Kai bajoriškas kraujas skatina siekti kažko daugiau

Angelė Digaitytė - September 14, 2020

Vilija Handschin, kilusi iš Vilniaus, gyvenimą susikūrusi Šveicarijoje, dabar vėl vis daugiau laiko praleidžia Lietuvoje. Besidomintys dvarais bei aukštuomenės gyvenimu ją pažįsta iš feisbuko – Vilija yra įkūrusi puslapį „Lietuvos bajorai“.

Kokios Jūsų šaknys?

– Esu vilnietė. Mama – iš valstiečių, o tėvas – iš bajorų. Mano šeimoje buvo labai akivaizdi ši priešprieša. Nuo vaikystės jutau tą mentalitetų skirtumą.

Babute jaunysteje, Surminų dvaro rūmuose, pas bajorą Joną Liaudanskį, verandoje pasirėmusi, šalia jos – vienas iš kavalierių.

Kuriam labiau simpatizavote?

– Bajoriškam. Šeimoje mes augome dviese – aš ir sesuo. Ji buvo labiau ūkiška: jai rūpėjo, kad būtų pilnas stalas, kepė puikius tortus. O mane labiau traukė knygutes skaityti, kaip sakė mano mama („Tu tik knygas skaitai, eik dirbti!“). Jai tai atrodė laiko gaišinimas, reikia dirbti ūkiškus darbus. Aš tuo buvau panaši į tėvą.

Tėvelio mama Emilija Jucevičiūtė-Bavarskienė kilusi nuo Šaukėnų, iš Tytvidiškės dvarelio (dabar Kelmės rajonas – A. D.). Iš tos pačios Jucevičių giminės kaip ir Liudvikas Jucevičius (Liudvikas Adomas Jucevičius (1813-1846) – žemaičių lietuviškojo sąjūdžio dalyvis, literatas ir kraštotyrininkas, aprašęs žemaičių krašto gyvenimą, papročius, pirmasis papasakojęs legendą apie Jūratę ir Kastytį. – A. D.). Po karo seneliai su mano tėvu, tuomet dar paaugliu, užkasę brangiausius daiktus  – sidabrinius indus, monetas, pasitraukė iš Tytvidiškės į Pakruojį, paskui – į Jašiūnus ir galiausiai atsidūrė Vilniuje ir atgal nebegrįžo. Apie 1950 metus seneliai Vilniuje, Polocko gatvėje, nusipirko pusę namo. Vėliau mes juos lankydavome. Mamos tėvai gyveno kaime, rečiau matydavomės.

Babutė jaunystėje, Šaukėnų dvaro parke, gyvasis paveikslas „Čigonės“.

Mano babutė bajorė buvo tikrai bajoriška, labai originali asmenybė, mėgdavusi pasakoti apie savo jaunystę, kaip bendraudavo. Ji buvo vienmetė su Šaukėnų dvarininkų Gorskių dukterimi Magdelena Gorskyte. Prisimenu, pasakojo, kaip jos subūrė Senų panelių klubą, rengdavo vakarėlius, kuriuose mano babutė grodavo gitara, kaip rašydavo dienoraščius. Jos turėdavo albumėlius, į kuriuos kavalieriai lenkiškai rašydavo eilėraščius, keisdavosi nuotraukomis. Kuo daugiau kavalierių paliks savo įrašus, tuo maloniau. Arba irgi įdomus dalykas buvo jos požiūris – labai tolerantiškai viską vertindavo. Mamos valstiečių pusė mėgdavo visus apkalbėti – kaip čia apsirengę, o bajorei babutei buvo visai tai nė motais – svarbu, kad būtų linksma. Man tai paliko didelį įspūdį.

Prieš penkerius metus sukūriau feisbuke puslapį „Lietuvos bajorai“.  Babutė paliko daug nuotraukų. Feisbukas yra labai plati, gera platforma, daug kas telpa. Iš pradžių buvo labai nedrąsu. Vis tik atsakomybė taip vadinti puslapį. Gal net nachališkumas. Bet galvojau, surizikuosiu ir taip pasivadinsiu ir pasakosiu tai, kuo babutė pasidalijo. Kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, kad yra ta bajoriška kultūra, tas mentalitetas. Ir visai nesvarbu, ar yra išlikę bajorišką kilmę patvirtinantys dokumentai. Manau, yra kitoks mąstymas. Matyt, iš senų laikų atėjęs kitoks požiūris į kultūrą, atsakomybė už tėvynę, šalį, tas patriotizmas, o ne vien tik savo ūkiu rūpintis.

Po to ir prasidėjo visas įdomumas. Pasirodo, atradau aktualų dalyką. Atsirado greitai tų sekėjų – dabar jau virš 8000. Užmezgiau įdomių pažinčių.

Visada turėjau svajonę įkurti salioną, į jį pasikviesti žmonių. Reikėjo parduoti iš tėvų paveldėtą butą Žirmūnuose, buvusį „dėžėje“, kaip vadinu. Norėjau nusipirkti jugendo, arba moderno, stiliaus butą M. K. Čiurlionio gatvėje. Bet nieko iš to neišėjo. Nusipirkau eilinį butą Žvėryne. Kaip tik mano vyras šveicaras išėjo į pensiją ir galėjom kažką įsigyti (Šveicarijoje galima dalį pensijos pasiimti iš karto pinigais ir kažką nusipirkti). Ieškojom dvaro. Senelių dvare kiti žmonės gyvena. Nieko tinkamo neradom, nes mūsų amžius jau neleidžia dešimt metų remontuoti. Vyrui yra jau virš 60-ešimties, aš – kiek jaunesnė. Buvom nuvažiavę pasižiūrėti Daunoravos dvarą. Bet nesiryžom pirkti: toli nuo Vilniaus, o ir su Šiaurės Lietuva nieko bendro neturiu. Tai nusipirkom sodybą Labanore ir planuojame ten kurti meno erdvę.

Babutė su mano tėvu Henriku, vadino jį Heniuku.

Vizija labai įvairiapusė. Sodyboje daug vietos – du hektarai, truputis miško. Geros erdvės žemės menui, skulptūroms.  Norime organizuoti plenerą. Mes pasirūpintume mediena, o skulptoriai sukurtų ir paliktų sodyboje skulptūras. Vienas namas labai tinka galerijai. Ten kartas nuo karto vyktų parodos, o šalia esančioje mažoje parduotuvėlėje prekiautume vietinių menininkų darbais. Jau užmezgėme pirmąsias pažintis.

Gyvenamasis namas yra rąstinis, su skiedrų stogu. Galėtų būti neturtingo bajoro namas. Organizuočiau ten bajoriškus vakarus, pasikviesčiau pažįstamus bajorų palikuonis.

Ką Jūs esate baigusi?  

– Vienerius metus studijavau Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, paskui perbėgau į istoriją. Kažkiek metų dirbau Revoliucijos muziejuje, vėliau perėjau į Vilniaus inžinierinio statybos instituto biblioteką. Ten labai patiko. Apskritai mėgstu viską, kas susiję su knygomis.  Ten labai graži vieta, nes  biblioteka buvo įsikūrusi buvusio bazilionų vienuolyno pastate, už Aušros vartų. Kur buvo skaitykla, ten kažkada kalėjo Adomas Mickevičius. Tame vienuolyne buvo labai gera aura.  Patiko darbas, bet labai maži atlyginimai.

Kaip atsidūrėte Šveicarijoje?

– Kaip tik atėjo Gorbačiovo laikai, atšilimas. Pradėjo atvažiuoti į Lietuvą užsienio įmonių atstovai. Vokiečių kalbą mokėjau iš mokyklos, dar pasitobulinau. Kažkuriame iš laikraščių radau skelbimą, kad  užsieniečiai ieško susirašinėjimo draugų. Vienas iš tų man parašiusių buvo būsimas mano vyras šveicaras. Mudu kurį laiką susirašinėjome, paskui jis atvažiavo. Iškart susižavėjau, nes buvo labai mandagus, dėmesingas, pagarbiai elgėsi. Ištekėjau Vilniuje. Man buvo tuo metu 38-eri. Ir išvažiavau. Bet su juo neilgai tepragyvenau, tik 5-erius metus. Nukrito tie rožiniai akiniai… Kai mane turėjo, visai kitą savo veidą parodė.

Babutė su vyru Stanislovu Bavarskiu ir su mano tėvu prie Tytvidiškės dvaro rūmų, jis jau po rekonstrukcijos, kai pristatė verandą.

Mano gyvenimą Šveicarijoje galima suskirstyti etapais.

 Iš pradžių atvažiavus buvo džiaugsmas, drugeliai pilve skraidė, kaip sako vokiečiai. Kol Lietuvoje gyvenau, svajojau, va, išvažiuosiu į užsienį, didelės galimybės. O kai atvykau, pajutau nostalgiją. Niekada anksčiau nebūčiau pagalvojusi, kad tas tėvynės ilgesys toks skausmingas.  Kankino kaip liga. Nežinojau, už ko griebtis. Darbo pradžioje neturėjau, trūko bendravimo, lietuvių kalbos, savęs realizavimo. Tais laikais nebuvo nei interneto, nei feisbuko.

Vienas iš išsigelbėjimo būdų buvo lietuvių bendruomenė.  Vėdensvilio (Wädenswil) miestelyje netoli Ciuricho, parduotuvėje, atsitiktinai išgirdau moterį kalbant lietuviškai.  Ji nuvedė į vietinę lietuvių bendruomenę. Pradėjau lankytis lietuvių susitikimuose. Į juos rinkdavosi daugiausia moterys, ištekėjusios už šveicarų – bendro likimo draugės.

Antras dalykas, nukreipęs mintis, buvo vaiko gimimas. Atsirado gyvenimo prasmė. Tai buvo naujas gyvenimo puslapis. Bet per tai pamačiau tikrąjį vyro veidą. Jam buvo to vaiko per daug, nenorėjo prisiimti atsakomybės, nenorėjo padėti. Tarp mūsų prapuolė bendrumo jausmas. Jis gyveno sau, aš su vaiku – sau. Galiausiai išsiskyrėm.

Vėl prasidėjo kitas etapas. Po skyrybų buvo dvilypis jausmas: iš vienos pusės, džiaugsmas, atgavus laisvę, iš kitos – baimė. Kaip toliau gyventi? Į Lietuvą negalėjau grįžti, nes nebūčiau gavusi darbo, o dar su vaiku. Šveicarijoje išsiskyrusiai, vaiką auginančiai moteriai lengviau išgyventi: gavau socialinę  pašalpą, prisiteisiau iš vyro vaiko išlaikymą. Valstybė apmokėjo kursus. Pradėjau dirbti vertėja, tam turėjau išlaikyti egzaminus. Tai labai pakėlė mano savivertę. Ir dabar dar tebesu vertėja.

Kai susipažinau su dabartiniu vyru, irgi šveicaru, prasidėjo ketvirtasis etapas. Kartu gyvename 15 metų. Lukas visai kitoks nei pirmasis. Labai sutampa mūsų pomėgiai.  Kiek pirmasis vyras mane žlugdė, tiek dabartinis visur palaiko. Pirmajam nebuvo įdomu nei menas, nei istorija – mėgo tik liaudies muziką ir alų. Lukas  domisi menu, istorija, jam labai patinka Lietuva su savo šiaurietiška, melancholiška gamta. Jis aštuonerius metus turėjo savo meno galeriją Bazelyje.  Ne veltui sakoma, su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi. Nuo to, koks žmogus šalia, labai priklauso gyvenimas. Jei pomėgiai sutampa, tai labai didelė vertybė. Tik Lukas lietuvių kalbos nemoka, sakė, per sunki. Tai didelė problema.

Vilija ir Lukas Handschin

Mūsų artimiausias planas yra po metų, rugpjūčio 1 dieną, per Šveicarijos nacionalinę šventę, atidaryti sodyboje pirmąją meno parodą, kurioje būtų eksponuojami tapybos, fotografijos, keramikos, skulptūros kūriniai. Ji būtų skirta Lietuvos-Šveicarijos diplomatinių santykių užmezgimo 100-mečiui.

Mūsų būsima galerija jau turi savo feisbuko puslapį, kuris vadinasi „Gamta ir kultūra / Nature and culture“.

Taip pagaliau išpildysite savo svajonę turėti salioną… Tai gal jame ir fortepijoną turėsite?

– Norime ir fortepijoną nusipirkti. Sūnus labai gražiai groja elektroniniu fortepijonu, tikiuosi, atvažiuos parodos atidaryme pagroti.Nors Labanore garsios Labanoro dūdos.

Sakėte, dalyvavote Šveicarijos lietuvių bendruomenės veikloje. Gal ir kokias pareigas turėjote?

– Ne, eilinė narė. Tiesa, kažkada buvau lietuviško laikraščio, dabar virtusio žurnalu, „Šveicarijos lietuvių žinios“ redaktorė. Bet dabar nebejaučiu poreikio dalyvauti veikloje, nes daugiau būnu Lietuvoje, šiemet pirmąkart visą vasarą praleidom Labanore – nuo birželio vidurio, tik spalį turėtume grįžti į Šveicariją.

Kuo gyvenate dabar?

– Yra trys dalykai, užpildantys gyvenimą. Pirmausia, sūnus, bet jis jau suaugęs, dirba Šveicarijoje. Antra, rūpi vyrą supažindinti su Lietuva ir prie jos pririšti, kad ją pamiltų, kartu kurti tą projektą. Ir trečias dalykas – toliau vystyti bajorų puslapio veiklą.

Esame Marianos Veriovkinos fondo (vokiškai Marianne von Werefkin – A. D.) nariai. Tai rusų kilmės dailininkė ekspresionistė, kurį laiką gyvenusi Vyžuonėlių dvare, po Pirmojo pasaulinio karo persikėlusi į Miuncheną, artėjant Antrajam pasauliniui dėl savo kilmės turėjusi sprukti į Šveicariją. Dabar yra kuriamas filmas apie ją Utenos krašte. Na, ne apie pačią M. Veriovkiną, bet apie Aukštaitiją apskritai – „Pamirštos vietos, pamiršti žmonės“.

Nuoširdžiai dėkoju ir linkiu svajonių išsipildymo!

2013 metais Vilija Handschin su kamera rankoje grįžo į savo Babutės Žemaitiją:

V. Handschin asmeninio archyvo nuotraukos

Naujienos

Smurtas turi daug veidų. Atpažink jį

Smurtas dažniausiai suprantamas kaip fizinė prievarta, tačiau tai gali būti bet koks veiksmas, kurio galima išvengti ir kuris trukdo...

Tik nebijok. Netylėk

Durys užsidarė.  Po akimirkos Lina (vardas pakeistas – A. D.) išgirdo trinktelint laukujas duris. Petras išėjo. Moteris lengviau...

Ar žinai, kad gali atgauti dalį pinigų?

Dažnai užsienyje dirbantis žmogus nežino, jog kiekvienas legaliai užsienyje dirbantis Lietuvos pilietis gali pretenduoti į...