Kodėl Lietuvai nerūpi 100 000 jaunųjų Lietuvos piliečių?

Angelė Digaitytė - September 28, 2020

Dalia Asanavičiūtė, buvusi Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė, Seimo narė

Jeigu pagalvotume, koks dažniausiai pastaruoju metu kartojamas žodis Lietuvoje, be „Covid-19“ ar „koronaviruso“, maloniai nustebtume, kad tai – „švietimas“. Prieš rinkimus švietimo klausimas tapo svarbiausiu klausimu ne tik rinkimų programose, debatuose, bet ir žiniasklaidoje. Tai suteikia daug vilties, kad pagaliau išsiaiškinsime –  kokio švietimo Lietuvai reikia, kokie pagrindiniai prioritetai ir kaip juos įgyvendinti. Deja, diskusijose apie švietimą retai minima itin svarbi švietimo rūšis – neformalusis lituanistinis švietimas užsienyje. Apie jį šiandien ir norėčiau pasikalbėti plačiau.

Šiuo metu užsienyje veikia dešimt Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos koordinuojamų ir didele dalimi išlaikomų lietuviškų formaliojo ugdymo mokyklų: Baltarusijoje  – 2, Latvijoje – 1, Lenkijoje – 4, Rusijoje – 1,  Vokietijoje – 1  ir Belgijoje – 1. Viso jose mokosi tik apie 2000 mokinių, o šioms mokykloms iš dalies išlaikyti ministerija skiria apie 1,4 milijono eurų,

Taip pat užsienyje veikia 230 neformaliojo lituanistinio švietimo mokyklų. Šios mokyklos įsteigtos ne ministerijos rūpesčiu, o privačia tėvų bei lietuvybės puoselėjimo entuziastų iniciatyva ir lėšomis. Tai žmonės, kuriems svarbu, jog jaunoji išeivijos karta nepamirštų Lietuvos, kad mokėtų susikalbėti lietuvių kalba, išsaugotų tradicijas ir kultūrą. Ne visi mokytojai šiose mokyklose dirba atlygintinai. Nemažai daliai jų –  tai savanoriška veikla, jie savo lėšomis dengia ne tik savo kelionės išlaidas ir darbo sąnaudas, bet ir mokyklos patalpų nuomą. Tie, kurie gauna už savo darbą atlygį, dažniausiai gauna minimumą. O juk šie mokytojai šiandien ugdo jaunąją išeivijos kartą, didele dalimi savanoriškai atlieka funkcijas, kurias turėtų atlikti Lietuvos institucijos. Tad jų indėlis į lietuvybės išsaugojimą ir puoselėjimą užsienyje yra milžiniškas. Kitaip tariant, šie žmonės dirba Lietuvai, tačiau jų darbas net minimaliai, net socialinių garantijų prasme, nėra įvertinamas.

Šiose mokyklose mokosi daugiau kaip 7000 užsienyje gyvenančių mažųjų piliečių, tačiau parama ir dėmesys joms, gaunamas iš Lietuvos yra menkas. Tai – mokyklos, kurios ugdo jaunuosius lietuvaičius meilės Lietuvai dvasia, tačiau jos Lietuvoje traktuojamos viso labo kaip būreliai ar viena laisvalaikio praleidimo formų. Tad ir ministerija paramą skiria kaip laisvalaikio praleidimo būreliams – vieniems skiria, kitiems – ne. Štai šiemet skirta lėšų tik 77 projektams, viso – apie 300 tūkstančių eurų. Primenu, kad mokyklų yra daugiau kaip 230. Parama esminiams dalykams – patalpų nuomai ir mokytojų atlygiui, nuo kurių priklauso mokyklos veikla – neskiriama.

Todėl prieš kiekvienus mokslo metus neformaliojo lituanistinio švietimo mokyklų užsienyje vadovams, mokytojams ir tėvams iškyla tas pats skaudus klausimas – galėsime šiemet dirbti ar ne? Išgyvensime ar ne? 

Atrodo, savaime suprantama, jog jeigu lietuvis vaikas užsienyje nesimokys lietuvių kalbos, tapęs suaugusiu nesidomės arba menkai domėsis Lietuva. Jo arba jos ryšys su tėvyne bus silpnas arba jo išvis nebus. Pateiksiu kelis skaičius, kad įsivaizduotume, koks yra šios problemos mastas.

Mano minėtose formaliojo ir neformaliojo lituanistinio švietimo mokyklose šiuo metu mokosi, priklausomai nuo konkrečios valstybės,  tik 5-7 procentai visų užsienyje gyvenančių vaikų. O tai reiškia, kad daugiau kaip 100 tūkstančių jaunųjų Lietuvos piliečių užsienyje nėra ugdomi lietuvybės dvasia, kitaip tariant, mes jų kaip valstybė atsisakome!

Koks šiuo metu yra požiūris į jaunųjų lietuvių užsienyje ugdymą ir išsaugojimą Lietuvai, kaip „sprendžiamos“ realios problemos, geriausia iliustruoja Lietuvos vyriausybės šių metų kovo 25 dienos nutarimas, kuriuo nepritariama, kad būtų skirta parama neformaliojo švietimo lituanistinėms mokykloms užsienyje. Biurokratiniai argumentai išdėlioti net ant trijų lapų, bet esmė yra tokia: sunku bus vaikus suskaičiuoti, neaišku, kiek lėšų reikia skirti ir galiausiai – neaišku, ar lėšos bus naudojamos skaidriai. Sprendimas priimtas be diskusijų, derybų ar ieškant kompromisinio varianto. Nutarime net neužsiminta, kad vyriausybei rūpi jaunųjų išeivių išsaugojimas Lietuvai. O jeigu neužsiminta, tai ir išvada viena – nerūpi!

Tokį nutarimą galima vertinti kaip antausį visiems pasišventusiems lituanistinių mokyklų mokytojams, lietuvybės puoselėtojams, kurie ne tik sugebėtų suskaičiuoti vaikus, bet ir užtikrintų skaidrų lėšų panaudojimą. Gyvenant kitoje kultūrinėje ir mentalinėje aplinkoje, suprantamas sąžiningas požiūris į visuomeninei veiklai skirtą lėšų panaudojimą.

Visi sutinkame, kad lietuvių tautos išsaugojimas ateityje yra vienas svarbiausių mūsų Valstybės uždavinys. Konstitucija skelbia: „Valstybę kuria Tauta“. Turėsime ateitį tik tuomet, kai užtikrindami galimybę išsaugoti pilietybę, per lituanistinį švietimą išsaugosime ateities kartą, kalbančią lietuviškai, patriotišką ir mylinčią savo ar savo tėvų Gimtinę. 

Įmanoma paskaičiuoti, kiek reiktų lėšų dalinei lituanistinių neformaliųjų mokyklų paramai, ir jau šiandien galiu pasakyti, kad, ekspertų paskaičiavimais, nereiktų nei šimtų, nei dešimčių milijonų. Kad Lietuvai išsaugotume dešimtis tūkstančių jaunųjų išeivių, kasmet pakaktų skirti lietuviškom mokykloms apie 3 milijonus eurų. To pakaktų dalinei paramai mokyklų išlaikymui ir mokytojų gerovės paketui – socialiniam draudimui Lietuvoje. Nereikia išradinėti dviračio, turime gerą kaimynų lenkų pavyzdį. Lenkija, kuri labai remia polonistinių mokyklų veiklą, yra pasiekusi, jog apie 20-25 procentų lenkų vaikų, gyvenančių užsienyje, reguliariai mokosi lenkų kalbos. Neabejoju, kad  ir mūsų atveju, skiriant reikiamą dėmesį ir reikiamą finansavimą lituanistinėms mokykloms, būtų galima sudaryti žymiai palankesnes sąlygas lietuvių šeimoms leisti savo vaikus į lituanistines mokyklas ir tokiu būdu ženkliai padidinti lituanistinių mokyklų mokinių skaičių. Būtina plėsti mokyklų skaičių, būtina motyvuoti  mokytojus, kurie aukoja savo laiką ir resursus vaikų mokymui. 

Nepamirškime, kad lituanistinės mokyklos taip pat yra ir suaugusiuosius buriantys lietuvybės židiniai, neretai konkrečioje vietovėje atliekantys  ir bendruomenės funkcijas.

Be abejo, kyla klausimas: o iš kur paimsime tas trūkstamas lėšas lituanistiniam švietimui? Ekspertai teigia, kad mokyklų tinklo optimizavimas, neefektyvių mokymų, seminarų, kursų atsisakymas gali padėti sutaupyti 25 milijonus eurų kasmet. Taigi svarbiausia yra tinkamai suvokti prioritetus ir tinkamai žvelgti į ateitį. Tuomet, numatant 2022 metų biudžete lituanistiniam švietimui užsienyje papildomą finansavimą, pinigai mokyklas galėtų pasiekti jau 2022/2023 mokslo metais.

Siekiant, kad lituanistinis švietimas tinkamai ir efektyviai funkcionuotų, reikalingos ne tik lėšos, bet ir įtvirtintas neformaliųjų lituanistinių mokyklų užsienyje statusas, joms pritaikyta programa ir su ekspertų pagalba paruošta ir pasiūlyta vieninga lietuvių kalbos atestavimo tvarka užsienyje besimokantiems vaikams.

Išeivijos indėlis iškovojant Lietuvai laisvę, kuriant nepriklausomą Lietuvą yra neišmatuojamas. Kaip ir neišmatuojama yra tai, ką jau daug metų kuria ir daro Lietuvos ateities ir Lietuvos biudžeto naudai lituanistinių mokyklų mokytojai.

Tad kviečiu visus, siekiančius kad išeiviją ir Lietuvą susietų tvirti tiltai, kad tikrai būtume viena tauta – padarykime lituanistinį švietimą nacionaliniu prioritetu! Tai bus itin gera investicija į mūsų visų ateitį.

Nemokama reklama

Naujienos

Smurtas turi daug veidų. Atpažink jį

Smurtas dažniausiai suprantamas kaip fizinė prievarta, tačiau tai gali būti bet koks veiksmas, kurio galima išvengti ir kuris trukdo...

Tik nebijok. Netylėk

Durys užsidarė.  Po akimirkos Lina (vardas pakeistas – A. D.) išgirdo trinktelint laukujas duris. Petras išėjo. Moteris lengviau...

Ar žinai, kad gali atgauti dalį pinigų?

Dažnai užsienyje dirbantis žmogus nežino, jog kiekvienas legaliai užsienyje dirbantis Lietuvos pilietis gali pretenduoti į...