Janina Survilaitė-Vaitkevičius – kovotojų už laisvę dinastijos atstovė

Angelė Digaitytė - Oktober 23, 2020

Lietuvos spaudoje jau beveik du dešimtmečius galime skaityti talentingai parašytus pasakojimus apie gražuolę Šveicariją, taip nors vaizduotėje nusikeldami į tą nors ir geografiškai netolimą, bet menkai pažįstamą šalį, labiau žinomą iš 20 amžiaus pirmoje pusėje ten pabuvojusių lietuvių rašytojų, menininkų atsiminimų. Tą galimybę mintimis pasisvečiuoti Alpių įrėmintoje valstybėje mums suteikė lietuvė išeivė Janina Survilaitė-Vaitkevičius, kelių knygų autorė. „Vokietijos lietuvio“ skaitytojai jau galėjo įsiminti šią pavardę – mes neseniai publikavome keletą jos straipsnių. O dabar kviečiame susipažinti su ponia Janina iš arčiau.

Janina Survilaitė-Vaitkevičius

– Kur ir kokioje šeimoje esate gimusi?

– Gimiau 1941 metais Raseinių rajone. Mano tėvai buvo nepriklausomos Lietuvos mokytojai. Mano šeima priklausė kovotojų už Lietuvos laisvę dinastijai: senelis Martynas Survila – knygnešys, septynerius metus kalintas įvairiuose caro kalėjimuose, tėvas, mokytojas Jonas Survila, už pasipriešinimą okupacijai areštuotas prieš man gimstant ir 1941 metų gruodžio 19 dieną nuteistas mirties bausme  – sušaudytas Orienburgo kalėjime, vyriausias brolis, kuriam tuo metu buvo septyniolika metų, nuteistas 25 metams už pasipriešinimą okupacijai – dešimt metų kalėjo Dudinkoje, Sibiro kalėjime, po Stalino mirties jam suteikta amnestija.

Senelis knygnešys Martynas Survila

– Kas Jus labiausiai suformavo kaip asmenybę?

Nekelia abejonių, kad didelės trauminės mano, laisvės kovotojų, šeimos dinastijos patirtys sovietiniame režime mano asmenyje suformavo kilniausius Tautai idealus: nepalankumą okupantams ir nemeilę kolaborantams, kurių buvau ir esu moraliai traumuojama net iki dabar. Tą įrodo visi mano dabartiniai straipsniai apie kovą su nesąžiningais emigrantais Šveicarijos lietuvių bendruomenėje (ŠLB), su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos sovietinių pažiūrų biurokratais, gelbėjant mirusią Šveicarijos išeiviją nuo šmeižto, kai suklastojus istorinės išeivijos veiklos faktus, jie apšaukiami Šveicarijos konfederacijoje ŠLB įsikūrę NELEGALIAI…

– Kaip klostėsi Jūsų gyvenimas iki emigracijos?

– 1959 metais baigusi Raseinių vidurinę mokyklą, negavau rekomendacijos studijuoti Vilniaus pedagoginiame institute, nes nebuvau komjaunuolė. 1972-aisiais neakivaizdžiai labai gerais pažymiais baigiau Vilniaus universiteto filologijos-istorijos fakultetą, tačiau sovietinis režimas neleido rašyti mokslinės disertacijos. Devyniolika metų dirbau mokytoja Raseiniuose, trejus metus – dėstytoja Klaipėdos universitete.

Tėvas mokytojas Jonas Survila

– Kaip atsidūrėte Švaicarijoje?

– Ilgai susirašinėjau su Tėvo buvusiu mokiniu prieškario Lietuvos Šaulių organizacijoje, karo pabėgėliu, Šveicarijos išeiviu, teisininku Stanislovu Vaitkevičiumi, tačiau režimas manęs į užsienį neišleido. Geležinė uždanga man atsivėrė 1990 metais. Atvykau pagal Stanislovo iškvietimą į Šveicariją, Ciuriche už jo ištekėjau ir, automatiškai gavusi Šveicarijos pilietybę, likau čia gyventi.

Turiu dvi pilietybes: Šveicarijos per santuoką su Šveicarijos piliečiu (S. Vaitkevičius trisdešimt metų jau buvo Šveicarijos pilietis), o už mano šeimos – laisvės kovotojų dinastijos – nuopelnus Lietuvai išimties tvarka Prezidento dekretu palikta ir LR pilietybė.

– Šveicarija daug kam atrodo kaip svajonių šalis. Kokią Jūs ją regite? Ką reiškia gyventi Šveicarijoje (pliusai ir minusai)?

– Šveicarija – svajonių šalis tiems, kurie sąžiningai dirba, griežtai laikosi Šveicarijos civilinio kodekso ir dar keliolikos papildomų šalies gyventojams pritaikytų įstatymų. Jeigu nesilaikytum įstatymų, kaip jų nepaisoma Lietuvoje, tuojau turėtum šalį palikti. Mano lietuvių filologės diplomas Šveicarijoje buvo nereikalingas, todėl baigiau Ciuricho Raudonojo Kryžiaus slaugymo asistentės kursus. Dešimt metų su meile slaugiau senukus įvairiuose Ciuricho kantono slaugos namuose, turiu dešimtis padėkų ir pagyrimų už sąžiningą darbą, užsitarnavau solidžią pensiją, esu patenkinta griežtais, visiems vienodai privalomais vidaus tvarkos, švaros, buitinės drausmės įstatyminiais reikalavimais. Palyginus, ką išgyvenau aš sovietiniame režime ir kokius vargus senatvėje turi patirti dar gyvi mano buvę kolegos dabartinėje Lietuvoje, Šveicarijoje matau vien tik PLIUSUS ir nematau jokių minusų.

– Ilgokai buvote Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė. Kodėl apskritai tapote ŠLB nare?  

– Kadangi mano vyras buvo vienas iš teisinės ŠLB, įsteigtos 1952 metų vasario 17 dieną, įkūrėjų, jis mane pristatė ŠLB veteranams, jų mielai buvau įrašyta ŠLB bendruomenės nare, o nuo 1998 iki 2006 metų buvau renkama vadovauti ŠLB valdybai. Su dar gyvais išeiviais paskutinį 20-ojo amžiaus  dešimtmetį atgimusiai Tėvynei atlikome daug neįkainuojamai reikalingų darbų ir finansinės paramos projektų.

Janina Survilaitė-Vaitkevičius prie Ciuricho ežero. 2016 m.

– Kuo gyvenate dabar?

2017 metų vasarį, Vilniaus knygų mugės metu, patyriau stiprų smegenų insultą, tris mėnesius gydžiausi Vilniaus Santaros klinikoje, po to dar tris – Ciuricho kantono reabilitaciniame centre. Iki šiol lankau  įvairias terapijas, dar savarankiškai nevaikštau, nuolat jaučiu įvairias sunkias insulto paralyžiaus pasekmes, todėl rimtu kūrybiniu darbu užsiimti negaliu. Kiek pajėgiu, stengiuosi ŠLB pirmininkę, LR URM ir PLB valdybą įtikinti, kad po išeivijos mirties jų veiklos archyvus begėdiškai falsifikuoti ne tik teisiškai negalima, bet ir nesąžininga, tačiau šiandieninių kolaborantų pratęsiami režimo metodai – išniekinti vyresniosios kartos išeivijos veiklą – sunkiai sustabdomi… Šventai tikiu, kad teisingumo dieną dar pamatysiu…

Nors dėl mano griežto pasipriešinimo išeivijos suniekinimui 21-ojo amžiaus emigrantų esu išbraukta iš ŠLB narių sąrašo, bet dvasioje jaučiuosi ir jausiuosi senosios išeivijos pokario Šveicarijoje 1952 -ųjų vasario 17 dieną teisiškai sukurtai ir penkiasdešimt okupacijos metų aktyviai  kovojusiai dėl Lietuvos laisvės ŠLB priklausanti iki mirties.

Kiek leidžia sveikata, nemokamai rašau kolegoms rašytojams jų tautai reikšmingų kūrinių recenzijas, kurias skelbiu spaudoje, skaitau vertingą literatūrą. Save laikau išskirtinai išeivijos rašytoja, todėl lietuviškoje spaudoje publikuoju atsiminimus apie mūsų Tautai daug nusipelniusią Šveicarijos ir pasaulio išeiviją. Tiku, kad paskutinė knyga „PARALELĖS“ (2020) Lietuvos ir užsienio patriotų bus teisingai įvertinta.

Turiu Lietuvoje ir Šveicarijoje daug ištikimų draugų, palaikančių mano kovą su tautos istorijos niekintojais. Džiaugiuosi, kad mano senieji bendrapiliečiai emigrantai, su kuriais aštuonerius metus dirbau ŠLB valdyboje, mano pastangų padėti atgimstančiai Tėvynei nepamiršo, tiki mano politiniu ir asmenišku sąžiningumu ir man moraliai padeda vykdyti pilietinę pareigą.  Esu visiems labai dėkinga.

– Dėkui Jums. Linkiu sveikatos ir dar daug metų galėti rašyti ir dirbti Tautos labui!

Naujienos

Smurtas turi daug veidų. Atpažink jį

Smurtas dažniausiai suprantamas kaip fizinė prievarta, tačiau tai gali būti bet koks veiksmas, kurio galima išvengti ir kuris trukdo...

Tik nebijok. Netylėk

Durys užsidarė.  Po akimirkos Lina (vardas pakeistas – A. D.) išgirdo trinktelint laukujas duris. Petras išėjo. Moteris lengviau...

Ar žinai, kad gali atgauti dalį pinigų?

Dažnai užsienyje dirbantis žmogus nežino, jog kiekvienas legaliai užsienyje dirbantis Lietuvos pilietis gali pretenduoti į...