Gruodžio 10-ji – Nobelio „žvaigždžių“ šventė

Angelė Digaitytė - Dezember 10, 2020

Janina Survilaitė

Šveicarai savo protu daug kur pralenkė visą pasaulį, nes stengiasi nesustoti, nepasiduoti, sutvirtinti savo šaknis ir krikščioniškąjį tikėjimą. Jeigu šveicaras užsispyrė ką nors atrasti ar pagaminti – vargu, ar įmanoma bus jį pralenkti. Šveicarai išvengia šablonų, o iš praeities perima tai, kas pažangiausia ir vertingiausia.

Janina Survilaitė. Autorės asmeninio archyvo nuotrauka

Daugelio mokslo, ekonomikos, politikos pažangių idėjų vėliavnešiai buvo ir tebėra šveicarai: Ulrichas Cvinglis (1484-1531) ir Jonas Kalvinas (1509-1564), kartu su Martinu Liuteriu (1483-1546), buvo žymiausi protestantizmo pradininkai. 16-ojo amžiaus šveicarų alchemiko ir gydytojo Paracelso (1493–1541) atradimai ir teorija apie „aktyviuosius elementus“ tebeturi didelės įtakos šiuolaikinei medicinai, psichologijai, biologijai ir chemijai. Paulis Kareras pirmas ištyrė grynuosius vitaminus ir išrado vitaminą B2, už tai 1937 metais apdovanotas Nobelio premija. Bazelietis Tadeusas Reichsteinas atrado vaistą kortizoną, už tai jam 1950 metais paskirta Nobelio premija (Įdomu, kad jo asmenine patikėtine ir sekretore tuo laiku dirbo prieškario Lietuvos diplomato Šveicarijoje Jurgio Šaulio dukra Birutė Šaulytė.).

Už svarbius genetikos atradimus šveicarai Verneris Arberis (gimęs 1929) ir Rolfas Cinkernagelis 1996 metais gavo medicinos Nobelio premiją.

Prisimenu, kaip visi jaudinomės, kai mūsų „Tertianum“ senelių namų žvaigždė, aštuoniasdešimt penkerių metų šveicaras fizikas, DDT išradėjas Karlas Aleksandras Miuleris (gimęs1927 metais) 1987-jų metų Nobelio premijos lauretas, įsitaisęs patogioje darbo kambario kėdėje, per skaipą skaitė paskaitą Vašingtone vykstančioje tarptautinėje mokslininkų konferencijoje… Jo stalo stalčiuje gulėjo Nobelio premijos diplomas ir iškilmių nuotraukos, kuriose pasilikę visada jauni ir gražūs Švedijos karalius Karlas Gustavas ir karalienė Silvija.

Karlas Aleksandras Miuleris . Wikipedia.org nuotrauka

Matėme, kaip kruopščiai jis ruošėsi savo išmintingai paskaitai, nes į konferenciją Vašingtone tais metais iš viso pasaulio suskrido patys žymiausi mokslininkai-išradėjai, ir mūsų senukas šveicaras tikrai nenorėjo apsijuokti, nes privalėjo jiems patarti tai, ko jie dar nežino arba kuo abejoja. Tai šventas jo uždavinys, viso jo, mokslininko, gyvenimo tikslas ir siekis!

Kiekvienais metais gruožio 10 dieną Stoholme įteikiamos Nobelio premijos ir už literatūrą. 2020 metų gruodžio 10-ąją Nobelio premija bus įteikta amerikietei lyrikei Luisei Gliück. Savo testamente A. Nobelis (gimęs 1833metais) įrašė reikalavimą: meno ir literatūros premijas gali gauti autorius „už geriausią idealistinės krypties darbą“. Matyt, tai pasiekti rašytojui nėra lengva – juk ne veltui dėl literatūrinių premijų teisingumo pasaulyje kyla karšti ginčai!

Neteko girdėti, kad dėl šveicaro Karlo Špitelerio (1845-1924) Nobelio kas nors būtų paabejojęs. Kas jis, šveicaras Karlas Špitteleris, prieš šimtą metų (1919) gavęs Nobelio premiją už romaną „Imago“?

Spalvinga Karlo Špitelerio biografija atskleidžia jo nepaprastą gyvenimo ir mokslo žinių siekimo troškulį ir patirtį, smalsumą ir talentą. Baigęs Bazelio humanistinę gimnaziją, jis toliau bandė studjuoti Bazelio universitete teisę, tačiau savo noru studijas nutraukė ir įstojo į Ciuricho universitetą studijuoti protestantišką teologiją, porai metų pats studijas persikelė į Heidelbergo universitetą, o 1872 metais puikiu įvertinimu baigė Ciuricho universitetą ir savanoriu 3 metams išvyko į Rusijos Sant Peterburgą ir Suomiją dirbti namų mokytoju. Mat, jam knietėjo iš arti pažinti Rytų ir Šiaurės rytų Europos kultūrą. K. Špiteleris 1883 metais vedė savo buvusią, 18 metų jaunesnę mokinę šveicarę Mariją ir su ja susilaukė dviejų dukterų.

Nuo 1885 metų jis Šveicarijoje sėkmingai dirbo kelių pagrindinių to meto laikraščių redaktoriumi, kasmet stebindamas vis naujais savo nepaprastos poezijos ar prozos kūrinių pasirodymais.

Karlas Frydrichas Georgas Špiteleris. Wikipedia.org nuotrauka

K. Špiteleriui yra suteikti Liucernos ir Ciuricho universitetų garbės daktarų laipsniai, jis yra Liucernos miesto garbės pilietis, vadinamas rašytoju, romanistu, satyriku, poetu, mokytoju, redaktoriumi ir žurnalistu.

1906 metais išėjo K. Špitelerio romanas „Imago“ ir poezijos knyga „Varpų giesmės“. Tuo metu rašytojas gyveno dvasingoje Liucernos krikščioniškosios krypties kūrėjų menininkų apsuptyje, kas jį įkvėpė naujam literatūriniam posūkiui – pasipriešinti klasikinei-romantinei tradicijai ir pasitelkti naujas mados ir laiko sroves, tačiau K. Špiteleris niekada nenutolo nuo dvasinio judėjimo proveržio, ryškiai suspindusio  19-20 šimtmečių virsmo bangose, ir liko jam ištikimas…

Ypač tai ryškiai atsispindi K. Špitelerio psichoanalitiniame romane „Imago“. Kritikai tvirtina, kad būtent šio romano idėjos 20 amžiaus viduryje naujai pažadino Zigmundo Froido ir Karlo Gustavo Jungo naujų idėjinių pasiekimų proveržius viską nušviesti kiek kitokioje psichoterapijos mokslo teorijos apie psichinę energiją ir archetipus šviesoje.

 „Imago“ tikslas yra ne kas kita, kaip satyra apie tuometinę pilietiškąją visuomenę mažame šveicarų miestelyje“, – gina savo nuomonę kai kurie šiandieniniai meno kritikai.

Aš labiausia Špitelerio kūryboje branginu terapinę satyrą“, – kartą viename pokalbyje su šveicarų literatūros kritiku išgirdau jo tvirtą nuomonę. – 1897 metų Špitelerio kūrinys – esė „Juokingos tiesos“ – sergančiai visuomenei ypač  pamokantis.“

Iš tikrųjų, ar šiais laikais nebūtų vertingiausia gerbti genialią kūrybą, kurioje 21-ojo amžiaus pilietis rastų terapinę pagalbą prieš išpuikimą, guobšumą, nesąžiningumą, negailestingumą ir susvetimėjimą?

Aišku, kad 20-ojo amžiaus skaitytojai, užvertę Špitelero knygos paskutinį puslapį pasijusdavo paguosti ir morališkai sutvirtėję. Rašytojo talentingai nupieštų vaizdų reakcija į skausmo, meilės, džiaugsmo, neapykantos, juoko, pavydo, pykčio, baimės, kančios, panikos, nerimo ir taikos idėjas jų ilgai nepalikdavo vienų grumtis su asmeniškomis klaidomis, skriaudomis ir neviltimis…Tokie tikrieji Nobelio reikalavimai įrašyti jo testamente!

Kalbant apie šveicarų talentus, negalima pamiršti pagrindinio šveicariško gyvenimo dėsnio: pagarba, visuomenės parama ir dėmesys visiems eiliniams specialistams. Ar tai būtų kvalifikuota kirpėja, siuvėja, kepėja, virėja ar santechnikas, – jie irgi yra tautos pasididžiavimas. Ypač tie, kurie tęsia senas šeimos dinastijos amatų tradicijas. Į nieką taip pagarbiai šveicaras nežiūri, kaip į aukštos kvalifikacijos specialistą, be kurio savo kasdienybėje negali išsiversti nei paprastas šalies pilietis, nei milijonierius ar Nobelio premijos lauretas. Tokie specialistai yra krašto gerovės garantai! Todėl Šveicarijoje sena tradicija, kad 16-17 metų jaunas žmogus jau turi specialybę, palieka tėvų namus, išsinuomoja atskirą butą ir banke atsidaro savo asmeninę sąskaitą.

Įsigijus antrą specialybę – slaugymo asistentės kvalifikaciją – Ciuricho Raudonajame Kryžiuje ir pradėjus dirbti Ciuricho milijonierių senelių namuose, pirmiausia man, kaip pažinusiai sovietinę Markso, Engelso materialistinės ideologijos dialektiką, akis badė dideli neatitikimai tarp mano žinių, gautų sovietinėje mokykloje, ir to, ką mačiau savo akimis. Sovietinės ideologijos pagrinduose įrašyta, kad kapitalistinė santvarka – tai išnaudojimo, paprastų piliečių skriaudimo, skurdinimo ir engimo sinonimas! O socializmas – lygiateisiškumo, brolybės ir lygybės rojaus struktūra. Kaip ant delno atsivėrė mano, homosovietikės, paveikslas: buvau prinokusi sudėtingo revoliucinio melo mechanizmo ląstelė!

Kai pamačiau savo senelių namų sąrašą, kuriame įrašyta, kad mano slaugomi senukai visą gyvenimą buvo siuvėjai, kepėjai, vyndariai, medicinos seserys, slaugytojos, virėjos, padavėjos ir pardavėjos, vynuogynų augintojai, santechnikai ar sanitarai, o dabar ramiai sau paskutines dieneles leidžia milijonierių senelių namuose, maniau, kad sapnuoju. Nedaug užtrukau, kad visiškai įsitikinčiau, jog nuo 16-17 savo amžiaus metų geru specialistu užsirekomendavęs Šveicarijos pilietis, sulaukęs 70-80 metų, irgi gali lengvai tapti milijonieriumi ir senatvėje lepintis šiltame šveicarų milijonierių komfortiškų paslaugų lizdelyje –  sąžiningai užsitarnautoje savo paskutinėje gyvenimo stotelėje.

Iki šiol šveicaras gyvena pagal aiškius jų branginamo rašytojo nobelisto Špitelerio pamokymus: apleidžiant jėgoms visada stiprybės pasisems iš savo genealoginės protėvių patirties ir išminties.

Juk, sakoma: „Obuolys nuo obels netoli tenurieda…“

  Šveicarija, Ciurichas

Naujienos

Atminkime protėvių nuopelnus mūsų laisvei

Janina Survilaitė Meilė yra kurianti, meilė – tautos vertybių Tėvynės istorijoje išsaugojimo garantas ir tęsinys. Meilė tautai...

Po mirties apdovanotas Dr. Vincas Bartusevičius

Sausio 14 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis paskelbė 2020 metų Globalios Lietuvos apdovanojimo „UŽ...

Sausio 13-oji

Atsimenu aš ją, sausio  13-osios dramą. Meluočiau, jei sakyčiau , kad nebuvo baisu. Ore tvyrojo šaltis. Speigas. Ir širdyje –...