Iššūkių nebijanti Vilma Range. II.

Angelė Digaitytė - Oktober 19, 2020

Turbūt beveik kiekvienas Vokietijos lietuvis yra užgyvenęs daugiau ar mažiau įdomią gyvenimo istoriją, vertą knygos. Kviečiu susipažinti su Berlyno lietuvių bendruomenei po nedidelės pertraukos vėl vadovaujančia Vilma Range – drąsia, originalia, spalvinga asmenybe, kurios gyvenimas tikrai nėra banali tiesė.

Tęsinys

Pradžia čia...

Vilmos ir Ingo šeima

– Ir Tavo svajonė išsipildė: esi Berlyne! Koks buvo Tavo kelias į Vokietijos sostinę?

– Neseniai buvo 17 metų. Per pažinčių agentūros skelbimą „Kauno dienos“ laikraštyje susipažinau su savo vyru. Man buvo 32-eji, turėjau jau dvejų metų dukrytę Anną Marią. 2003-iųjų rugsėjo 21 dieną tada dar būsimas vyras atsivežė mane su dukryte ir visais daiktais į Berlyną. Praėjus metams nuo pažinties pradžios, lapkritį, Danijoje susituokėme. Man viskas atsitinka lapkritį: lapkričio 10 dieną gimiau, lapkričio 5 dieną susipažinom, lapkričio 25-ą apsiženyjom, lapkričio 5-ą įsikraustėm į namą.

Taigi atsivežė – ir pradėjom šlifuoti kampus. Vyras – vokietis, Ingo. Jis yra labai ramus. Kai tau virš trisdešimt ir mažas vaikas glėby, apie pasakų princą nebegalvoji.  Mes turėjome per mažai laiko vienas kitą prieš vestuves pažinti. Ingo tuo savo ramumu ir sužavėjo. Juk Sovietų Sąjungoje ir užaugom baikštūs žvėriukai. Žinojom, ko vyras nori iš moters – ne arbatos kartu išgerti. Mes esame tos santvarkos sužaloti. Tas žvėriškumas, tas kovingumas. Bet tai kartu ir labai gerai, nes vokiečiai visai to kovingumo neturi.  Jis kartais mums kiša koją, bet ir padeda gyvenime.

Didelė judviejų šeima?

– Mes – keturiese. Dukrai yra dvidešimt, sūnui – trylika. 

Mėgstu pafilosofuoti. Mes kai pagimdom mergaitę, žinom, ką su ja daryti. O vyras? Iš kur atsiranda vyras?  Iš moters. O kaip mes galim užauginti vyrus?

Vyrai turi auginti sūnus.

– O vyrai iš kur? Iš moters! Mes, motinos, atsakom už sūnaus auklėjimą mokydamos gerbti moterį.

– Sunki buvo Tavo gyvenimo Vokietijoje pradžia?

Vilma su dukrele gyvenimo Vokietijoje pradžioje

– Kai atvažiavau, metus laiko vyras leido nedirbti, lankiau kalbos kursus. Na, aš gyvenau anksčiau Vokietijoje, Anna Maria čia gimusi. Kai atvažiavom pas Ingo, dukrytė kalbėjo tik lietuviškai. Eidama į kursus, palikdavau ją vokiškam tėčiui.   
Kai papuoliau į ligoninę, Anna Maria išvis turėjo pas vokiškus senelius pabūti. Labai greitai vokiškai pramoko.

Iš tikrųjų pradžia buvo labai sunki.Su vyru skyriausi vos ne kas savaitę. Kol galiausiai jo paklausiau: „Tai ar nori skirtis?“ Sako, ne. Sakau, aš irgi ne. Taip ir pasibaigė. Ingo vyresnis už mane devyneriais metais.

Aš dėkinga vyrui, kad jis man nusileido. Jis visame kame mane palaiko. Šeimoje turi abu norėti, stengtis.  

Raulis

Iš pradžių pradėjau dirbti pagalbine darbininke po dvi valandas valgykloje, centralizuotai tiekiančioje į mokyklas maistą. Po kiek laiko dirbau viena mokyklos bufete: per vieną pertrauką pardavinėjau šviežiai iškeptas bandeles, per kitą dalinau atvežtą karštą maistą. Kadangi buvo mažai darbo, dar papildomai valiau privatų namą. Ir taip kokius dvejus metus.  Tada sugalvojau atsivežti„Bernelius“ (įkurti „Bernelių užeigos“ dukterinę įmonę – A. D.).  Daug dėjom pastangų, patalpų ieškojom, nuėjom net iki advokatų. Kaip vėliau paaiškėjo, tiesiog nesusikalbėjom. Taigi nieko neišėjo.  

Tada pradėjau mokytis  viešbučio administravimo specialybės. Kai prasidėjo įstatymų studijavimas, abu su vyru lovoj juos nagrinėjomės. Jis sakydavo, kad nieko nesupranta. O tai kaip aš galiu suprasti?..
Po metų pastojau ir mokslai baigėsi.  Pailsėjau tuos metus, ne, kiek ilgiau, nes maitinau. Ilgai maitinau pati abu vaikus – Anną Mariją iki vienerių metų ir aštuonių mėnesių, Raulį – iki metų ir trijų mėnesių.

– O ką dabar veiki?

– Svajojau restoraną atidaryti, kai man buvo 40-ešimt. Baisu svajoti, nes svajonės išsipildo, bet tik ne tada, kai nori. Bet, kita vertus, dabar vaikai jau dideli. Prieš metus atsidariau švenčių organizavimo ir maisto tiekimo įmonę. Iš pradžių neturėjau virtuvės. Vienas pažįstamas pasiūlė pas jį futbolo klube padirbėti. Pasirašėm sutartį. Aš atvira iššūkiams.

– Kaip sekasi vaikams?

Anna Maria

– Anna Maria įstojo į universitetą studijuoti turizmo ir viešbučių administravimą ir vadybą, tai laiminga. Ji dainuoja profesionaliai, bet tų dainininkų gyvenimas sudėtingas, gali niekada gyvenime neatsipirkti. Bet kaimynė, kurios dukra šoka, yra teisingai pasakiusi: „Nepradėk skaičiuoti!“
Duktė norėjo susieti gyvenimą su muzika, planavo išvažiuoti į Angliją, bet Corona pamaišė. Pasiūliau, kol kas pastudijuoti, pabūti čia, kol viskas praeis.

Kiekvienas žmogus turi kažkokį mažą talentą. Kitas dalykas, ar tėvai tai pastebi, ar padeda atskleisti.
Anna Maria nuo ketverių metų lankė dailųjį čiuožimą, Friedrichstadt-Palast vaidino poroje spektaklių, užsidirbo vaikas kiek pinigėlių, nuo septynerių metų pradėjo mokytis gitara, nuo devynerių – dainuoti.

Mažiukas Raulis žaidžia krepšinį ir lanko dainavimo pamokas.

– Kaip Tavo gyvenime atsirado lietuvių bendruomenė?

– Atvažiavusi jau po savaitės susiradau lietuvių bendruomenę – man žiauriai jos reikėjo.  Vyras su užsieniečiais neturėjęs nieko bendra, o man iškildavo visokiausių klausimų, o į ką kreiptis?.. Pasiskambinau į ambasadą. Tuo metu bendruomenės Berlyne nebuvo, tik likęs jos atstovas. Pas jį rinkdavosi lietuviai, vykdavo šaunūs vakarėliai. Lietuvių susibūrimuose gaudavau visą reikalingą informaciją. Taip bevakarojant ir sugalvojom atgaivinti Berlyno lietuvių bendruomenę, kuri čia buvusi dar Vakarų Berlyne.   

Manau, bendruomenė iškyla, veikia veikia ir vėl prigęsta, paskui atsiranda nauji žmonės ir vėl atsigauna.

Prieš septyniolika metų reikėjo mums tos bendruomenės. Prisimenu, pradžioj pro Berlyną važiavo į Hiūtenfeldą kažkoks folklorinis ansamblis iš Lietuvos. Buvo Joninės ir mes surengėm kartu kupoliavimą. Graži buvo šventė. Vienas lietuvis čia turėjo lietuvišką parduotuvę, atsivežiau iš jo alaus. Nuo tų Joninių ir prasidėjo.

Iš pradžių prie Berlyno lietuvių bendruomenės įkūriau moterų klubą, nes buvo spraga – nebuvo kur gauti reikamos informacijos. Ambasados ne ta paskirtis. Neblogai gyvavo. Kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį rinkdavomės vienos iš narių namuose. Turėjau idėją remti kokį vaiką Lietuvoj, bet nepavyko, nes tai per daug sudėtinga.

Va, dabar mano projektas yra kartu su Kauno „Kartų namais“. Po rinkimų užsiimsiu rimčiau. Dar reiks pasiskambinti, paklausti, ko jiems reikia. 

Grįžtu atgal į praeitį. Penkiese – keturi vyrukai ir aš – įkūrėm Krepšinio klubą. Pirmosios rungtynės buvo Hamburge, žaidėm ir Hiūtenfelde – tais laikais kasmet vykdavo užsienio lietuvių krepšinio varžybos. Turim krepšinio komandą ir dabar, susitinkam kartais su Liubeko lietuviais sporto salėje.

Nuo 2004 iki 2008 metų buvau Berlyno lietuvių bendruomenės valdybos sekretorė, po to auginau Raulį, apie 2013-uosius grįžau ir tapau pirmininke.

Vienu metu lietuviai buvo labai įkalbinėjami stoti į bendruomenę. Kas iš to? Dabar turim apie 300 narių, bet tik apie 30 temoka nario mokestį. Pats žmogus turi norėti į bendruomenę ateiti, tada jis neklaus, kodėl turi mokėti nario mokestį ir kas jam iš to.

– Kaip vertini dabartinę Vokietijos lietuvių bendruomenę?

– Man šitie paskutiniai metai… Nebematau prasmės bendruomenę tempti. Manau, reikia baigti tuos cirkus. Vokietijos lietuvių bendruomenė (VLB) prarado pelno nesiekiančios organizacijos statusą. Hiūtenfeldas (VLB būstinė yra Hiūtenfelde, Hesene – A. D.) niekada nesirūpino bendruomenėmis, jie mums niekada niekuo nepadėjo, tik reikalauja ataskaitos, kiekviena bendruomenė turi pervesti 30 procentų savo pajamų centrui. Nieko nesiųsdavom, nes jei tik maža narių dalis temoka nario mokestį, ką beduosi.
Bet kažkokia bendruomenė yra reikalinga – tai vienintelis junginys tarp Lietuvos ir Vokietijoje gyvenančių lietuvių, nes, pasikartosiu, ambasada ne tam skirta. Bet VLB viskas turi keistis – tiesiog pradedant pačia struktūra. Gal tada ir jaunimas vėl pradės stoti į bendruomenę.

Kai buvo rinkimai, mačiau, ką tik atvažiavusiems žmonėms labai reikia tos bendruomenės, bet jie jos ir bijo, nes nežino. Dabar VLB reikalingi tik nuolankūs nariai-nario mokesčio mokėtojai.

 Geriau įsisteigsim atskirą draugiją, o jie ten tegu pešasi. Žinoma, aš už tai, kad nugalėtų teisybė, bet kol kas klesti tik neteisybė.

Pas mus labai sureikšminamos pareigos. Dieve, jis gi ministras! Pradėkim garbinti žmones, o ne jų pareigas.

Aš esu vienintelis ryšys tarp ambasados ir bendruomenės. Žmonės man skambina iš vidurio Vokietijos ir teiraujasi apie visokius jiems svarbius dalykus. Man labai malonu, kad žmonės žino, Berlyne yra tokia Vilma, į kurią galima kreiptis, kai ko reikia.

Pati vertinu savo veiklą labai savikritiškai. Taip, turiu gabumų kažką suorganizuoti, bet visada galima padaryti kažką geriau.

– Kaip auklėji savo vaikus? Jie bus patriotai?

Raulis žaidžia krepšinį

– Raulis yra daugiau vokietis ir dar nesupranta to, bet Anna Maria yra gilumoj tokia lietuvė… Mudvi su dukra kartu pradėjom savo kelią Vokietijoje. Ji nemokėjo visai vokiškai nė žodžio, aš – gal penkis. 
Taip, aš auginu juos patriotais. 

– Kurios valstybės?

– Vokietijos. Bet norėčiau, kad duktė turėtų ir Lietuvos pilietybę, nes jos tėvas – lietuvis, o sūnus telieka vokietis, nes jo tėvas – vokietis.

– Labai ačiū už tokį nuoširdų pokalbį. Sėkmės!

Vilmos Range asmeninio archyvo nuotraukos.

Naujienos

Smurtas turi daug veidų. Atpažink jį

Smurtas dažniausiai suprantamas kaip fizinė prievarta, tačiau tai gali būti bet koks veiksmas, kurio galima išvengti ir kuris trukdo...

Tik nebijok. Netylėk

Durys užsidarė.  Po akimirkos Lina (vardas pakeistas – A. D.) išgirdo trinktelint laukujas duris. Petras išėjo. Moteris lengviau...

Ar žinai, kad gali atgauti dalį pinigų?

Dažnai užsienyje dirbantis žmogus nežino, jog kiekvienas legaliai užsienyje dirbantis Lietuvos pilietis gali pretenduoti į...