Katė

Angelė Digaitytė - Januar 3, 2021

Angelė Digaitytė

Novelė

Pirmoji Naųjųjų metų diena. Rūta sėdi savo kambaryje ir dirba. Ir vakar iki išnaktų dirbo, tik vidurnaktį viena pati įsipylė šampano – taip, šampano! – į krištolinę, raižytą, paauksuotu krašteliu taurę ir žiūrėdama, atsidariusi langą, į tolumoje tai vienur, tai kitur danguje pražystančias fejerverkų ugnines įvairiaspalves gėles, lėtai gurkšnojo, retkarčiais pasiskanindama sūriu ar vynuoge.  Rūta žavisi Prancūzija ir ypatingomis progomis mėgaujasi tikrais prancūziškais delikatesais – sūriais, saldumynais, gėrimais. Lietuvė vertina kokybę ir nekenčia „plastmasės“ – šiuo žodžiu ji nusako viską, kas yra nekokybiška, neskoninga ar netikra.

pexels.com nuotrauka

Kadangi siautėja corona ir pusėj Europos paskelbtas karantinas, valdžios buvo patarta neiti į svečius, vengti susibūrimų. Daugybė žmonių praeitą naktį vieni kėlė taures, palydėdami praėjusius metus ir sveikindami naujuosius. Nevyko, kaip įprasta, joks naujametinis koncertas net Berlyne prie Brandenburgo vartų – šiemet televizijos surengė koncertus iš studijų. Lietuvoj tai dar „geriau“ – prieš vidurnaktį, kad žmonės nesirinktų švęsti Naujųjų prie eglių, išjungė pagrindinių miestų žaliaskarių apšvietimus visai. Kažkoks išprotėjimas. Rūtos nuomone, ne toks velnias juodas, kaip paišomas. Čia yra daugiau politikos nei medicinos. Bet tiek to, Rūta turi ką veikti ir be politikavimo.

Moteris mėgsta kalėdinį laikotarpį, kai visi atostogauja. Nedirba jokios įstaigos, todėl Rūta gali būti rami, jog paštininkė savo geltonuoju vežimaičiu, prikabintu prie dviračio, neatveš grėsmingų laiškų iš kokios finansų inspekcijos, pensijinio draudimo ar kokios kitos kontoros. Lietuvė tokių laiškų bijo kaip velnias kryžiaus. Sunku yra susirašinėti su vokiečių valdininkais. Tas biurokratizmas ištampo daug nervų ir tik gaišina.

Rūta dirba visada, kai tik nesiilsi. Tai stebina ne vieną, ne vienas yra pasakęs, jog ji nemokanti atsipalaiduoti, bet Rūtos darbas yra ir jos pomėgis, jos aistra. Rūta siuva.  Jai tai yra ir meditacija, nes bekurdama mąsto. Rankos dirba sau, o galva sau. Rūta nebemoka be darbo sėdėti. Toks laikas jai atrodo prarastas.

Neseniai Rūta susipažino su vienu vokiečiu Jurgenu, buvo porą kartų susitikę. Likus kelioms paroms iki metų pabaigos moteris svečiavosi naujojo pažįstamo namuose. Jurgenas beveik visą vakarą pražiūrėjo televizorių. Rūta, nemėgstanti tos „dėžės“ ir nepratusi sėdėti dyka, vos nenumirė iš nuobodulio. Tad nenuostabu, kad tinginiauti nemokančios rankos vis tiesėsi prie vyno. Išgėrė tą vakarą Rūta net keturias taures „Chardonnay“. Nepasigėrė, bet kitą dieną jautė pagirias.

Dar būdama pas Jurgeną lietuvė žinojo, kad verčiau Naujuosius sutiks viena namuose. Be to, ji buvo įsitikinusi, jog kokia bus pirma metų diena, tokia bus ir paskutinė, taip gyvens ir visus prasidėjusius  metus. Rūta nenorėjo visus būsimus metus tinginiauti ir gerti vyną, ji linki sau, kad ateinančiais metais nestigtų nei kūrybinių sumanymų, nei pinigų jiems įgyvendinti. Rūta nori dirbti ir uždirbti. Kurti, nes tik kurdama ji jaučiasi ypatingai laiminga.

Kūryba moteriai yra ir užuovėja nuo vienatvės. Įnikusi į darbą Rūta pamiršta visą pasaulį, praranda laiko nuovoką.

Kažkada Rūta buvo ne viena. Aštuonerius metus draugavo su Pauliumi. Jis buvo gydytojas, ginekologas. Moterų specialistas. Daktaras Paulius Naruševičius. Išvaizdus vyriškis galėjo rinktis iš daugybės moterų. Ir pasirinko. Ją. Rūtą.  Lituanistę, ką tik baigusią Vilniaus universitetą ir paskirtą į atokų provincijos rajono centrą dirbti mokytoja. Mažutė, smulki, daili mergina lininiais plaukais ir žydrom, iš tolo šviečiančiomis akimis patraukė „svajonių jaunikiu“ vadinamo, ketvirtą dešimtį bebaigiančio gydytojo dėmesį. Ir ne tik grožiu, bet ir protu. Apsiskaičiusi, šmaikšti, su ja Pauliui niekada nebūdavo nuobodu. Rūtos jam buvo kartais net per daug. Paulius – visiška Rūtos priešingybė. Aukštas, stambus brunetas rudomis akimis. Meškinas. Brandus vyras jau troško jaukių namų, atsidavusios, dėmesingos, švelnios žmonos, iš budėjimų grįžtančio laukiančios su garuojančia vištienos sriuba, kurią Paulius labai mėgo ir galėjo valgyti per pusryčius, pietus ir vakarienę, ir net vidury nakties, jis norėjo jau klegančio būrio papurgalvių vaikučių.

Paulius spėjo pasistatyti ir namą su dviem garažais, visai šalia ligoninės, tik už tvoros, viduryje pušyno. Visai netoliese, pakalnėje, čiurleno nedidelis sraunus upelis, lyg žydru kaspinu apjuosdamas visą miesto dalį. Už jo prasidėjo „miegamasis“ rajonas su tiesiomis gatvėmis ir penkiaaukščiais vienodai nuobodžiais namais, kuriuos Paulius paniekinamai vadino „inkilais“. Viename iš jų ir gyveno Rūta, kaip jauna specialistė gavusi vieno kambario butą.

Aplinkiniai žavėjosi gražia pora. Juodu siejo panašūs pomėgiai. Abu mėgo skaityti, kartu važiuodavo Pauliaus juoda „Volga“ į Kauną, Klaipėdą ar Šiaulius ar net ir tolėliau, į Vilnių, žiūrėti spektaklių. Per petrauką Paulius mėgaudavosi karštu šokoladu su puodeliu juodos stiprios kavos, kadangi reikėjo parvairuoti namo, o Rūta – sovietiniu „šampanu“. Grįžtant į savo miestuką Rūta visą kelią tarškėdavo, dainuodavo – darė viską, kad jos simpatija neužmigtų.

Pernakvodavo pas Rūtą, nes ji mėgo atsibusti savo namuose. Kad ir tokiame mažame butuke, bet pas save. Nenorėdamas ginčytis, Paulius nusileisdavo. Irdavosi, norėdamas nusimaudyti, stengdamasis neužkliūti už vonios kambaryje ant grindų surikiuotos Rūtos batelių kolekcijos. Jis žinojo mylimosios silpnybę geriems daiktams, o ypač papuošalams, rankinėms ir bateliams, ir, gavęs „po blatu“, mielai juos dovanodavo. Rūta vienintelė tais sovietiniais deficito laikais iš visų kolegių mokytojų vaikščiojo apsitempusi savo dailų užpakaliuką firminiais, mėlynais džinsais, vienintelė galėjo visą mėnesį avėti vis kitais batais ir kvėpintis prancūziškais kvepalais Chanel Nr. 5. Visas lietuvių kalbos ir literatūros kabinetas kvepėdavo. O Rūta savo atlyginimą leisdavo knygoms. Visa pasaulio, sovietinė ir lietuvių literatūros klasika, išsirikiavusi lentynose, stebėdavo juodu, vėlyvą rytą pabudusius ir pusryčiaujančius čia pat, lovoje, tiksliau, ant sulankstomos sofos.

Galiausiai nusibodo Pauliui merginti Rūtą. Na, kiek galima? Aštuoneri metai kartu. Per tiek laiko pažino vienas kitą. Paulius tikėjosi, jog ištekėjusi Rūta pasikeis, apsiramins, pradės virti ne tik jo mėgstamą vištienos sriubą, bet ir uogienes, kompotus, konservuos kaip visos normalios moterys agurkus. Kai gyvens nebe vienas, Paulius pasamdys meistrus pastatyti stiklinį šiltnamį, tada būsima šeima galės sveikai maitintis čia pat užaugintomis savomis daržovėmis.  

Paulius Naruševičius iškilmingai, priklaupęs ant kelėno, vieną sekmadienio popietę pasipiršo Rūtai Skaistenytei. Merginai neseniai sukako trisdešimt vieneri, pats laikas moterystei ir motinystei. Gana zylioti. Rūta kaip tik tikėjosi, jog jų santykiai su Pauliumi nepasikeis. Jiedu nebuvo tiek atviri, jog dalintųsi savo svajonėmis ir planais. Ne, išsikalbėti ji galėjo savo kolegių mokytojų senmergių kompanijoje, o Pauliaus buvo kita paskirtis.

Vestuvės buvo gražios, gausios, kaip dabar galėtų pasakyti, „storos, lietuviškos“ – su balta suknele, ilgu nuometu, jaunosios nešimu per devynis tiltus, piršlio korimu ir visomis kitomis lietuviškomis tradicijomis.  Paulius negailėjo pinigų. Šventė didžiulis būrys svečių – pakvietė ne tik abiejų artimus ir tolimesnius giminaičius, bet ir abiejų bendradarbius. Tiesą sakant, Rūta nenorėjo tokio didelio baliaus. Kam? Jos nuomone, verčiau išvažiuoti kur, jei ne į užsienį, tai nors į Nidą. Bet Paulius šįkart užsispyrė – ne, atšvęs, atšoks, kaip priklauso, kaip įprasta.

Po vestuvių pasaka pradėjo byrėti. Vos spėjo persikelti su visomis savo knygomis ir batų gausybe į Pauliaus namus, po savaitės Rūta jau gailėjosi palikusi savo mažą, bet jaukų butuką, kuriame buvo susikūrusi saugų pasaulėlį. Moteris norėjo ir toliau gyventi savo ritmu. Prasidėjo barniai, priekaištai. Po dviejų savaičių Rūta persikėlė miegoti į judviejų suplanuotiems vaikams skirtą kambarį ant sofos, palikusį didelėje šeimyninėje lovoje Paulių vieną.

Pauliaus kruopščiai statytas šeiminis rūmas sudužo į šipulius vieną rytą, kai pavargęs grįžo po naktinio budėjimo ir rado apkuistus, nevalytus namus, pilną virtuvės kriauklę neplautų indų ir užsimiegojusią, po vakarykščio pasisėdėjimo su senomis draugėmis plyštančia galva sutuoktinę. Pauliaus nervai neišlaikė. Išsakė viską, kas buvo susikaupę per aštuonerius metus. Kaip užtvenkta upė pralaužė užtvanką ir galingai ėmė viską naikinti. Santūrusis daktaras Naruševičius šaukė, net langų stiklai virpėjo. Rūta netarė nė žodžio priešais. Nieko nesiaiškino, nesiginčijo, tiesiog tylėjo ir žiūrėjo, pasirėmusi delnu sunkią nuo vakarykščio išgerto vyno galvą, pro langą į jauną sodą. Buvo pats pasiutęs žydėjimas… Kai išsirėkęs ir dar labiau pavargęs Paulius galiausiai nurimo, Rūta atsistojo ir pasuko link turėjusio būti vaikų kambario. Ir vėl netardama nė žodžio. Paulius sugriebė ją praeinančią už rankos. Moteris tik mostelėjo nusimesdama jo plaštaką, pažvelgė į sutuoktinį lediniu, kupinu paniekos žvilgsniu ir iššlepsėjo dailiomis, Pauliaus „po blatu“ gautomis šlepetėmis, plevėsuodama plačiomis japoniško, natūralaus šilko, sniego baltumo kimono-chalatėlio rankovėmis, už savęs uždarydama virtuvės duris. Paulius liko vienas. Išsigandęs, pajutęs, kad peržengė ribą. Rūta, ta pavojinga moteris, kurios jis tiek metų taip geidė, nepakentė skandalų ir, kas benutiktų, visada reikalavo išlaikyti ramybę.

Dar tą pačią dieną Rūta išvažiavo, būtiniausius daiktus susimetusi į porą lagaminų, pagyventi pas draugę, o kai po mėnesio išsikraustė iš jos mažyčio butuko nuomininkas, grįžo su visais daiktais į savo namus. Prisiekusi daugiau niekada nebetekėti, kad ir kokį pasakų princą sutiktų.

Paulius vėliau vedė savo skyriaus seselę. Ramią, paslaugią moterį. Nors ir ne tokią įspūdingą kaip Rūta.

Daug metų prabėgo. Didesnė dalis gyvenimo. Viskas pasikeitė. Rūta metė mokytojavimą, nes lietuvių literatūros mokymo programoje atsirado per daug politikos. Ji visada mėgo krapštytis kurdama rankdarbius, kol galiausiai atsidavė savo pomėgiui. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, Rūta išvažiavo ir iš Lietuvos. Įsikūrė dailiame nedideliame Vokietijos miestelyje netoli buvusios Vakarų Vokietijos sostinės Bonos. Turėjo mažytį darbelį, iš kurio išsilaikė, o šiap visą likusį laiką atsidavė savo pomėgiui.  

Tąkart veždamas Rūtą namo,  Jurgenas, susimąstęs žiūrėdamas į kelią, tarė: „Tu esi išskirtinė moteris…“ Prieš tai jis buvo lietuvę palyginęs su kate. Laisva, nepriklausoma ir išdidi. Jį suėmė azartas ją užvaldyti. Priversti sekioti iš paskos, pildyti kiekvieną jo norą.

Visą savaitę jis jai rašė tik „labas rytas“ ir „labanaktis“. Jurgenas žinojo, jog Rūta dirba – kur bebūtų ji dirbo kažką. Per mėnesį bendravimo vokietis spėjo pamažu suprasti, kuo gyvena ši lietuvė. Kai žinute paklausdavo, ką ji veikia, atskriedavo atsakymas: „Ich arbeite.“ Visada tas pats. O Jurgenas norėjo, kad Rūta klaustų, kada vėl jiedu pasimatys, kad jo lauktų, ilgėtųsi, maldautų susitikimų.

Vietoj to Rūta jam tik parašė per WhatsAppą:  „Žinok: aš niekada nieko nesiūlysiu. Niekada nieko nereikalausiu. Jei norėsi, galėsi dalyvauti mano gyvenime. Bet aš per išdidi, kad kažko maldaučiau“.

Jurgenas nepatikėjo. Manė, ji neištvers viena namuose. Jis paliko ją vieną švęsti, nieko nesiūlydamas ir niekur nekviesdamas. Tik „Guten Morgen“ ir Schlaf gut“.

Šį rytą Rūta atsibudo ir pajuto, jog kažkas pasikeitė. Joje pačioje. Jos galvoje. Ji pajuto poreikį ir ryžtą atsinaujinti. Nusimesti viską, kas jai nereikalinga. Pirmas ką tik prasidėjusių metų sekmadienis. Rūta pradės jį, palikusi praeityje visa, kas trukdė džiaugtis gyvenimu.

Atskriejo Jurgeno „Guten Morgen“. Rūta žvilgtelėjo atsainiai į mobilaus telefono ekraną ir  padėjo abejingai mobiliuką atgal ant stalo. Jai nereikia tokio užknisinėtojo. Verčiau jokio vyro nei bet koks.

Po pietų paskambino sena jaunystės laikų draugė. Pranešti naujieną. Mirė jos Paulius. Palikęs žmoną ir kelis vaikus.  Pokalbis buvo trumpas. Rūta norėjo tiesiog tylėti.

Liudvigshafenas prie Reino

Naujienos

Karantinas vėl pratęstas

 Šiandien posėdžiavę Vokietijos federalinių žemių vadovai ir kanclerė Angela Merkel nusprendė  karantiną visoje Vokietijoje...

Atminkime protėvių nuopelnus mūsų laisvei

Janina Survilaitė Meilė yra kurianti, meilė – tautos vertybių Tėvynės istorijoje išsaugojimo garantas ir tęsinys. Meilė tautai...

Po mirties apdovanotas Dr. Vincas Bartusevičius

Sausio 14 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis paskelbė 2020 metų Globalios Lietuvos apdovanojimo „UŽ...