Gyvenimo vėtyta ir mėtyta, bet nepalaužta

Angelė Digaitytė - Juli 11, 2020

Meluočiau, jei sakyčiau, jog šio straipsnio herojės anksčiau nepažinojau. Ne, Julditą Nagliuvienę pažįstu apie trisdešimt metų. Kažkada mudvi labai trumpai kartu studijavome lietuvių kalbos ir literatūros specialybę tuometiniame Šiaulių pedagoginame institute (ŠPI; vėliau tapusiame universitetu (ŠU). Juldita buvo viena iš protingiausių ir gabiausių kurso kolegių. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė ir pirmąkart po daugybės metų susitikome tik dabar Tiubingene.

Kai po pokalbio praėjus keletui dienų paklausiau, kokią galėtų pasiūlyti antraštę, atsakė: „Gyvenimo proza: paprasta vienos emigrantės istorija“. Na, paprasta jos niekaip negaliu pavadinti. Bet spręskite, skaitytojai, jūs.

Kaip atsidūrėte Vokietijoje?

– Apie 2008-2009 metus ėmė aiškėti, kad mano darbas ŠU laikinas. Ne man vienai taip. Netikusio ūkininkavimo pasekmės. Daug mano kolegų ėmė dairytis darbo vietos kitur. Girdėjau, kad dėstytojai dirbo taksistais, vertimo biuruose ar kitose įstaigose. Docentas uždirbdavo tiek pat, kiek prekybos centro kasininkas.  2010 metų pavasarį buvo pasakyta, jog turi man darbo tik kitam pusmečiui. Nebuvo alternatyvos. Nemažai turiu draugių ir pažįstamų, dirbančių slaugėmis Vokietijoje.

Ką Jūs tuo metu dėstėte?

– Mane pasikvietė Visuotinės literatūros katedros vedėjas Vytautas Bikulčius į savo katedrą. Tuo metu jau buvo aišku, kad apsiginsiu disertaciją „Dievybės metamorfozė Tomo Mano tetralogijoje „Juozapas ir jo broliai“. Milžiniškas veikalas, nuostabus romanas. Turime lygiavertį Antano Gailiaus vertimą į lietuvių kalbą.  Pradėjau dirbti puse etato. Buvau labai dėkinga, nes prieš keletą metų buvo sakyta, kad „šitai mergaitei mūsų įstaigoje nebus vietos“. Dėl mano charakterio, dėl ūmaus būdo.

Jei neklystu, po studijų likote dirbti universitete?

– Po bakalauro studijų mano gyvenime įvyko posūkis ir savo pažįstamos dėka įsidarbinau aukle Vokietijoje pagal Au-PAIR programą. Skyriausi su vyru labai skaudžiai. Parašiau tai šeimai laišką, nesitikėdama atsakymo. Turėjau dviejų metų dukrą. Nežinau, ką ta moteris mano laiške pamatė, bet pakvietė, ir visus metus dirbau aukle Filingene (Badeno-Viurtembergo žemė). Esu labai dėkinga. Su šia šeima palaikau ryšius iki šiol. Motina Birgita yra kaip dvasios sesuo, bendraujame viename lygmenyje.

Duktė tuo metu liko Lietuvoje. Nemaniau, kad galiu kartu vežtis. Vėliau Birgita pasakė, kad vaikai turi būti su mama. Ir paskui likusį laiką Vitalija praleido su manimi čia.

Tas pirmasis buvimas Vokietijoje išsprogdino mane.  Dingo nepasitikėjimas savimi. Taigi per tuos metus padariau pertrauką, o po to įstojau į ŠU magistrantūrą.

Buvau pasiruošusi dirbti mokykloje, bet po kelerių mokytojavimo metų supratau, kad tai ne man. Trūko literatūrinio-kultūrinio dialogo. Bet mokykloje to nebuvo ir negalėjo būti.  Ir buvo rašymo poreikis. Imti tekstą ir jį analizuoti. Nenumaldomas troškimas. Dalyvavau keliose konferencijose, kai kurie tekstai buvo išspausdinti. Tai motyvavo.

Myniau kelius, kad ŠU finansuotų mano doktorantūros vietą Vilniaus universitete (VU). Vienas žmogus manimi patikėjo ir už mane kovojo. Taip gavau finansavimą ir 1998 metais atsidūriau  VU ir pradėjau rašyti disertaciją. Gamziukaitė (Raminta Gamziukaitė-Mažiulienė – Lietuvos literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos Tomo Mano draugijos pirmininkė,  Vokietijos Tomo Mano draugijos narė – A. D.), Lietuvos „manistė“, vienintelė galėjusi vadovauti mano darbui, žiūrėjo nepatikliai kaip į atvykėlę. Kaip į svetimą. Svetimas yra nomadas.  Tai va, aš buvau tokia nomadė.  Bet viskas pasikeitė, kai pradėjau pateikinėti tekstus. Pirmi tekstai, tiesa, buvo baisūs, gremėzdiški. Gavau kritikos, bet tai buvo gerai.

Tuo metu gerai mokėjot vokiečių kalbą?

– Sudėtingas klausimas. Kai 1994-1995 metais buvau Vokietijoje, mokiausi kalbos kursuose ir baigiau  aukštesniu vidutinio mokėjimo lygiu. Turbūt būtų C1.  Su tuo sertifikatu grįžusi dėsčiau mokyklos 5-6 klasėse, Vandos Dudėnaitės verslo mokykloje ir ŠU. Bet dabar kai pagalvoju, tai buvo tokia avantiūra. Trūko dėstytojų, profesionalumo kaip ir nereikėjo. Savo kandidatūros net neteikiau, patys pasiūlė.

Kai studijavau ŠPI, turėjau nuostabią vokiečių kalbos dėstytoją, mane mokiusią prieš tai ir mokykloje. Ji patiesė puikius pagrindus. Per ją ir gavau Birgitos adresą.  Tai nebuvo atsitiktinumas. Kažkoks vedimas iš Aukščiau.

Aišku, mokėjau kalbą, bet pasitikėjimas buvo didesnis. Dabar tikrai negalėčiau eiti ir dėstyti.  Iš esmės, esu savamokslė. Kalbą moku neblogai, galima sakyti, gerai, kalbu fließend, be akcento. Bet čia yra kita istorija. Čia yra dovana. Mano šeimoje kas mokėsi kitų kalbų, kalba be akcento. Mama – rusiškai, pati studijavo Kazanės valstybiniame universitete, rašė kandidatinį, ten, beje, ir su mano tėvu susipažino.  Duktė beveik be akcento kalba angliškai ir itališkai. Na, yra tas akcentas, negali visiškai būti be akcento, tai yra nesąmonė.

Ką dėstėte, kai pradėjote dirbti Visuotinės literatūros katedroje?

Po disertacijos užgriuvo kaip lavina darbas. Keletą metų iš eilės buvo kaip fabrike prie konvejerio. Po keturias paskaitas per dieną, visos skirtingos. Šešiolika paskaitų per savaitę. Iki išsekimo. Vieną gražią dieną per paskaitą vokiečių filologijos studentams išgriuvau. Atsipeikėjau ant neštuvų. Išvežė į ligoninę. Tai buvo ženklas, kad reikia truputį arklius pristabdyti. Tada mažiau besiruošiau, nebekėliau sau kardinalių reikalavimų. Neįmanoma, ką gali urmu…

Dėsčiau vokiečių literatūrą germanistams studentams ir turėjau XIX amžiaus visuotinės literatūros kursą. Pastarąjį pavyko puikiai išdirbti. Turėjau keletą puikių seminarų – Tomo Mano, Rainerio Marijos Rilkės. Kai eini gilyn į tekstą, kai jis atsiveria tarsi svogūnas lukštas po lukšto… kaip Rilkė pasakytų, „žiedlapis po žiedlapio iki rožės centro“… ima rastis autentiškas dialogas tarp tavęs ir priešais sėdinčių. Atsiranda keista, mistifikuota pašvęstųjų bendruomenė. Ir tada tekstas gali tave ir tą kitą naujai ištikti. Kiekviename seminare atsiveria autentiška patirtis. Šitos teksto analizės labai pasiilgstu. Man jos labai trūksta.

Jūs – iš prigimties mokslininkė. Kodėl tapote slauge?

– Po disertacijos daugiausiai išleisdavau iš savo pusės etato atlyginimo, siųsdamasi knygas iš Norvegijos bibliotekų ir jas kopijuodama. Reikėjo pinigų. Man labai padėjo mama – ŠU profesorė, dėsčiusi matematinę analizę ir geometriją. Ji ir studijas finansavo, ir vėliau.  Mano draugė pasakė, kad galima keletui mėnesių išvažiuoti slaugyti senelių. 

  Nuo 2006 metų metų pradėjau slaugymo praktiką. Buvo kuriozinių situacijų. 

Viena senutė net iškvietė policiją, pasakiusi, kad „mano namuose yra nelegalė, atvažiuokite suimti“. Ji sirgo demensija (įgyta silpnaprotyste – A. D.). Atvažiavo policininkas, paskambino į duris. Atidariau. Pareigūnas, pamatęs mane, pastūmė ir pradėjo labai garsiai šaukti: „Ponia tokia ir tokia, ar jums viskas gerai?“

Aš negirdėjau, kaip senutė skambino, nes tvarkiausi rūsyje. Ji nuolat skambinėdavo draugėms, skųsdamasi, kad ją paliko vieną. Ateina, žiūri, kad aš esu.

Šita močiutė, pamačiusi policininką, tarsi bijodama manęs, palei sieną laiptais nusileido žemyn. Aš stebiu situaciją, iš nuostabos plačiai pravertomis akimis, nesupratau, kas vyksta. Ji vaizdavo, kad manęs bijo. Tokia aktorė! Vis nepaleisdama iš akių manęs, ima už rankos policininką ir, išsitempusi į lauką, tyliai sako: „Čia – nelegalė!“ O pareigūnas labai garsiai jai šaukia: „Oi, ponia, geriau kalbėkite su savo žentu!“ Nes jiedu su žentu – geri draugai. Girdžiu, kaip močiutė, susikūprinusi iš išgąsčio, tyliai aikteli: „Oi, dabar man bus!“

Prieš išvažiuodama į Vokietiją 2011 metais, kai nutariau, kad reikia emigruoti ir imsiuos slaugos kaip dauguma mano pažįstamų ir draugių… Pati save įtikinėjau, jog mokslinio darbo niekas iš manęs neatims – toliau galėsiu skaityti, rašyti, analizuoti tekstus. Iš tikro, tai buvo galima daryti vos ne iš inercijos tam tikrą laiką, keletą metų. Galėjau bent vakarais nueiti į viršų, į globojamos močiutės vyro biblioteką (jis buvo Tiubingeno universiteto (TU) profesorius) ir dirbti tris-keturias valandas.  Kartą į savaitę kaip laisvas klausytojas lankyti TU seminarus ir paskaitas. Reguliariai eidavau į seminarus, rinkau medžiagą, skaičiau. Bet paskui močiutės sveikata pablogėjo ir nuo 2015 metų nebegaliu lankyti paskaitų, o nuo 2017 metų nebeparašiau nė vienos eilutės.

Kai emigravote 2011 metais, iškart pradėjote dirbti šiuose namuose?

– Ne. Pradėjau Rotenburge prie Nekaro. Netoli, 11 km nuo Tiubingeno. Labai gražus miestelis.
Mane rekomendavo draugų draugai draugams. Vokiečiams svarbiausia yra pasitikėjimas. Jeigu tave rekomendavo, viskas bus gerai.

Ten buvau pusę metų. Bet turėjau problemų su slaugoma močiute. Pati banaliausia pasaulyje situacija. Senutė pavydėjo manęs savo vyrui. Žinote, slaugant reikia maudyti, liesti, susikuria labai artimas ryšys, vos ne priklausomybė. Močiutę ištikdavo krizė, vos seniukas man nusišypsodavo. Bet jis visiems šypsodavosi. Prasidėdavo tokios pavydo scenos! Buvau pasamdyta nevaikštančiai močiutei, bet mirtinas ligonis buvo jos vyras. Kai atvažiavau, jis buvo po infarkto. Seniukas visą laiką rūpinosi ir slaugė savo žmoną. 87 metų, aukštas kraujo spaudimas, širdies yda. Tiksinti bomba! Abu vienmečiai. Negalėjau stebėti šitos baisios neteisybės. Pradėjau kištis į jų santykius, jį gelbėti. Aišku, tai buvo neįmanoma – nuolatinės pavydo scenos, pastovūs priekaištai. Pasakiau jų vaikams: „Atbūnu savo sutartą laiką ir ieškausi kito darbo.“ Vaikai ėmė pulti motiną ir protinti. Seniukė kartą atvažiuoja su ratukais ir verkia, prašė pasilikti.

Atostogas praleidau Lietuvoje, grįžtu atgal „mikruške“, arba „pflėgemobiliu“, kaip vadiname. Skambutis: „Gali nebevažiuoti, nusprendėm. Nes seniukas tik apsidžiaugė, kad sugrįš Juldita – ir prasidėjo tarkavimas!“.  Sakau: „Kodėl skambinat dabar, kai jau važiuoju ir esu jau prie Vokietijos sienos?!.“

Atvažiavau, neturėjau, kur dingti. Birgita pasiėmė pas save. Dirbau legaliai ir užsiregistravau Darbo biržoje. Daviau skelbimą į laikraštį. Skambučių labai daug, bet nedaug rimtų. Nori pigiai, su daug darbo. Sakydavau: „Ieškau normalios darbo vietos su normaliu atlyginimu!“ Buvo trys pasiūlymai. Į Filingeną atvažiavo dabartinės mano slaugomos senutės Lizelotės geriausia draugė su vyru. Lemiamą įtaką jų apsisprendimui padarė Birgita. Sakiau, pirmiau pasižiūrėkim, pasibandykim, tada sudarom sutartį. Turi tikti „chemija“.  Iškėlė priėmimą, prisikvietė svečių, nusivedė į restoraną. Galvojau, koks švaistymasis. Nepatiko. Labai įtariai į tai žiūrėjau.

Esate sakiusi, kad pasižadėjote dabartinę močiutę slaugyti iki jos gyvenimo pabaigos… Bet juk tai siaubinga! Kokia priežastis?

– Tokie pažadai duodami ne šiaip sau. Aš jais nesišvaistau. Visada kartoju: „Esu filologė, didžiulį dėmesį skirianti žodžiui. Kaip jis pasakytas, parašytas. Mane siaubingai žeidžia, kad žodis šiuolaikinėje visuomenėje nebeturi jokios prasmės.  Viena sakoma, kita daroma.

Man svarbus mano duotas žodis, negaliu jo laužyti, nes tokiu būdu atsidurčiau lygia greta su kitais, besišvaistančiais lozungais, tuščiais pažadais, kada kalbi tai, ką tavo pašnekovas nori išgirsti. Tai gali atrodyti pernelyg kategoriška, dvelkti kažkokiu užsispyrimu, atmieštu puikybe, tačiau man tai nepaprastai svarbu.

Tarp manęs ir šitos moters Lizelotės susiformavo labai artimas ryšys. Per tuos beveik devynerius metus taip suaugau su ja – visai kitaip būna kas keletą mėnesių keičiantis slaugėms. Jūs teisingai pasakėte, kad tai siaubinga. Nes iš esmės tuo duotu pažadu pasmerki save ne šiaip būti seno žmogaus dvasinio ir kūniško irimo liudininku. Net ne tai. Tu žengi su juo tuos žingsnius. Būdamas šitiek metų prie to asmens ir negalėdama nė žingsnio atsitraukti ir atsiriboti, tampi to žmogaus pratęsimu. Esi netgi redukuojamas. Ypatingai jo gyvenimo pabaigoje, kai reikalaujama absoliutaus buvimo šalia. Esi čia ir dabar.

Jeigu tektų duotą pažadą sulaužyti, negalėčiau gerbti savęs, mane tai persekiotų, neduotų ramybės, jausčiausi pralaimėjusi, pabėgusi, traktuokite tai, kaip norite, bet palengvėjimo man tai tikrai neatneštų.

Bet juk labai sunku būti slauge šitiek metų? Moterys po trijų mėnesių slaugymo grįžta į Lietuvą tarsi klipatos, pasigydo, atstato jėgas ir vėl grįžta. O Jūs tai be pertraukos!.. Kaip ištveriate?  

– Tai priklauso nuo žmogaus. Jūs esate kelias valandas čia, ar ką girdėjote?

Ne.

– Nuolatinė būdravimo būsena. Žinai visus atsidūsimus.  Lizelotė – lengvas ligonis: nereiškia jokių pretenzijų, absoliučiai harmoninga, susitaikiusi su savimi. 95 metų. Kai atvažiavau, buvo 86-erių.  Kalbėjo, vaikščiojo. Dabar eina link pabaigos. Nebe daug jai beliko.
Kalbėjome, jog mano gyvenime buvo keistų sutapimų, vedimų. Viskas, ko aš noriu dabar visada, tai elementarios pauzės. Nėra laisvos dienos. Labai retai kada. Ji neturi vaikų, nėra kas pakeičia.


Kas teikia stiprybės?

– Namai. Mano namai Lietuvoje. Čia sąmoningai nenoriu įsigyti nei nuosavo, nei nuomojamo buto, net jokių baldų, kad išvengčiau daiktų, surišančių mane su mano darbo vietomis. Mano svarbiausi pirkiniai tėra knygos, paveikslai, intelektualiniai bei kultūros renginiai, kurių štai jau daugiau kaip metai tenka atsisakyti dėl itin intensyvios gulinčio ligonio priežiūros.

Prie Naisių turiu iš senelių paveldėtus namus, kuriuos labai vertinu.  Nors, iš tikro, buvau mažiausiai verta, senelių požiūriu, paveldėti, nes iš mišrios santuokos. Mano tėvas – ateivis, aš ne visai sava. Mano kraujas – mišrus. Neseniai pasidariau DNR tyrimą.  Buvo labai įdomu. Labai didžiuojuosi savo šaknimis. Tokių kombinacijų yra labai reta.  Būtent mano gyvenimas, kilmės istorija leido man pajusti, ką reiškia būti svetimu savo pačios šeimoje, savo bendruomenėje, savo tautoje. Tampi socialiai daug jautresnis. Ir tas Vokietijos pasirinkimas tikrai neatsitiktinis. Mano jautrumas socialinei, nacionalinei, galų gale, lytinei atskirčiai yra labai didelis.  Visuomet žavėjausi a.a. Leonido Donskio darbu ir tuo, kiek jis dėmesio skyrė žmogaus teisių gynimui. Mane išmuša iš vėžių tautiečių reiškiami komentarai apie kitokius – ar tai būtų pabėgėliai, ar kitos odos spalvos, kito tikėjimo, kitos lytinės orientacijos…

Kaip jaučiatės dabar, kai nebegalite dirbti mokslinio darbo?

– Visiškas nuolankumas, pasidavimas likimui.  
Iš pradžių dar rašinėjau. Bet nėra atgalinio ryšio. 

Išvažiavusi į Vokietiją turėjau ŠU seminarą „Francas Kafka pasaulinėje literatūroje“. Norėjau sudominti skaitytojus, maniau, turėtų būti lietuviams aktualu. Parašiau mokslo populiarinimo straipsnį apie Michaelio Kumpfmüllerio romaną „Tikras gyvenimas“, kuriame rašoma apie Francą Kafką.  Dar nėra išverstas į lietuvių kalbą, tik vokiškai. Dabar tam dar neturiu laiko.

Taigi pradėjau ieškoti, kas man jį išspausdintų. Niekas nesakė, kad blogas, kad nevertas spausdinti kokiuose „Metuose“. Absoliutus nesuinteresuotumas. Išspausdino „Bernardinai.lt“ Apėmė bejėgiškumo suvokimas. Jei nėra atsako, jokios diskusijos, tai kam išvis rašyti…

Taip, esu mokslininkė, labai norėčiau toliau dirbti tą darbą, tačiau realiai visiškai nepalanki situacija. Toks jausmas, kad esu taip atitolusi nuo tos mokslinės veiklos, kad atgal sugrįžti reiktų poros metų. Tai aristokratų, „liuksinis“ gyvenimas.

Kokie Jūsų ateities planai?

– Paprastai juk sakoma, žmogus planuoja, Viešpats juokiasi. Neįmanoma numatyti ateities. Šv. Augustinas yra pasakęs, jog egzistuoja tik dabartis, jog praeities laikas nebesugrąžinamas, o ateities iš viso nėra, nes jos dar nebuvo, tad prisimindami ir planuodami mes tik gainiojamės vaiduoklius…  Emigravusi į Vokietiją, maniau sau, jog 24 valandų slauga tėra darbas pereinamajam laikotarpiui, tačiau jis tęsiasi štai jau devyneri su puse metų ir man iš jo niekaip nepavyksta ištrūkti, nes tapau savo pačios pažado kaline. 

Tačiau yra minčių tapti profesionalia slaugytoja. Pamatai šiai profesijai jau padėti, o ir duomenų tam turiu: man pakanka ir empatijos, ir socialinės kompetencijos. Buvo netgi minčių praeiti su slauga kelią nuo pačios žemiausios pakopos iki slaugos didaktikos, kad kada nors galėčiau dėstyti slaugą besimokantiems mokiniams, nes turiu didelę dėstymo patirtį. Abejonių kelia klausimas, ar aš ne per sena.

Atrodo, jog mano laikas šiuose namuose baigiasi, tačiau visas kortas sumaišė virusas. Mano dukra Neapolyje neteko darbo, mat ji dirba turizmo srityje. Jai būtina mano šiokia tokia finansinė parama. Besimokydama aš tikrai negalėsiu jos remti.  Štai taip planai mokytis slaugos Tiubingeno universitetinėse klinikose buvo staiga pakoreguoti…

Į Lietuvą grįžti nesiruošiu iki pensijinio amžiaus. Viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl išvykau į Vokietiją, buvo senatvės pensijos kaupimas, nes dirbdama ŠU 0.4., 0.5, galiausiai 0.1 etatu, per 17 savo stažo metų pensijai taip nieko ir neužsidirbau.  

Štai taip ir žadu gyventi – kampininko teisėmis: ieškotis kambario su baldais gyvenamajame name su minimalia nuoma, už tam tikras paslaugas: galbūt kam reikėtų minimalios slaugos, sutvarkyti sodą ar kambarius, padėti apsipirkti, palydėti pas gydytojus, prižiūrėti šunį. Visi mano sutaupyti pinigai keliauja į vienkiemį, kurį žadu sutvarkyti iki savo pensijinio amžiaus. Tada noriu grįžti į Lietuvą, į savo sodybą ir atsiduoti aplinkos tvarkymui, knygų skaitymui, galbūt ir rašymui, ką gali žinoti, vilties dar neprarandu, kad kada nors pavyks sugrįžti prie mokslinio darbo… Tos retos atostogos vienąkart per metus, vieną mėnesį savo mylimame vienkiemy ir suteikia man stiprybės.

  Dabar, skaitydama Alfonso Nykos-Niliūno Tiubingeno laikų dienoraščius, matau, jog savo mintyse jis atlieka lygiai tokius pat šuolius į savo Nemeikščius, kaip aš į Žačius: pakanka Liepos šlamėjimo, Tilto per upę, praeiti keliuku senomis kapinėmis ir iškart, vienu mirksniu, tu atsiduri savo sielos “Nemeikščiuose”. Man tokios vietos tampa virtuvė ir duonos kepimo procesas bei sodas. Nėra nieko nuostabesnio už nupjautos žolės kvapą. Užmerki akis, įkvepi ir staiga atsiduri savo senelių sode. Arba atsistoji po kaimynų liepa, įsiklausai į bičių dūzgimą – ir štai tu jau mažose kaimo kapinaitėse, po liepomis prie pat savo brangių žmonių kapų. Ir viskas ima dvelkti ramybe. Nėra nė abejonės, kad galiausiai grįšiu namo ir kad gyvenimas Vokietijoje – tik laikinas etapas, ilgas, bet laikinas. Tačiau, kita vertus, suvoki, jog tokios ateities gali ir nebūti.

Kartą per televiziją teko matyti laidą, kurios pabaiga mane tiesiog sukrėtė, nes aš visiškai  susitapatinau su jos herojumi. Rodė medinio namo statymą kažkur Amerikos šiaurėje. Meistras trumpai papasakojo, jog šį užsakymą jam davė žmogus, visą savo gyvenimą turėjęs tą vienintelę svajonę ir nenuilstamu darbu net tris dešimtmečius taupęs pinigus jos išsipildymui. Jis buvo netgi atvažiavęs apžiūrėti šio nepaprasto, įspūdingo namo statybų ir džiaugėsi tarsi vaikas, jog jo svajonė pagaliau išsipildys. Laidos pabaigoje, kai namas jau buvo pastatytas pagal užsakovo viziją, pasirodė trumpa tekstinė žinutė, jog jo savininkas prieš kelias dienas mirė nuo širdies infarkto, taip ir neįkėlęs kojos į savo naujuosius namus…  Siaubingas scenarijus.

Dar prieš keletą metų negalėjau apsispręsti, ką darysiu su jau sutaupytais pinigais. Man reikėjo pasirinkti arba, arba…  Juk viena iš svajonių buvo po šito slaugos etapo tiesiog bent keletą metų gyventi mokslininko gyvenimą, parašyti kiek galima daugiau straipsnių, gal netgi knygą. Juk Tiubingenas turi neįtikėtino turtingumo universitetinę biblioteką, darbas kurioje prilygsta endorfininei juslių puotai. Bet ne mažiau viliojanti mintis buvo pagaliau įgyvendinti savo vaikystės svajonę ir pradėti rekonstruoti senelių namus, suvokiant, kad po to kelio atgal jau nebebus ir tai, ką pradėsiu, reikės galiausiai užbaigti, tad apie elitinio gyvenimo komfortą nebus galima nė pagalvoti. Šis vienkiemis visada buvo mano aistra, mano priklausomybė, mano pamišimas… Pamišimas nugalėjo…

Kita vertus, ir viena, ir kita tėra du skirtingi svaiginimosi būdai. Bet tikriausiai kažkur pasąmonėje namo statymas buvo mažiau egoistiškas, nei solipsistiškai skęsti literatūros tyrinėjimo ūkuose, juk sodybą galima paveldėti, o dvasinis žaidimas stiklo karoliukais naudos neatneša niekam, išskyrus tau pačiam…

– Ar Jūs tikinti? 

– Buvau tikinti, tikriausiai latentiškai tebesu, tačiau per laiką suvokiau, jog nė viena fundamentinė teologija man neatnešė išganymo. Pagal paveldą esu katalikė, tačiau man artimesnis evangelinis protestantizmas, su daugiau teisių moterims ir didesniu atvirumu šiuolaikybei bei jos poreikiams. Mano nuomone, katalikybė užstrigo kažkur labai labai toli praeituose šimtmečiuose ir su modernybe neturi nieko bendra. Paskutinis lašas, perpildęs mano pakantumo taurę, buvo paviešinti pedofilijos skandalai. Mane sukrėtė ne pats pedofilinių atvejų faktas, bet būdai, kaip su jais elgėsi katalikų bažnyčia, kaip jie buvo tušuojami, slepiami, kunigai bei vienuoliai perkeliami į kitas parapijas, kur jie ir toliau netrukdomai galėjo tenkinti nusikalstamas savo aistras. Taigi religinis dvasingumas – taip, labai griežtai atsirenkant tekstus ir jų skelbiamas žinias, Bažnyčia – ne, nes ji nuolat save kompromituoja viduramžių paveldo išlaikymu ir negebėjimu atsinaujinti.

– Nuoširdžiai ačiū.     

Angelės Digaitytės nuotraukos.

Autorinės teisės saugomos. Be autorės raštiško sutikimo kopijuoti draudžiama.

Naujienos

Smurtas turi daug veidų. Atpažink jį

Smurtas dažniausiai suprantamas kaip fizinė prievarta, tačiau tai gali būti bet koks veiksmas, kurio galima išvengti ir kuris trukdo...

Tik nebijok. Netylėk

Durys užsidarė.  Po akimirkos Lina (vardas pakeistas – A. D.) išgirdo trinktelint laukujas duris. Petras išėjo. Moteris lengviau...

Ar žinai, kad gali atgauti dalį pinigų?

Dažnai užsienyje dirbantis žmogus nežino, jog kiekvienas legaliai užsienyje dirbantis Lietuvos pilietis gali pretenduoti į...