Jurgita Noreikaitė-Pickel: „Man dabar svarbiausia šeima! “

Angelė Digaitytė - August 7, 2020

Daug Vokietijos lietuvių pažįsta Jurgitą Noreikaitę-Pickel – buvusią aktyvią Vokietijos lietuvių bendruomenės narę, VLB valdyboje kuravusią lietuviškų mokyklėlių veiklą, ketverius metus organizavusią lietuvišką etnokultūrinę stovyklą vaikams Hiūtenfelde, beveik visą Vokietiją apvažiavusią su gyvenimo draugu ir bendražygiu Dariumi Šulcu kaip „Vokietijos reporterio“ žurnalistė. Veikli moteris, už lietuvybės puoselėjimą apdovanota Prezidentės Dalios Grybauskaitės, staiga prapuolė ir nieko apie ją nebegirdėti. Tik feisbuko draugams beliko matoma. Pasirodo, Jurgita grįžo gyventi į Lietuvą.

Kalbėjomės liepos viduryje telefonu kokias tris valandas. Prisikvatojom. Buvo vakaras, galėjau girdėti laukinių paukščių balsus, Jurgitos supamojo krėslo girgždesį.

Jurgita su dukra Gabija. 2015 m.

Tai jau visam grįžai ar tik kol Korona siautėja?

Grįžau. Kaip aš džiaugiuosi!.. Prasidėjo korona, iš dalies pagreitinusi įvykius. Mes čia, kaime, be jokios baimės užsikrėsti. Žinai, ką darai gyvenime, ir darai, kaip pats jauti, kaip norėtum, nesiekdama patikti…

Papasakok, prašom, apie tėvų šeimą.

Mano tėvas buvo statybos darbų vykdytojas, o mama dirbo treste. Nebuvo jokių nepriteklių. Gyvenom Kaune, turėjom sodą. Daug keliaudavom po Lietuvą, lankydavom ežerus, prie kurių apsistodavom su palapinėmis. Labai patikdavo ant laužo virta čiobrelių arbata. Ir vėliau, kai gerdavau čiobrelių arbatą, vis prisimindavau vaikystę. Kartą per metus, dažniausiai rugpjūtį, vienam mėnesiui išvažiuodavom kur toliau – pavyzdžiui, į Odesą, Leningradą (dabar Sankt Peterburgas – A. D.). Kartą dėl tėvo ligos negalėjom laiku grįžti į mokyklą, mėnesį gyvenom Leningrade. Visur išvaikščiojom, Ermitažą išniukštinėjom.
Kartą per du mėnesius eidavom į teatrą ar koncertą.  Labai dėkinga tėvams už tokią vaikystę.

Jurgitos mama. 2017 m.

Tai dabar jau visa šeima Lietuvoje?

Dar ne.  Brolis gyveno daug metų Anglijoje, dabar prieš mėnesį su šeima grįžo gyventi į Lietuvą. Dėl vaikų. Iki šiol jų žaidimo kalba buvo anglų. Nors abu tėvai lietuviai, bet vaikai nešnekėjo lietuviškai, nors puikiai supranta.

Mama tebėra Londone, dar negrįžusi. Kovo 15 dienai turėjo bilietą į Lietuvą, bet atšaukė. Laukiam, kol grįš iš kelionių tolimų.

O kaip Tu patekai į Vokietiją?

Pirmą kartą atvažiavau pagal Au-Pair programą. Prieš tai lankiau net Au-Pair kursus, rašėm prisistatymo laišką. Įdomi programa, daug kultūrinio šalies pažinimo. Gyvenau šeimoje ir prižiūrėjau vaikus penkias valandas per dieną, kol tėvai dirbo.  Turėjau Au-Pair vizą (Au-Pair Ausweis). Rekomenduoju jauniems žmonėms išbandyti. Gyveni kaip šeimos narė, nesi tarnaitė. Mokaisi šeimoje bendraudama kalbos, lankai kalbos kursus, vieną dieną esi laisva ir bendravimui su tokiais pat atvykėliais iš kitų šalių pagal tą pačią programą. Gyvendama šeimoje susipažinau su Vokietija.  Iš tų laikų pažįstu ne tik Frankfurtą, bet ir Darmštatą, nes ten buvo Au-Pair būstinė.

Gyvenau Frankfurto priemiestyje. Į Vokietiją atvažiuodavau su dviaukščiais autobusais. Taip keliaudama turėjau nuotykį. Tuo metu nebuvo linksma. Tas autobusas kaip turistinis stovėdavo pusiau legaliai Borsigallee netoli automobilių turgaus. Važiavau Kalėdoms namo. Spėju, lietuvių įmonė buvo išsinuomojusi autobusą ir nesumokėjusi kažko, nes prie Oderio policija sustabdė, apsupo, visus išlaipino. Žiema, sniego 40 centimetrų. Naktį stabdėm pravažiuojančius automobilius. Mes tai jaunos, su kuprinėm, bet buvo ir žmonių su vaikais. Dabar tai juokas ima prisiminus.

Folkloro ansamblis „Jorė“. 2015 m.

Į Lietuvą gyventi grįžau tik po pusantrų metų, 1995 metais, nes vokiečių šeima prailgino mano darbo pas juos laiką. Įsidarbinau biure, buvau ofiso žiurkė. Smagus laikas, bet paskui tokio darbo buvo jau per daug, spjoviau į viską ir vėl išvažiavau į Vokietiją. Radau darbo vietą pagal skelbimą Brėmene, bet netiko darbo sąlygos ir po dviejų dienų atsiradau netoli Manheimo.

Buvau gal porą savaičių grįžusi iš Frankfurto. Einu Kaune Laisvės alėja. Šalia „Merkurijaus“ prie viešbučio stovėjo autobusas. Vokiški numeriai, klegesys. Paklausiau vairuotojo, kas nutiko, gal galiu kuo padėti. Pasirodo, vienas vyrukas iš gatvės pasisiūlė padėti panešti lagaminus. Vokiečiai pagalvojo, jog tai viešbučio darbuotojas, ir sutiko. O šis pasiėmė vieną lagaminą ir išėjo per kitas duris. Tai kelias dienas padėjau susišnekėti su policija. Tas lagaminas atsirado. Aprodžiau vokiečiams Kauną, paprašė palydėti ir iki Vilniaus. Pakvietė, kai būsiu Vokietijoje, susitikti. Palaikiau santykius ir, kai nepatiko Brėmene, susisiekiau. Pasirodo, kaip tik pas juos atsilaisvino butas, nes išsikėlė nuomininkas. Leido pagyventi. Kažkada padėjau jiems, paskui grįžo atgal. Taip atsiradau antrą kartą Vokietijoje.

Kaip įsisukai į Vokietijos lietuvių bendruomenės veiklą?                    

Atvažiavusi antrą kartą, susipažinau su dabar jau buvusiu vyru vokiečiu. Ištekėjau 2001 metais, 2003 metais gimė dukra.  Kol neturėjom Gabijos, dažnai važinėdavom motociklu. Kartą bevažiuodama pamačiau nuorodą į lietuvišką gimnaziją. Gyvenau už septynių kilometrų ir nieko apie ją nežinojau! Tada ir pradėjau ieškoti veiklos. Senelių šalia neturėjom, nebuvo kur vaiko palikti. O juk reikėjo laiko ir sau. Susiradau tokių pačių bendraminčių. Gabija buvo pusantrų, kai pirmąkart nuvažiavome per Vasario 16-osios šventę į Hiūtenfeldą. Priėjo nepažįstama moteris ir paklausė, ar mane domintų lietuviška šeštadieninė mokyklėlė.  Sakau, būtų labai įdomu. Pasikeitėm telefono numeriais. Žinai, kas buvo ta moteris?

Lietuviška etnokultūrinė vaikų stovykla. 2015 m., Hiūtenfeldas.

Amžiną atilsį Bronelė?

Taip, Bronelė Lipšienė! 2005 metų pavasarį buvo pirmasis „Kiškių klubo“ susitikimas. Bronelė ir buvo to klubo krikštamotė.  Tai jos idėja. Kartu su „Romuva“ (VLB Hiūtenfeldo apylinke „Romuva“ – A. D.), bet jos. Mūsų pamokėlės vykdavo kartą per mėnesį. Susipažinau su daug mamų, kurios, kaip ir aš, neturėjo arti giminaičių, mes išleisdavom viena kitą.

Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo istoriją. Kiekvieno mūsų, išeivių, istorija yra visos Lietuvos istorijos dalis.

Buvo ir giminėje visokių versijų, kodėl išvažiavau, ką veikiu. Buvo kalbančių, kad dirbu prostitute. Žiauru, bet neįrodinėsi…

Įsitraukiau į tas visas veiklas. Aš visada visur mielai dalyvaudavau. Bet paskui Bronelė paklausė, gal galėčiau perimti tą „Kiškių klubą“. Su Aušra Lorenc ir perėmėme tą estafetę. Bronelė perleido jaunesnioms.

„Kiškių klubas“, 2013 m.

Paskui perėmė gimnazija. Iš vienos pusės, džiaugiausi, nes to ir norėjau. Gimnazija turi specialistus. Tik nelabai gražiai perėmė. Man nieko nesakę pasisavino adresus.  Kai vėliau kažkur pasakiau, jog „Kiškių klubas“ tapo akademija (Lituanistinė vaikų akademija – A. D.), net gavau pylos („Ką, manai, kad čia – „Kiškių klubo“ tęsinys?!.“). Jie paklausė Sandros Paps, Štutgarto lietuvių bendruomenės narės, ar ji turi klubui priklausančius kontaktinius adresus. Tuo metu buvau naivi, siųsdavau normaliu elektroniniu laišku, palikdama visiems matomus adresus. Tuos adresus ir išsiėmė. Didžioji dauguma vaikų, pradžioje ateidavę į akademiją, buvo iš mano „Kiškių klubo“.

Įdomus buvo tas etapas. Užsienio reikalų ministerija (URM) organizuodavo kursus, į kuriuos suvažiuodavom iš įvairių šalių. Aš dalyvavau keletą kartų, susipažinau su žmonėmis, su kuriais bendrauju iki šiol. Išgirsdavau, kuo gyvena kitų šalių šeštadieninės lietuviškos mokyklėlės. Organizuojami tie sąskrydžiai „Draugystės tiltai“ vis kitoje šalyje. 2010 metais vyko Vokietijoje, Hiūtenfelde.

Prisimink, prašom, tą laikotarpį, kai buvai VLB valdyboje.

Įdomiai ten patekau. Neatsimenu tik, kelintais. Bet spėju, ar ne 2010-aisiais. Buvo VLB tarybos posėdis, prieš jį, nepamenu, Antanas (buvęs tuometinis VLB valdybos pirmininkas Antanas Šiugždinis – A. D.) ar Marytė (Marija Dambriūnaitė-Šmitienė – A. D.) paklausė, ar nenorėčiau kandidatuoti. Galvojau, niekas nerinks, nes niekas nepažįsta. Sutikau tik dėl „sportinio intereso“ – kad tik įvyktų rinkimai. Tuo metu pačios VLB veikloje, išskyrus „Kiškių klubą“, ir nedalyvavau. Turėjau ir taip, ką veikti.  Parašiau sutikimą, bet Tarybos posėdyje nė nebuvau. Vėliau tik pranešė, kad išrinko. Atėjom nauji nariai tik aš ir Laura Konrad, o Valdyboje iš seniau buvo Dalia Henkė, Sergejus Šišulinas, Antanas Šiugždinis.

Kadangi turėjau tą „Kiškių klubą“, mane paskyrė kuruoti švietimą, buvau ir Valdybos sekretorė.

Paskui 2013 metais buvo rinkimai į Tarybą. Dalyvavau vėl vien todėl, kad rinkimai įvyktų. Patekau 15-a į sąrašą, taigi išrinko. Tuo metu man tai buvo jau svarbu. VLB yra Pasaulio lietuvių bendruomenės dalis, svarbi institucija, turinti, ką veikti. Man yra artima pati lietuvių bendruomenės idėja, Lietuvių chartija. Aš pritariu jos tikslams, siekiams. Todėl ir įsijungiau.

Jurgita ir Gabija. 2013 m.

Todėl paskui ir gimė tos vaikų stovyklos. Na, žinoma, ir todėl, kad dukrai Gabijai jau buvo suėję 10 metų – „Kiškių klubą“ jau išaugusi. Į Lietuvą stovyklauti nenorėjau dar išleisti, nes mūsų vaikai truputį kitokie nei Lietuvoj. Vis pakalbėdavom „Kiškių klube“, kad reiktų stovyklos. Idėją palaikė tuometinė gimnazijos direktorė Bronė Narkevičienė, palaikė ir Valdyba, ir Taryba. Tais 2013 metais ir įvyko.

Vaikystėje esu stovyklose daug kartų dalyvavusi. 2012 metais buvau vienos labai smagios etnokultūrinės stovyklos Daugyvenės draustinyje šalia Kleboniškių gatvinio kaimo Radviliškio rajone savanorė būrio vadovė.  Netoli tos vietos, kur yra mano tėčio sodyba.  

Taigi po 23 ar po 26 metų atgaivinau vaikų vasaros stovyklą Hiūtenfelde. Surengiau keturias lietuviškas etnokultūrines stovyklas 2013-2016 metais. Labai smagus laikas, daug buvo savanorių, visais labai džiaugiuosi. Ačiū tau, irgi daug padėjai.

Lietuviškos etnokultūrinės vaikų stovyklos akimirka. 2015 m.

Stovyklą suorganizavau ne sau, ne pasipuikavimui. Žinoma, reikėjo dukrai lietuviškos stovyklos. Dariau nuoširdžiai, su malonumu.

Prisimenu, stovykla labai džiaugėsi ir vaikai, ir jų tėvai…

Netikėta buvo gauti tokį įvertinimą, tokius puikius atsiliepimus iš vaikų, jų tėvų. Malonu. Nes jei būčiau dariusi asmeniškai sau, tai jau verčiau sumokėti pinigus ir išleisti vaiką į stovyklą.  Dariau ne dėl ataskaitų, VLB. Prisiėmiau visišką atsakomybę kaip Tarybos, Valdybos narė, „Kiškių klubo“ vadovė, kaip stovyklos organizatorė ir vadovė. Buvau visiškai atsakinga už vaikus, už logistiką, visą stovyklos veiklą. Pradedant nuo reklamos, vaikų suradimo. Įdėta labai daug darbo.

Ta stovykla buvo reikalinga, nes mūsų vaikai nelabai gerai lietuviškai kalba. Negali jų taip paprastai įsodinti į lėktuvą ir išskraidinti į Lietuvą. Nuolat šalia turi būti žmogus, kuris jiems padėtų.

Dešimt dienų beveik be miego. Labai mano mama padėjo. Visur – ir valgykloje… Pietūs būdavo užsakyti, o pusryčius ir vakarienę ruošdavome patys.

Lietuviškos etnokultūrinės vaikų stovyklos akimirka. 2015 m.

O kas cepelinus stovyklos uždarymui darė?

Buvo atvažiavę mama ir brolis su žmona iš Anglijos. Jų du vaikai buvo stovykloje. Tąkart stovyklos uždaryme buvo ir cepelinai, ir šaltibarščiai.  

Tai toje ir dirbau?

Ne, tu buvai dviejose.

Neprisimenu. Kas atsitiko su tom stovyklom?

Nebeatsimenu priežasties, kodėl atsisakiau toliau rengti. Jau buvo prasidėjusios nesąmoningos istorijos su Timpiene, „šaukšto byla“. Mama atsisakė toliau padėti, nes matė, kad tai VLB nevertinama.  Kainavo tai kainavo ta byla, tebūnie Timpienei su Gudu (buvę VLB „Romuvos“ apylinkės Valdybos nariai – A. D.) lengviau nuo to gyventi. Vieniems ateinant, kitiems išeinant, kaip sakoma.

Lietuviškos etnokultūrinės vaikų stovyklos akimirka. 2015 m.

Kaip vertini dabar tą kitą, visą VLB sudrebinusią, istoriją?

Tai vertinu kaip juoduosius VLB istorijos puslapius. Neturėtų taip būti. Kai buvau Fondo gimnazijai remti iždininkė, pastebėjau, kad trūksta dviejų tūkstančių eurų. Tai nėra didelė suma, bet aš ramiai miegoti negalėjau. Savintis iš fondo suaukotus pinigus yra negražu.  Buvo kreiptąsi į banką, kuriame yra fondo sąskaita, ir išaiškėjo, jog buvo padirbti banko dokumentai ir pasisavinta didelė suma. Fondas pateikė 26 tūkstančių eurų trūkumą, o VLB – nežinau.

Man tai no go. Stasė Šulc buvo radusi, kad Bendruomenėje trūksta 36 tūkstančių eurų, bet čia dar be kreipimosi į banką. VLB turi ir akcijų, ir ne tik Vokietijoje. Padaryti auditą užima laiko. Tada Valdybos pirmininku tapo Alfredas Hermanas, auditą darė advokatė Christine Rudolf. Manau, ji visus išmaudė. Ch. Rudolf paėmė iš manęs kaip fondo iždininkės dokumentus ir negrąžino. Mano nuomone, ji buvo ta advokatė, kuri tempė bylą kai kurių galimų nusikaltimų epizodams, kad įsigaliotų senatis.  Dabar Antanui nebegalima pateikti kaltinimų. Įsivaizduoji, kaip žiauru?

Suprantu, didelis darbas, 10-15 metų laikotarpio auditas, bet rezultatas vis tiek kažkoks turi būti.

Prašom papasakoti apie naują etapą.

2015 m.

 Dukra Gabija, kai reikėjo iš pradinės mokyklos eiti į kitą, sakė, norinti į Lietuvą. Tuo metu maniau, jog ji dar per maža. Tarpinis variantas buvo Vasario 16-osios gimnazija.  Gabija visą laiką Vokietijoje mokėsi muzikos. Gimnazijos muzikos mokytojas Gintaras Ručys sakė, kad ji gauna per mažai muzikos ugdymo, jog muzikos mokykloje mokėsi jau beveik savarankiškai. Dukra grojo smuiku, pabandė gitara, violončele.  Gabija norėjo toliau mokytis Lietuvoje. Akordeonistė Gražina Pavliatenko, baigusi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, rekomendavo ten mokytis. Apie konservatoriją gerai atsiliepė ir ją baigęs mūsų giminaitis violončelininkas Karolis Vaičiulis.

Per Dainų šventę buvome Vilniuje, užsukom į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą pasikonsultuoti. Tai ten iš karto pasakė: „Ne, ne ten pataikėte!“ Padavė natas pasolfedžiuoti. Gabija sako: „Padainuoti galiu, pasolfedžiuoti – ne.“

Gabija pasirinko Klaipėdą. Ji jau buvo pradėjusi toliau lankyti mokyklą Vokietijoje, kai prieš pat rugsėjo 1-ąją laikė egzaminus į Šimkų. Negalėjau kartu būti. Važiavo iš mano brolio į Klaipėdą viena, laikė.

Aš irgi galvojau ieškotis darbo tarp Lietuvos ir Vokietijos. Tu kaip tik tuo metu man perdavei AB „Žemaitijos pienas“ vadybininko telefono numerį. Per tave gavau tą darbą. Ačiū tau.

Žinai, mes „Jorę“ pamiršom! Mano gyvenimo avantiūrą!

Taip, visai iš galvos išgaravo. Na, pasakok…

Labai norėjau nuvažiuoti į Lietuvą, į Dainų šventę, bet kaip dalyvė!.. Labai geri prisiminimai iš įvairių švenčių, kaip „Gaudeamus“ ir panašiai. Tąkart dalyvavau URM organizuotame seminare Vilniuje. Pati Dainų šventės moto buvo „Čia – mano namai!“. Seminare buvo pristatyta būsima Dainų šventė. Pasakiau, kad noriu dalyvauti. Sako, sukurkit ansamblį ir dalyvaukit. Užpildžiau anketą, užrašiau save vadove, įrašiau dvylika asmenų, nors ansamblio nebuvo nė užuomazgos! Taip susikūrė folklorinis ansamblis „Jorė“. Nes labai norėjau į Dainų šventę!

Pradėjom rinktis į repeticijas, nufilmavom, nusiuntėm Dainų šventės organizatoriams. Atrašė Loreta Sungailienė, pakonsultavo žiauriai profesionaliai. Du kartus buvom su „Jore“ Dainų šventėje – pirmąkart 2014-aisiais ir antrąkart 2018-aisiais… Antrosios Dainų šventės pavadinimas buvo „Vardan tos“… su gimnazijos folkloriniu ansambliu, kuriame dalyvavo du „Jorės“ nariai.

Folklorinis ansamblis „Jorė“, 2015 m. Liudvigshafene prie Reino

Paskutiniais metais pristatinėjai AB „Žemaitijos pienas“ gaminamą „Džiugo“ sūrį Vokietijos parduotuvėse. Dėl koronos turėjai likti Lietuvoje. Kas toliau?

Atsisakiau važiuoti į Vokietiją. Nebelabai ir galėjau, nes parduotuvės nepriima prezentatorių dar. Nebedirbu. Atostogauju. Pakolkas labai gerai jaučiuosi, kaip bus toliau, pažiūrėsim. Noriu gyventi iš savo rankdarbių. Dabar esu Šeduvoje. Jei jau tiksliai, tai Radviliškio rajone, Pakalniškių seniūnijoje, Baukų kaime.

Pas tėvuką?

Ne, pas brolį. Tėvas išėjo gyventi į butą, o brolis apsigyveno jo sodyboje. Įsikūriau vasarnamyje, gerai jaučiuosi. Kaime nieko daug nereikia, kai nemokame nuomos, tik komunalinius mokesčius. Aš nenoriu į miestą. Man kaime smagiau.

Visko čia turiu: ančių, žąsų, pempių, gervių, bėgioja avys. Ir lapė.

 Matai dabar lapę?..

Pabėgo. Lapės pas mus vištas vagia.  Įsivaizduok, vasarą negaliu vištų išleisti į lauką!  
Va, dabar vakare prasideda gervių klyksmai. Ten kažkur palei mišką. Čia miškas netoli. Gyvenam vienkiemyje.
Sėdžiu supamajame krėsle ir supuosi. Šiandien tai tingėjau, skaičiau knygą. Ruošiamės žiemai. Einu žoliauti, renku vaistažoles.
Džiaugiuosi. Esu laisva.
Ūkiškai negyvenu, tik padedu. Ateina brolio avys vos ne į kambarį. Kirpom avis, vežėm vilną karšti, dabar laukiam, kol antklodes pasiūs. Šiauliuose. Ne tiek karšykla, kiek antklodžių iš vilnos siuvykla. Siuva, jei nori, vieną sluoksnį su gintaro dulkėmis. Ten savininkai tokie ne tiek verslininkai, kiek menininkai, su fantazija. Buvo labai ten pas juos įdomu.

Nusipirkau siuvinėjimo mašiną. Noriu suasmeninti žmonių daiktus, drabužius – sukneles, marškinėlius. Žiauriai gražiai siuvinėja mano mašina. Moku visokių rankdarbių technikų, bet dabar nusprendžiau siuvinėti. Mano mašina daro viską – siuvinėja kryželiu, mereškuoja.  Daugiau dirbu kompiuteriu, nei pati siuvu.

Kuo dabar gyveni? Kas Tau svarbu?

Man svarbu mano šeima. Kai Gabija pradėjo gyventi Lietuvoje, aš dar važinėjau pirmyn atgal. Pamačiau, vaikui reikia mamos. Korona tik pagreitino įvykius. Džiaugiuosi, dar tėvai gyvi. Noriu dar kartu pabūti. O visa kita… Viskas bus gerai!

Ačiū Tau. Sėkmės!

Angelės Digaitytės asmeninio archyvo nuotraukos

Naujienos

Smurtas turi daug veidų. Atpažink jį

Smurtas dažniausiai suprantamas kaip fizinė prievarta, tačiau tai gali būti bet koks veiksmas, kurio galima išvengti ir kuris trukdo...

Tik nebijok. Netylėk

Durys užsidarė.  Po akimirkos Lina (vardas pakeistas – A. D.) išgirdo trinktelint laukujas duris. Petras išėjo. Moteris lengviau...

Ar žinai, kad gali atgauti dalį pinigų?

Dažnai užsienyje dirbantis žmogus nežino, jog kiekvienas legaliai užsienyje dirbantis Lietuvos pilietis gali pretenduoti į...