gal net nepavalgytų, jei nepasakytum.  Berniukas yra labai linksmas, mėgsta muziką, per ją galima su juo daug pasiekti. Bet ir užduotys jam duodamos labai paprastos.

Kuo daugiau apie žmogų žinai, tuo geriau jį supranti.

Neseniai atsitiko nelaimė – mirė jo mama krūties vėžiu. 36-erių moteris, labai buvo pozityvus žmogus. Su jais abiem bendravau šešerius metus kaip šeimos narys.

Šie metai išvis labai keisti. Nelaimės, miršta žmonės, ta epidemija. Viskas kitaip. Ir mes kitaip dirbame. Savaitę dirbame, savaitę namie. Man tuoj prasidės atostogos, tada jau į Lietuvą.

Sukūrėte feisbuko grupę. Ar tenka su jos nariais bendrauti asmeniškai, „gyvai“?

Tenka. Ir visi pagrindiniai draugai atsirado per tą feisbuko grupę. Su daug iš jų susitinkame pas Rasą Hoffmann. Esu pas Rasą ne kartą lankęsis, pravažiuodamas vis užsuku.  Pats automobilio nevairuoju, nors Lietuvoje spėjau išsilaikyti teises. Džiaugiuosi, kai yra kas paveža.

Kokios tautybės  draugų daugiau turite – lietuvių ar vokiečių?

Vokiečių draugų neturiu visai, tik bendradarbiai. Žinoma, su jais smagu kokią picą kartu suvalgyti, alaus išgerti. Bet tik tiek.

Draugus apskritai ant rankų pirštų galiu suskaičiuoti. Visi – lietuviai, tik viena draugė – rusė.

Esu namisėda ir vienišius.  Mėgstu namie būti. Todėl ir patinka ta grupė, kad galiu ramiai sėdėti prie kompiuterio, ieškoti informacijos, ja dalintis su kitais.  Na, sudalyvauju, jei reikia, susitikimuose, bet mieliau lieku namie.  Žinoma, ir amžius. Bet turbūt labiau ne amžius problema, o būdas. Jei ką darau, darau ščyrai, gerai.

Kokius lietuvių charakterio bruožus vertinate ir kokius – vokiečių?

Man patinka vokiečių mandagumas, viešoji kultūra, korektiškumas, tvarka, netgi pavadinčiau, valstybinė tvarka – kaip valstybė tvarkosi. Neteko patirti diskriminacijos, blogų dalykų, pažeminimų dėl to, kad esu ne vokietis.  Bet, žinoma, blogai, kad dalis vokiečių yra neonaciai, priešiškai nusiteikę prieš visus kitokius. 

Vokietija man labai tinka ir patinka. Nieko blogo apie vokiečius pasakyti negaliu. Jaučiuosi čia gerai, man čia jauku, esu namie, todėl ir sakau, jog Vokietija – antra tėvynė.

O lietuviai… Yra labai draugiškų, nuostabių žmonių. Taip, pavyzdžiui, galėčiau pasakyti apie Zalcgiterio lietuvius. Tokių neteko sutikti nei Lietuvoje, nei čia, Vokietijoje. Jie visada pasiruošę padėti. Galima pasakyti, kad tai netgi ne lietuviškas bruožas, žinom, kokių posakių apie lietuvius turim (pavyzdžiui, „Lietuviui šventė, jei kaimyno tvartas dega“).

Yra daug protingų, nemažai gyvenime pasiekusių lietuvių.  Manau, tautiečiai darbštesni už vokiečius, bet pastarieji protingai darbštūs, nepersidirbantys.  Lietuviai lenks nugarą iš paskutiniųjų, kad tik prasimuštų, užsidirbtų pinigų. Gal tai nėra blogas bruožas, bet daug jų paskui turi sveikatos problemų. Va, pasiklausai, turi lietuvė darbą,  bet dar kažkur papildomai valosi, valosi ir valosi. Man tai svetima. Per tuos 28 metus įgavau vokiško raugo. Nemėgstu persidirbti. Jaunam žmogui gal dar kitaip, bet ne kai jau 55-eri. Reikia žiūrėti sveikatos.

Lietuviai turi ir blogų savybių. Mane labai paveikia tie žmonės, manantys, jog jie – geriausi, protingiausi, kitaip mąstantys, gyvenantys yra, atsiprašant, šūdas. Ta nepagarba kitam…To – pagarbos kitam, supratimo, empatijos – mane išmokė tik Vokietija ir darbas su neįgaliaisiais. Ir tai, kad pats patyriau, kas tai yra liga.

Kuo dabar gyvenate, kas šiuo metu Jums yra svarbu?

Gyvenu korona, kaip ir visi. Viską ji yra užgožusi. 
Dabar mano mintys apie pasiruošimą kelionei į Lietuvą.
Ir gyvenu grupe „Gyvenimas Vokietijoje“. Tai mano hobis. Praleidžiu daug laiko rinkdamas informaciją. Ji turi būti įdomi, svarbi kitiems. Viską publikuoju ten. Patinka parašinėti ką nors. Pastoviai sėdžiu grupėje. Laikau savo pareiga pasirūpinti, jog žmonės joje jaustųsi saugūs, niekas neįžeidinėtų, netoleruojami užgauliojimai, žeminimai.

Dėkui už pokalbį. Geros kelionės!

Naujienos

Smurtas turi daug veidų. Atpažink jį

Smurtas dažniausiai suprantamas kaip fizinė prievarta, tačiau tai gali būti bet koks veiksmas, kurio galima išvengti ir kuris trukdo...

Tik nebijok. Netylėk

Durys užsidarė.  Po akimirkos Lina (vardas pakeistas – A. D.) išgirdo trinktelint laukujas duris. Petras išėjo. Moteris lengviau...

Ar žinai, kad gali atgauti dalį pinigų?

Dažnai užsienyje dirbantis žmogus nežino, jog kiekvienas legaliai užsienyje dirbantis Lietuvos pilietis gali pretenduoti į...