Lietuvių išeivių kultūrinis gyvenimas Vokietijoje ir Austrijoje 1944 -1950 metais

Angelė Digaitytė - Oktober 1, 2020

Juozas Brazauskas, istorikas

1944 metų vasara. Artėjo karo frontas prie Lietuvos. Skausminga tapo būsimo pasirinkimo galimybė. Vieni inteligentai traukėsi į Vakarus, kiti skausmingai ieškojo prieglobsčio atokesnėse Lietuvos vietose, pas gimines, treti jaunuoliai iš pašiūrių traukė ginklus ir ruošėsi į mišką kovai prieš okupantus.

„Kai buvau mokytojas“. Iš asmeninio autoriaus archyvo

       Vasara  buvo labai karšta. Išdžiuvo kūdros ir šuliniai, išdegė pievos, pabalo nesubrendusios grūdų varpos. Žmonės žvalgėsi į dangų ir neramiai klausėsi dieną ir naktį nesiliaujančio dundesio rytuose. Nenumaldomai artėjo frontas. Žmonių atmintyje dar buvo neišblėsę 1940 ir 1941 metų žiaurių trėmimų prisiminimai. Daug žmonių kinkė arklius ir suko vežimus į vakarus. Paskutiniai pusryčiai ar pietūs prieš pasitraukimą. Dešimtys tūkstančių žmonių prieglobstį rado karo pabėgelių stovyklose Vokietijoje ir Austrijoje. Svetur atsidūrė  kūrybingiausias bei brandžiausias lietuvių inteligentijos žiedas.

       Gyvenimo sąlygos nelepino. Gąsdino ir baugino nežinia dėl rytdienos, nuolatinio stogo virš galvos neturėjimas, karo grėsmė.

        Pasibaigus karui buvo susirūpinta atvykusių pabėgelių likimais.  Tuo užsiėmė Jungtinių Tautų paramos ir atstatymo organizacija ( UNRA), teikusi pastogę, maistą ir medicininę pagalbą. 1947 metais jos funkcijas perėmė  Tarptautinė pabėgėlių organizacija (IRO). Dar 1945-ųjų gegužės-birželio mėnesiais trijose Vokietijos okupacinėse zonose – JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos – buvo pradėtos steigti perkeltųjų asmenų (Displaiced Persons) stovyklos.

         Apie 70 tūkstančių lietuvių tremtinių 113 stovyklų pradėjo penkerius metus trukusį gyvenimą. UNRA dažniausiai steigė kiekvienos tautybės gyventojams atskirų stovyklų, tačiau lietuviams teko gyventi  kartu su latviais, estais, ukrainiečiais ir net italais. Dalis pastatų, kuriuose įsikūrė tremtiniai, buvo neapšildomi, be vandens, be elementarių buitinių sąlygų. Sekino ne tik materialinis, bet ir dvasinis skurdas. 

         Iš rašytojo Antanas Vaičiulaičio 1948 metais Liubeke rašyto laiško:

„Lemties tremiamas esu be jokių perspektyvų ir visokių grėsmių židinyje. Bet mes čia pripratę  būti po Damoklo kardu. Mūsų daliai – ubago dienos.  Čia taip pat yra galimybių. Tūli apsukrieji milijonieriais tampa. Jiems ir visos sienos atviros ir sąžinės neskauda. Toks eilinis tremtinys yra tremtinys visiškai nuoga prasme“.

        Nusistovėjus „normaliam“ gyvenimui, kūrybingiausia lietuvių dalis  ėmėsi veiklos. Dar pirmaisiais tremties metais  buvo tikimasi sugrįžti į Lietuvą. Vėliau emtuziazmas išblėso: buvo svarstoma kaip išsilaikyti ir atsilaikyti pilkoje kasdienybėje.

       1947 metais tautotyrininkas, filosofas Juozas Girnius straipsnyje „Tautiniai mūsų uždaviniai tremtyje“ rašė: „Dabar esame virtę  klajūnais, be vietos ir be tikslo, niekam nereikalingi ir nenaudingi. Vis dėl to tremtinio dalia, nors ir būdama varginga, bet nėra beviltiška. Mūsų likimas nėra atiduotas į vienų svetimųjų rankas, jis pirmoj eilėj priklauso nuo mūsų pačių.

       Išlikti savajai tautai ištikimais reikalauja trijų dalykų:  neužmiršti gimtosios tėvų kalbos, išsaugoti tautinę sąmonę ir išlaikyti lietuvišką charakterį. Antras uždavinys – praturtėti  Vakarų Europos kultūra, įsisąmoninti jos teigiamumus ir pritaikyti visa tai lietuviškai dirvai. Čia ypač svarbus inteligentijos vaidmuo.“

       1946 metų kovo 3-4 dienomis Hanau  lietuvių stovykloje įvyko lietuvių tremtinių atstovų suvažiavimas. Jame buvo priimtas lietuvių tremtinių bendruomenės statutas. Jame skelbiama: „Esančiai ištrėmime lietuvių tautos daliai sveikatai ir pajėgiai išsilaikyti, lietuvio vardui saugoti, lietuvių tremtinių švietimui tvarkyti, profesiniam pasiruošimui ir specializacijai vykdyti, tautiniam solidarumui ir darbo meilei ugdyti, tremtinius globojančioms įstaigoms bei administracijai talkinti ir tuo keliu naujam gyvenimui nepriklausomoje tėvynėje ruoštis, yra Lietuvių Tremtinių Bendruomenė“ (kalba netaisyta – J. B). Lietuvių tremtinių bendruomenę sudarė tremtinių apylinkės, apygardos ir centras. 

        Tremtinių bendruomenėje būta įvairių profesijų žmonių. Vienų profesijų žmonės veikė stipriau, kitų silpniau. Tačiau visų jų tikslas buvo vienas – jungti tremtyje esančius savo profesijos kolegas, rūpintis jų profesiniu tobulėjimu, jų kultūriniais ir materialiniais reikalais, rengtis visomis savo jėgomis ir patirtimi nepriklausomam gyvenimui, kai Lietuva atgaus laisvę.

          Ypač susirūpinta švietimu: kūrėsi vaikų darželiai, mokyklos, įsteigti aukštesnieji technikos kursai, gabesni jaunuoliai studijavo Bonos, Heidelbergo, Insbruko, Fribūro universitetuose. Svarbiu įvykiu tapo Hamburge įkurtas Pabaltijo universitetas.  Atsirado nemažai entuziastų leisti  laikraščius, spausdinti knygas. Aktyviausiš rašytojų būrys  tremtyje atkūrė Lietuvių rašytojų draugiją, Lietuvių žurnalistų sąjungą, Lietuvos  teisininkų tremtinių draugija. Vieni pirmųjų savo profesinę organizaciją sukūrė tremtiniai mokytojai. O jų būta apie 1,5 tūkstančio.  Sąjungos skyriai kūrėsi prie mokyklų. Tremtyje buvo daugiau kaip 100 lietuvių rašytojų. Rašytojų draugijos valdybą sudarė: Stasys Santvaras (pirmininkas), Pulgis Andriušis, Bernardas Brazdžionis, Alfonsas Nyka-Nilūnas ir Henrikas Radauskas. Buvo rengiamos lietuvių literatūros šventės, įsteigtos premijos už geriausius kūrinius, įsikūrė teatras, opera, baletas, chorai, šokių ir dainų ansambliai, vyko dailės parodos, organizuojamos sporto šventės. Dailininko V. K. Jonyno iniciatyva Freiburge įstaigtas Dailės institutas, kuriame dėstė lietuvių dailininkai. 1945 ir 1946 metais Augsburge įvyko Pabaltijo sportininkų olimpiados.

           Lietuvių katalikų kunigų sąjunga buvo įkurta 1945 metų liepos 31 dieną Miunchene.  Ji jungė už Lietuvos bažnytinės provincijos ribų esdančius lietuvius katalikus kunigus. Ši sąjunga turėjo savo skyrius Austrijoje ir Italijoje.  Veikiausiai veikė įvairių sričių menininkai.

     1948 metais JAV prezidentas Haris Trumenas pasirašė Perkeltųjų asmenų  imigracijos įstatymą. Jis atvėrė duris į JAV visiems karo pabėgeliams. Į šią šalį atvyko  apie 30 tūkstančių  lietuvių.  Kiti vyko į Kanadą, Australiją, Pietų Ameriką, Didžiają Britaniją. Tik dalis liko Vokietijoje. 1950 metų viduryje perkeltųjų asmenų stovyklos buvo likviduotos. Prasidėjo naujas gyvenimas emigracijoje.

Juozas Brazauskas (g. 1952 metais Kėdainiuose) – publicistas, mokytojas-ekspertas, nusipelnęs panevėžietis mokslo srityje (1998), Lietuvos Respublikos Seimo įsteigto Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatas (2013), 2018 metais apdovanotas Panevėžio miesto savivaldybės Kultūros ir meno premija už kultūros paveldo, kraštotyros sklaidą, Knygnešio Martyno Survilos premijos laureatas (2019), daugiau kaip 30 istorijos vadovėlių ir mokymo priemonių autorius ir sudarytojas. Gyvena ir kuria Panevėžyje.

Naujienos

Smurtas turi daug veidų. Atpažink jį

Smurtas dažniausiai suprantamas kaip fizinė prievarta, tačiau tai gali būti bet koks veiksmas, kurio galima išvengti ir kuris trukdo...

Tik nebijok. Netylėk

Durys užsidarė.  Po akimirkos Lina (vardas pakeistas – A. D.) išgirdo trinktelint laukujas duris. Petras išėjo. Moteris lengviau...

Ar žinai, kad gali atgauti dalį pinigų?

Dažnai užsienyje dirbantis žmogus nežino, jog kiekvienas legaliai užsienyje dirbantis Lietuvos pilietis gali pretenduoti į...