Iššūkių nebijanti Vilma Range

Angelė Digaitytė - Oktober 7, 2020

Turbūt beveik kiekvienas Vokietijos lietuvis yra užgyvenęs daugiau ar mažiau įdomią gyvenimo istoriją, vertą knygos. Kviečiu susipažinti su Berlyno lietuvių bendruomenei po nedidelės pertraukos vėl vadovaujančia Vilma Range – drąsia, originalia, spalvinga asmenybe, kurios gyvenimas tikrai nėra banali tiesė.

Vilma Range su jos istoriniu apdovanojimu.

– Iš kur esi kilusi?

– Esu trečios kartos kaunietė, asfalto žmogus.

– Tai dėl to Berlyne gerai jautiesi?

– Pabėgom iš Berlyno. Pasistatėm trobelę ir užsiimame „žemės ūkiu“, ko niekada gyvenime nedariau.

– Kokioje šeimoje užaugai?

– Mama Brigita Budriūnaitė-Zatorskienė – iš darbininkų klasės, dirbo fabrike, bet vėliau, kai ištekėjo,  mezgė namuose. Buvo toks kombinatas „Vaivorykštė“.  Mama nuvažiuodavo pasiimti siūlų ir turėdavo numegzti megztinius. Ji namie turejo mezgimo masiną. O tėtis Rimantas Zatorskis – inžinierius. Jie buvo nuostabūs tėvai, jau amžinatilsį.

Tėvai

Visą laiką analizavau, kas aš, iš kur tokia. Žinau, iš kokios šeimos atėjo mama, iš kokios – tėtis. Jis buvo intelektualas, entuziastingas istorikas, geografas, iš jo žinojau visą Lietuvos istoriją, kokia ji iš tiesų yra. Jis buvo beprotis lietuvis, įskiepijo patriotizmą. Bet visą laiką sakydavo, kad vokiečiai – tvarkingi, švarūs, kvepiantys. Aš tai girdėdama ir užaugau.

Mama buvo meniškos sielos, labai gera mama ir žmona. Ji vis laviruodavo tarp tėčio ir mūsų, vaikų, kad visiems būtų gerai. Iš mamos paveldėjau polinkį į meną.

Mamos trys pusbroliai buvo garsūs kompozitoriai. Antanas Budriūnas  (1902-1966; Lietuvos vargonininkas, kompozitorius, choro dirigentas, pedagogas – A. D.) gyveno ir mirė Vilniuje, tebėra jo memorialinis kambarys. Jo brolis Motiejus Budriūnas (1898-1969; lietuvių smuikininkas, pedagogas, muzikologas, chorvedys, paminėtas Vokietijos „Riemann Musik Lexikon“ ir kitose enciklopedijose – A. D.) mirė Memingene, jo kapas neseniai sunaikintas.  O trečias mamos pusbrolis, anų dviejų brolis, Bronius Budriūnas miręs Los Andžele (1909-1994; lietuvių kompozitorius, choro dirigentas, vargonininkas, pedagogas, 1944 metais pasitraukė į Vokietiją, 1949 metais į JAV. Palaikai pervežti į Vilnių ir palaidoti Antakalnio kapinėse. – A. D.). JAV sukūrė kitą šeimą, Lietuvoje liko jo dvi dukros. Yra išleista jo vinilo plokštelė. Amerikoje vadovavo keliems chorams, buvo lietuvių dainų švenčių JAV, Kanadoje ir Australijoje dirigentas.

Tėvas manė, kad mergaites turi auklėti motina. Jis norėjo sūnaus, tad aš,  antras vaikas, buvau truputį berniukas… 

Šeima

– Na tai papasakok, prašom, apie save…

Buvau sportininkė. 1987 metais tapau sovietų Lietuvos nepilno maratono (Trakai-Vilnius, 30 km) bėgimo čempione. Dabar nebegalėčiau būti bėgike, nes nebesuprantu, kodėl turėčiau bėgti.  Jaunystėje rašiau dienoraštį – per mėnesį nubėgdavau 200-300 km. Matyt, savo kilometrus jau nubėgau, nebenoriu. Žinai, čia kaip sakoma, savo cisterną jau išgėriau, taip aš savo jau nubėgau… Dabar bėgu gyvenimo kilometrus. Bet kuo daugiau turiu veiklos, tuo daugiau suspėju.  Nors pati save laikau tingine. Bet kiti turbūt nusijuoktų: „Vilma – tinginė?!.“

Aš moku atsijungti nuo visko – visomis prasmėmis. Nakčiai išjungiu telefoną, nes jei įjungtą palikčiau, anksti rytą jau skambintų norėdami užsakyti (Vilma turi maisto tiekimo pobūviams verslą – A. D.).  Moku numirti. Įdomiai skamba, mistiškai. Kartais jaučiu, kaip viskas sminga žemyn, žemyn, žemyn, o paskui toks jausmas, kad numiriau, ir tada viskas prasideda iš naujo, šviesiai. Manau, taip būna, kai kiti žmonės mane išderina. Bet tokie eina gyvenime šalia, o paskui aš juos nupurtau. Taigi skorpionas! Bet gyvenimas aplaužo visas tas uodegas. Aš žiauriai nemėgstu melo. Pati stengiuosi nemeluoti ir vaikus auginau taip, kad nebūtų melo.

Vienintelė nostalgija iš sovietinių laikų, nežiūrint kitų nukrypimų sporte, yra tam, kad tais laikais visi, nepriklausomai nuo tėvų piniginės storio, galėjo sportuoti ir pasiekti visko pagal savo prigimtį. O dabar… Jau turėtų nustoti remti ginklavimąsi, o skirti tuos pinigus vaikų sportui. Sovietų santvarka buvo šūdas, bet joje būta ir kelių gerų dalykų. Sportas išgelbėjo ne vieną vaiką nuo kalėjimo.

Vilma polinkį menui paveldėjo iš mamos…

Taigi apie ką mes čia?

– Buvai sportininkė…

– Niekada nebuvau moksliukė. Geriau sportuoti, kad tik neičiau į mokyklą. Esu Lietuvoje įgijusi kirpėjos specialybę. Mano laida pirmoji gavo lietuvikus vidurinio mokslo baigimo atestatus.

– Galiu paklausti, kiek Tau metų?

– Lapkričio 10-ąją bus penkiasdešimt.
Norėjau stoti į Kūno kultūros institutą (KKI). Bet… Mane tėvai paleido ir beveik neauklėjo. Aš pati auklėjausi. Pati nuėjau į visas išbandytas sporto šakas: nuo I iki III klasės plaukiau, nuo III iki VII žaidžiau stalo tenisą… Tėvas nuvedė pas savo draugą a.a.Sereiką į Šančių bažnytėlę. Po VI klasės buvau pionierių stovykloje „Žvaigždutė“, ten vienos rungties metu atbėgau pirma. Buvau tokia smulki, nors ir aukšta. Kojos ilgos, todėl kiti Pempe vadino. Ir septintoje klasėje atėjau į lengvąją atletiką. Porą metų šokinėjau į aukštį, nes ūgis leido. Paskui buvo vasaros stovykla Tytuvėnuose, prie Gylio ežero. Ten žaisdavom stalo tenisą iš „Ąžuolyno“ šokoladukų, Kadangi“ tame lygyje buvau profė, tai visi šaukė…

Taigi į KKI neįstojau. Nes susipykau su treneriu. Kai tau aštuoniolika, kai jautiesi suaugęs, bet dar nesi suaugęs… Manau, mano tėvas didžiavosi manimi, nors apart to pusmaratonio, nebuvo jokių kitų pasiekimų.  Tai va, mane pakvietė pirmą kartą dalzvauti vestuvėse pamerge. Turėjau labai gražią suknelę iš Kanados, nes mano dėdė ten gyvena. Treneris norėjo, kad tuo metu dalyvaučiau varžybose, o aš atsisakiau: „Negaliu – man vestuvės!“ Ir treneris supyko. Ateinu į treniruotę, o jis nešneka su manimi! Atsiprašiau, išsilaižiau, toliau sportavau pas jį dar kokius tris mėnesius. Paskui išėjau pas kitą trenerį. Tas buvo senas, nusipelnęs KKI treneris, skyrė dėmesį tik vienai perpektyviai sportininkei. Dingo motyvacija. Išėjau į kultūrizmą. Treniravausi porą metų, kol žuvo treneris. Ir pasibaigė visi sportai.

Mama šoka…

Tuo metu prasidėjo restoranų verslai. Išvažiavau į Nidą su klasioku vasarai dirbti. Mes vaidinom, kad esam pora, gavom net kambarį kartu gyventi. Aš ploviau poilsio namuose indus. Paskui įsidarbinau diskotekoje padavėja ir pliažo bare. Vieną savaitę dirbau diskotekoje, kitą – bare. Buvo labai geri laikai, nes daug arbatpinigių gaudavom. Bet buvo ir daug rizikos, nes suvažiuodavo Vilniaus „brigada“, Klaipėdos „asai“, Šiaulių „berniukai“. Prisimenu, toks kostiumuotas, su kaklaraiščiu, mane šokdino, kad „Metaxa“ ne septynių žvaigždučių, o paryčiais gulėjo po stalu, tą savo kaklaraištį apsivėmęs. Galvojau: „Tau ir vienos žvaigždutės būtų per daug!

Po Nidos dirbau viename bare, kitame, o 26-erių išvažiavau į Libaną šokti.

Iki dabar pragyvenau ir gyvenu įdomų gyvenimą. Nebijau. Nors dabar, su metais… Aš gaunu bet ką, bet su kliūtimis, su iššūkiais.

– Na pasakok, pasakok…

– Aš Libane prabuvau pusę metų. Tą darbą radau per skelbimą laikraštyje. Neturėjau minčių užsidirbti milijonų. Nieko negalvojau. Mus vežė tokia Laima, kažkada buvusi šokėja, turėjo draugą arabą, sugalvojo sukurti grupę.

Sakau, visiems viskas gerai, tik man su nuotykiais. Lapkritis, ten karščiai. Autobusiukas iš oro uosto atvežė Beirute prie viešbučio. Turiu išlipti, keliu koją lauk, o ten žiurkės! Kambary – tarakonai! Bet ne  kaip mūsų prūsokai, bet tokie tikri. Pusę nakties su drauge balkone prarūkėm – kultūrinis šokas. Paskui šeimininkas surengė iškilmingą priėmimą su gausiais valgiais.

Jei patikai kokiam arabui, padavėjas pakviečia tave prie staliuko ir arabas perka „šampano“. „Picolo“ (mažas) – 25 doleriai, ir bendrauji su juo 20 minučių, o normalus – 50 dolerių. Tai buvo net ne šampanas, o sidras. Mes vadinom actu. Būdavo, kad net neatidarydavo butelio, jis likdavo stovėti ant stalo, o arabas užsakydavo tokį gėrimą, kurio mes norėdavom, ir sumokėdavo už viską. Ir bendrauji vieną valandą. Tiesiog šnekiesi. Po to ateidavo padavėjas ir nuvesdavo nuo staliuko. Tas pinigus mokantis gerbėjas vadinamas konsumatoriumi. Jokio sekso paprastai nebūdavo.  Ten labai griežtai. Mums atvažiavus iškart įspėjo: jokios prostitucijos. Ten yra tvarka.

Jaunystė…

Jei kuri mergina turėjo konsumatorių, jis ir kelis kartus per savaitę atvažiuodavo, išsiveždavo pavalgyti. Vyrams buvo draudžiama ateiti pas mus į viešbutį. Jei aplankydavo, administratorius pranešdavo tai merginai, pas kurią gerbėjas atėjo, o ji spręsdavo, ateiti su juo pasimatyti ar likti kambaryje.

– Tai negi tie vyrai nenorėdavo sekso? Leisdavo pinigus tik šiaip, už nieką?

– Tai žinoma jie norėjo mūsų, europiečių! Nenoriu įžeisti arabų, bet tokių melagių nemačiau gyvenime. Bet niekas negalėjo priversti, jei pati nenorėsi. Nes jei koks vyras išprievartautų, nežinau, kas jam būtų. Nežinau, kas grėstų ir tai merginai, nes ji su juo važiavo. Bet tai slidus dalykas, nebesigilinsiu.

Bet ten jauni libaniečiai nėra gryni arabai – motina arba tėvas yra prancūzas, nes ten buvo Prancūzijos kolonija. Mačiau žiaurų skurdą ir žiaurią prabangą. Tris mėnesius buvome Beirute ir tris mėnesius Juni (tariama Džuni) mieste, už Beiruto kokie 20 km.  Libanas – labai graži šalis. Fantastika! Mes turėjom ten labai šaunius draugus, vienas buvo policininkas, kitas – juvelyras.

Įdomiausiai buvo su kalba. Nors mokykloje mokiausi anglų, bet atvažiavusi tesugebėjau pasakyti: „My name is Vilma.“ Rusų kalbą mokėjau puikiai. Labai mėgstu rusų literatūros klasiką. Kadangi mano tėvas buvo žiaurus lietuvis patriotas, aš žinojau, kad negaliu už ruso ištekėti – tėvas būtų manęs atsisakęs. Bet vienu metu turėjau draugą rusą.

Taigi viešbučio kambaryje mokėmės anglų. Kiek mokėmės, tiek, kol aš galiausiai pasakiau: „Eina jie visi š… ! Lai jie mokosi lietuvių kalbą!“ Bet po trijų mėnesių atsigamino anglų kalbos žinios ir pradėjau kalbėti angliškai.

Nesigailiu nieko. Išmokau susikalbėti su bet kokiu žmogumi, išsisukti iš įvairiausių situacijų.
Taigi po pusmečio grįžau namo. Užsidirbau kažkiek. Parskridau iš Libano atradusi naują stilių ir juo patraukiau savo dukters tėčio dėmesį. Grįžusi neturėjau ką daryti ir įsidarbinau Kaune kioske. Paskui su naujuoju draugu išvažiavome į Vokietiją ir čia gimė Ana Marija. Kartą tvarkiausi Lietuvos ambasadoje Berlyne dokumentus. Einu per miestą ir galvoju: „Koks fainas miestas… Kaip norėčiau čia gyventi!“ Po trejų metų mano noras išsipildė.

(Bus daugiau)

Vilmos Range asmeninio albumo nuotraukos

Naujienos

Smurtas turi daug veidų. Atpažink jį

Smurtas dažniausiai suprantamas kaip fizinė prievarta, tačiau tai gali būti bet koks veiksmas, kurio galima išvengti ir kuris trukdo...

Tik nebijok. Netylėk

Durys užsidarė.  Po akimirkos Lina (vardas pakeistas – A. D.) išgirdo trinktelint laukujas duris. Petras išėjo. Moteris lengviau...

Ar žinai, kad gali atgauti dalį pinigų?

Dažnai užsienyje dirbantis žmogus nežino, jog kiekvienas legaliai užsienyje dirbantis Lietuvos pilietis gali pretenduoti į...