Gyvenimas laikinume

Angelė Digaitytė - Oktober 31, 2020

Janina Survilaitė

Pavargusi nuo laikinumo, 2020 spalio 11 dieną į Amžinybę išėjo paskutinė senosios Šveicarijos lietuvių išeivijos atstovė Angelė Gegeckienė, gimusi 1923-iųjų gruodžio 15-ąją. Liko sūnus, medicinos mokslų daktaras Algimantas Gegeckas, gimęs 1945metų 15 dieną Šveicarijos Adlisvilio karo pabėgėlių stovykloje, olandė marti Gerda, trys anūkai ir penki proanūkiai.

ŠLB 50-ečio sukakties minėjime. Pirmoji iš kairės Angelė Gegeckienė, už jos stovi sūnus dr. Algimantas Gegeckas. 2002 m.

Visą 500-imties metų emigraciją p. Angelė buvo aktyvi Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) narė, aštuonerius metus (1999-2006) – pareiginga mano vadovaujamos ŠLB valdybos narė, geriausia pagalbininkė rengiant 2002 metais iškilmingą ŠLB 50-ečio sukaktį.

Laikas ir senatvinės negalios išblukina, nutrina iš praeities ne tik smulkmenas, bet ir svarbesnius gyvenimo įvykius, tačiau niekada iš atminties neišsitrins kiekvienam emigrantui sunkiai pakeliamos laikinumo svetimoje šalyje savijautos.

…Prieš 15 metų, prikalbinta senųjų išeivių (jų ŠLB  sąraše buvo 22), kartu tvarkėme Bendruomenės archyvus. Ponia Angelė vis atnešdavo man iš savo vyro Vlado Gegecko, 7-ame dešimtmetyje buvusio ŠLB pirmininko, archyvų vieną kitą svarbų dokumentą, įrodantį, kokią reikšmingą vaidmenį Lietuvos išsivadavimo iš okupacijos istorijoje vaidino nedidelė, tačiau aktyvi ŠLB išeivija.

Sutarėme, kad knygoje „Alpių lietuviai. Alpenlitauer“ (2005) šalia išeivių pateiktų ir patikrintų archyvinių faktų įterpsiu ir kelis 1944–1945 metų karo pabėgėlių prisiminimus apie jų dramatišką kelionę per bombarduojamos Vokietijos karo laukus iki Šveicarijos. Ponia Angelė buvo viena iš tų,  įtaigiai atgaivinusių tragiško likimo prisiminimus (p. 95–97).

Jos ir dar kelių kitų išeivių prisiminimai, išsaugoti dienoraščiuose, dokumentinę knygą labai pagyvino. Už ją gavome Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos, tuomet vadovaujamos dr. V. Kamanto, ir Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos pagyrimo raštus. Senoji išeivių karta įteikė man padėkos raštą, pasirašytą dr. V. Dargužo ir prof. J. Juraičio, ir nedidelį paveikslą su pavaizduotais Mytų kalnais, kurio antroje pusėje – įrašas: „Pirmajai ŠLB valdybos pirmininkei-MOTERIAI rašytojai J. Survilaitei“ Mat iki Lietuvos atgimimo ŠLB vadovavo tik vyrai! O Angelė garsiai pasididžiavo, kad „ponios Janinos dėka ji netikėtai irgi tapo rašytoja“.

Nuoširdus Angelės pasakojimas knygoje prasideda prisiminimu apie 1944-ųjų liepos 7 dienos vakare, iškart po skubios santuokos gimtajame Kaune su savo mylimuoju, Kauno centrinio pašto viršininko pavaduotoju Vladu Gegecku, prasidėjusia abiejų, kartu su šimtais kitų lietuvių, kelione prekiniuose vagonuose, paruoštuose pabėgėliams, į Vakarus: „Važiuojant per Vokietiją pabėgėlių kiekviename žingsnyje laukė mirtis. Vieną dieną subombardavo pagrindinę geležinkelio liniją. Kas valandą prapliupdavo kulkosvaidžių serijos. Šaudė, nežiūrėdami kas, kur… O aš po kelių mėnesių pasijaučiau nėščia…“

Pasiekę Šveicariją, pabėgėliai laikinai buvo įkurdinti Adlisvilio miestelio pabėgėlių stovykloje, kur 1945 metų gegužės 15-osios naktį Angelė suprato, kad prasidėję skausmingi sąrėmiai praneša apie kūdikio gimimą…

„Budintis šveicarų sargybinis padėjo man įlipti į iškviestą greitosios pagalbos automobilį, atsisėdo šalia, pasistatęs tarpkojyje šautuvą… Lydėjo visus 15 kilometrų iki Ciuricho ligoninės… Gimė sveikas sūnus. Ligoninės sesutės buvo man labai draugiškos, jautrios mano likimui. Nors ligoninės maistas buvo puikiausias, tačiau jos man vis nešė papildomai. Viena seselė padovanojo man net  5 frankus! Tuo laiku tai buvo labai didelis pinigas! Sekančią dieną atėjo manęs aplankyti mano Vladas. Pėsčias 15 km iš Adlisvilio. Neturėjo pinigų traukiniui. Mat už paskutinius sutaupytus centus nupirko man dovaną už sūnų – „Studenten Futer“ (saldainiukų, riešutėlių ir razinų mišiniukas – „studentų maistas“).

Gegeckų šeima. Viduryje sūnus, Ciuricho universiteto studentas. 1965 m.

Angelė padovanojo Vladui sesutės duotus 5 frankus, paragino jį geriau pačiam stovykloje suvalgyti „Studenten Futer“, sesutės atnešė jam gerus pietus, kelionei atgal įdėjo iš virtuvės kelias virtas bulves – tai buvo mudviejų pati laimingiausia diena naujoje tremtyje Šveicarijoje!“ – tą dieną p. Angelė prisimins iki mirties…

Ligoninėje laikė dvi savaites, kol visus perkėlė į kitą, Yverdono, pabėgėlių stovyklą. Ciuricho geležinkelio stotyje prijungė mane su sūneliu Algimantu. Po poros mėnesių susirgau tuberkulioze ir mane išgabeno į Davoso sanatoriją, o Vladas su sūneliu liko Yverdono pabėgėlių stovykloje… Visi mažyliu labai rūpinosi… Po pusantrų metų stovyklą panaikino. Vladas atvyko dirbti į tą pačią sanatoriją, kur gydžiausi aš. Sūnus pradžioje buvo poilsio namuose, o po kurio laiko jį atidavė vienai šveicarų šeimai… Algimantukas augo sveikas ir turėjo gerą apetitą. Šeima pareikalavo daugiau užmokesčio už maistą… Mes kreipėmės į „Caritą“, tačiau šis atsisakė padėti… Sūnelį perkėlė į Baaro miestelį, į seselių-vienuolių vaikų prieglaudą. Už visą išlaikymą mokėjo Vladas… Po penkerių metų visa šeima suėjome kartu, tačiau kaip užsieniečiai niekur negalėjome gauti buto. Algimantukas kalbėjo tik vokiškai šveicarišku dialektu…“

Angelė vis prisimena, kiek pastangų ir kantrybės reikėjo, kol Algimantą vokiškai kalbančioje aplinkoje išmokė kalbėti lietuviškai…

„Kantrybė ir laikas išsprendžia visas problemas,“ – atsidusdavo ji visus 70 metų apie niekada nesibaigiančius emigrantinio gyvenimo vargus – skriaudas, nepripažinimus ir laikinumą…

Visus 17 metų – tiek jai likimas skyrė išgyventi Ciuricho Limat senelių namuose– Angelę mielai lankydavau, nes ji iki paskutinės akimirkos savo artimųjų rate gerai atpažindavo ir mane. Niekada neužmiršiu tų kelionų, kai tik išlipus iš tramvajaus, gatvėje kiekvieną lankytoją pasitinka ciurikiečio skulptoriaus sukurto slibino didžiulė balta galva. Ji iki pečių išlindusi iš požemių, o toliau tik baltais punktyrais nubėga jo požeminis kūnas, prie senelių namų paradinio įėjimo užsibaigiantis aukštai iškilusia galinga raityta slibino uodega. Kodėl tokį slibiną skulptorius įkurdino būtent prie senelių namų?

Būsimas med. daktaras Algimantas Gegeckas lietuviškų tautinių šokių grupėje. 1952 m.

Kelios šveicarės man paaiškino, kad didelė balta slibino galva prie judrios gatvės – labai geras ženklas pasiklydusiems ar neprimatantiems senukams, ieškantiems takelio iš miesto sugrįžti į senelių namus; antra, slibinas – tai nugalėtas gyvenimo blogis, kurio paskutinėje žmogaus gyvenimo stotelėje nebeliko; trečia, slibinas lyg budrus sargybinis saugo senelius nuo nelaimių ir visokio blogio, nes jis artimas Rytų šalių drakonui, nešančiam žmonėms laimę…

Kol Angelės atmintis dar buvo šviesi, mudvi visada turėjome apie ką įdomiai pasikalbėti. Prisimindavome, kaip rengėme bendruomenėje patriotiškus renginius, skirtus jau atgimusiai Lietuvai, kaip po visą Ciuricho miestą ieškojome jai tinkamų, jaukių senelių namų, kuriuose reikėjo iš anksto atsistoti į eilę – jeigu staiga pablogėtų sveikata…

Man visada buvo įdomu p. Angelės paklausinėti apie kitus, seniai mirusius lietuvius emigrantus, kurių likimas man nelėmė čia susitikti. Ji labai padėdavo savo atsiminimais papildyti Lietuvos išeivijos istoriją, už ką jai esu labai dėkinga.

Senelių namuose p. Angelė irgi nesėdėjo sudėjusi rankas. Kartą man ją aplankius, ji staiga paklausė: „Ar žinai, prieš kokį žymų asmenį stovi? Ogi aš jau dailininke tapau!“ Ir paėmusi mane už rankos, vedė į senelių namų erdves rodyti parodai iškabintus savo meno kūrinius: batikos, aplikavimo technikomis dekoruotus kilimėlius, spalvingas mandalas… Tarp kitų senelių namų gyventojų puikavosi p. Angelės tikri meno kūriniai, kuriuos ji sukūrė, pamokyta senelių namų dailininkės.

Kai 2018 metų gruodžio 15-ąją su didžiule purpuro spalvos orchidėja rankose atėjau ją pasveikinti 95-ečio proga, ji papasakojo:

„Dievas mane gelbėjo, padėjo pasveikti, vėl atsistoti ant kojų, po komos iš naujo išmokti vaikščioti, tačiau kai suima negalavimai, senatvės neviltys ir liūdesiai, galiuosi, kad tada nenumiriau… Juk aš savo testamente esu parašiusi, kad, kada man bus visai blogai, manęs artimieji ar medikai negelbėtų, o leistų man ramiai numirti – natūraliai, kaip į Amžinybę yra iškeliavę mano tėvai ir protėviai. Kas iš to, kad aš vis dar gyvenu? Juk vis tiek nieko naudingo nenuveikiu. Nėra dienos, kad kur nors neskaudėtų, nekiltų liūdesiai ir mirties baimė… Argi tai gyvenimas? Jau keleri metai, kai niekam iš Lietuvos pažįstamų neatsakau į gautus laiškus… Tegu galvoja, kad numiriau… Taip visiems bus ramiau. Pavargau nuo gyvenimo, nuo laikinumo…“

Kelerius metus ŠLB beveik išimtinai jau sudaro naujai iš Lietuvos atvykę emigrantai. Jiems niekada net nekilo noras susipažinti su pirmosios Alpių kalnuose 1952 metų vasario 17 dieną įsikūrusios Šveicarijos lietuvių bendruomenės legenda tapusia mūsų išeivijos atstove.

Dr. Algimantas Gegeckas apie Mamos mirtį gražiai lietuviškai pranešė: „Laidotuvės, pagal Mamos prašymą, įvyks siaurame mūsų šeimos rate.“

Autorės asmeninio albumo nuotraukos.

Naujienos

Smurtas turi daug veidų. Atpažink jį

Smurtas dažniausiai suprantamas kaip fizinė prievarta, tačiau tai gali būti bet koks veiksmas, kurio galima išvengti ir kuris trukdo...

Tik nebijok. Netylėk

Durys užsidarė.  Po akimirkos Lina (vardas pakeistas – A. D.) išgirdo trinktelint laukujas duris. Petras išėjo. Moteris lengviau...

Ar žinai, kad gali atgauti dalį pinigų?

Dažnai užsienyje dirbantis žmogus nežino, jog kiekvienas legaliai užsienyje dirbantis Lietuvos pilietis gali pretenduoti į...