Lietuvos istorija: nuo knygnešio iki emigrantės likimo

Angelė Digaitytė - Dezember 19, 2020

Šiandien „Vokietijos lietuvio“ bičiulė JANINA SURVILAITĖ-VAITKEVIČIUS švenčia 80-etį. Sveikiname Jubiliatę ir linkime kuo geresnės sveikatos ir neblėstančios kūrybinės ugnelės.
Ta proga kviečiame skaityti apie ponią Janiną ir jos garbingas šaknis kito „Vokietijos lietuvio“ bičiulio istoriko, publicisto Juozo Brazausko pagal Survilų šeimos autobiografinius duomenis parengtą straipsnį.

Raseinių kraštas garsus Lietuvos istoriją liudijančiais asmenimis. Užtenka vien paminėti šviesios atminties poetą, eseistą, vertėją, visuomenės veikėją Marcelijų Martinaitį (1936-2013). Dabar atverčiu kitą svarbų istorijos puslapį. Raseinių rajono Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka buvo surengusi virtualią parodą „Lietuvybei skirti gyvenimai“. Šį kartą apie Survilų šeimą. Plačiau apie ją verta skaityti ir Janinos Survilaitės knygoje „Likimo užkodavimas“. Šeimos istorija yra gyvas Lietuvos istorijos liudijimas.

Janinos Survilaitės-Vaitkevičius asmeninio archyvo nuotrauka

Šiandien grįžtame prie Nepriklausomybės metais keltos idėjos įgyvendinimo: istorijos pažinimas prasideda nuo gimtojo slenksčio pažinimo („Tautinis auklėjimas turi prasidėti nuo šeimos, tėviškės, nuo gimtinės pažinimo.“ A. Maceina). 

Kiekviena karta kuria sau Tėvynės sampratą. Vaduojantis iš sovietinio palikimo svarbus tautos vertybių ir tradicijų perimamumas. Gyva istorija ir užtikrina šį perimamumą. Labai gražu, kad šis perimamumas remiasi kelių kartų gyvenimo patirtimi.

Senelis knygnešys Martynas Survila

Gimė 1853 metų balandžio 6 dieną dvaro kumečio šeimoje. Išmoko skaityti ir rašyti, todėl žandarų protokoluose visur prie jo pavardės pažymėta: „raštingas“ (suprask, „pavojingas“!). Užaugęs dirbo dvare ūkvedžiu, kur susipažino su Ona Pužinskaite ir 1881 metais ją vedė. Nusipirko iš dvaro žemės, pasistatė trobesius ir pavyzdingai tvarkė savo ūkį Eržvilko valsčiaus Varnaičių kaime, dešiniajame Šaltuonos upės slėnyje, prieš jai įtekant į Šešuvį. Dabar ten stovi Atminimo kryžius. Sodyba priklausė Gaurės parapijai, per kurią tiesėsi Garšvų knygnešių kelias.

Vikipedijos.org nuotrauka

Trisdešimtmetis M. Survila ėmėsi pavojingo, tačiau Lietuvai reikalingo darbo: gabenti iš Prūsų uždraustas lietuviškas knygas ir per gimines ir bičiulius jas platinti. Jau knygnešystės pradžioje M. Survila užmezgė pažintį su žymiausiu knygnešiu Jurgiu Bieliniu ir kitais Lietuvos knygnešiais, suprato Lietuvai reikalingos spaudos reikšmę.

Martynas Jankus rašė: „Apie 1884 metus, kuomet pasisekė maldų knygas papiginti,  pasirodė pas mane pirmi knygų kontrabandininkai: J. Bielinis, M. Survila, Kazanauskas …“

Pirmą kartą su pilna kuprine lietuviškų knygų Martynas Survila caro žandarų buvo sulaikytas Tauragės muitinėje 1887 metų lapkričio mėnesį ir nuteistas Kauno gubernijos teisme. Porą kartų išsisuko papirkdamas caro uriadnikus, stražininkus ir šimtininkus arbata bei alkoholiu, kurio specialiai pasiimdavo, kad „palakintų caro šunis“.

Knygnešys Martynas Survila dažnai atliko ypač pavojingas žvalgo pareigas, kurių privalumai: geros akys, kad tamsoje gerai matytų; gera klausa, kad iš tolo gerai girdėtų; gera uoslė ir gera orientacija, kad naktį žinotų, kur einąs. Eidavo nežinomais laukais, miškais, javais, nešienautomis rasotomis pievomis, raistais ir pelkėmis, kuo platesniu ratu aplenkdamas caro žandarų pasienio postus.

Sunkioje kuprinėje per prūsų sieną pavojingai parneštų knygų platinimas reikalavo sveikatos, pasitikėjimo, slaptumo, tačiau patrioto lietuvio siela troško, jog tauta neliktų be lietuviško rašto, jog vaikai ir anūkai mokėtų lietuviškai.

Caro žandarų nuolat sekamas, daug kartų areštuojamas ir kankinamas, iš viso 7 metus praleidęs Archangelsko, Rygos, Sankt Peterburgo, Jekaterinoslavo gubernijų kalėjimų vienutėse. Savo patriotiškos nuostatos niekada nepakeitė, niekada neišdavė savo idėjos draugų.

Nepriklausomoje prieškario Lietuvoje knygenšys buvo gražiai pagerbtas. Jo vardas iškaltas Kauno istorinio muziejaus knygnešių sienelėje, valstybė jam paskyrė nemokamą gydymą. Pašaltuonio kapinėse stovi marmuro paminklas su užrašu „KNYGNEŠYS“.

Tėvas mokytojas Jonas Survila      

Jonas Survila priklauso prie tų pasišventusių Nepriklausomos Lietuvos
mokytojų, kurių tiksluose buvo reikšmingiausi tautai darbai: patriotinis
auklėjimas, kokybiškas jaunosios kartos lavinimas ir labdara. Visos
pažangios pasaulio šalys tokius pedagogus vadino savo tautos pranašais. Tobula tauta bus tada, kai jos piliečiai bus patriotai, turtingieji pagelbės
neturtingiems ir gerą išsilavinimą gaus visi valstybės piliečiai.

Mokytojas Jonas Survila. Vikipedijos.org. nuotrauka

Jonas Survila gimė 1899 metų sausio 31dieną Raseinių apskrityje, Batakių valsčiaus Varnaičių kaime knygnešio Martyno Survilos šeimoje. Pradinę mokyklą baigė Batakiuose, o 1919 m. įstojo į Raseinių gimnaziją. Baigęs gimnaziją, 1922 metais pradėjo studijuoti Tauragės mokytojų seminarijoje, vėliau baigė Kauno mokytojų seminarijos aukštuosius pedagoginius kursus. Išvyko mokytojauti į Šakių apskritį.

1928 metais Lietuvos vyriausybė patvirtino privalomą vaikų pradinės
mokyklos lankymą. J. Survila sugrįžo į gimtųjų Raseinių apskritį ieškoti
galimybių steigti pradinių mokyklų tinklą. Jo pastangomis buvo įkurtos ir
sėkmingai veikė Paišlynio, Pašaltuonio, Alėjų, Kalnujų pradinės mokyklos.
Bendraamžiai Survilą apibūdino kaip pedagoginės profesijos meistrą,
besiremiantį žymių Europos pedagogų patirtimi ir savo veikloje matantį viso savo gyvenimo prasmę.

J. Survilos bendradarbiavimas su vadovėlių pradinėms klasėms
sudarytoju Jonu Murka davė gražių rezultatų. Mokytojas praktikas   rengė
programas, vadovėlius, vaizdines priemones, metodinius pedagoginius leidinius, jo galimybės įžvelgti galutinius rezultatus likviduojant neraštingumą pakėlė ne tik Raseinių, bet ir Lietuvos švietimo sistemą.

Patriotinį jaunimo auklėjimą J. Survila suprato žymiai plačiau. Pastebėjęs, kad Lietuvos žemdirbystei pakelti reikia pažangių ūkininkavimo būdų, jis organizavo jaunųjų ūkininkų kursus viso rajono jaunimui. Už tai, kad Raseinių ūkininkai pradėjo auginti pirmarūšes daržoves, vaismedžius, vaiskrūmius, javus, veisti naminius gyvulius, paukščius (pvz., Pekino antis, didžiąsias baltąsias žąsis ar linus „Vaižgantas“), turi būti dėkingi  savo mokytojui Jonui Survilai.

Mokytojo dosnumą pagelbėti kiekvienam neturtingam ir nelaimingam savo mokiniui būtų sunku aprašyti net keliolikoje puslapių. Ariogaloje gyvenantis Marijonas Globys „Naujo ryto“ korespondentui Barevičiui pasakojo: „<…> Mūsų mokytojas Jonas Survila buvo nuostabus žmogus. Mes jo laukdavome kaip kažin ko brangiausio. Jis mus šelpė ir išmokė ne tik rašto. Dabar jo dėka galiu rišti knygas, išmokau auginti, prižiūrėti, skiepyti vaismedžius. <…> Dovanodavo sąsiuvinius, knygas…“

Okupavus Lietuvą, 1940 metų lapkričio mėnesį mokytojas Jonas Survila buvo areštuotas, o 1941 metais nuteistas mirties bausme – sušaudyti. 2003 metais Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas jam pripažino Laisvės kovotojo statusą.

Anūkė – pedagogė ir rašytoja

Janina Survilaitė priklauso tai lietuvių kartai, kuri 50 metų niekam negalėjo atskleisti savo kilmės – nuo gimimo iki senatvės ar mirties. Jos pase įrašyta krikšto data: 1941 metų sausio 2-oji, o ne gimimo – 1940 metų gruodžio 19-oji.

Enkavėdistų suspardyta nėščia jos motina pagimdė anksčiau, todėl geraširdis Kalnujų klebonas Antanas Brazaitis tiesiog nenorėjo gimusios Janinos vieneriais metais „pasendinti“…

Savo tėvo, Raseinių rajonui daug nusipelniusio pedagogo, Kalnujų mokykloje areštuoto 1940-ųjų lapkričio 8 dieną, dukra nebepamatė – jos gimimo momentu jis jau sėdėjo Raseinių kalėjime už pasipriešinimą sovietų okupacijai, o 1941metų birželį, prasidėjus vokiečių-sovietų  karui, iš Raseinių kalėjimo išvežtas į Rusijos gilumą ir per dukros pirmąjį gimtadienį (1941-12-19) už kontrrevoliucinę veiklą sušaudytas Orenburgo kalėjime.

Kur dingęs Tėvas, šeima nežinojo 50 metų, kol dokumentai apie jo
mirties nuosprendžio ir įvykdymo datą 1993 metais buvo parvežti į Lietuvos gyventojų Genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvus.

2003 metais tėvui mokytojui Jonui Survilai Lietuvos Respublikos  Aukščiausiasis teismas pripažino Lietuvos laisvės kovotojo statusą, o jo visai šeimai  pripažintas nukentėjusių nuo okupacijos statusas.

Lietuvai atgimus, tokie dokumentai yra brangiausi visoms okupantų
iškankintoms ir išžudytoms lietuvių šeimoms, tik, gaila, kad atgimusios Lietuvos valdžios nevertinami. Taip Raseinių rajono rajono savivaldybė net 3 kartus pasielgė ir su jos tėvo laisvės kovotojo pripažinimo dokumentais.
Pirmieji Janino mokslai buvo Kalnujų pradinėje mokykloje ir Kalnujų
septynmetėje, kurias baigė labai gerais pažymiais.

1940–1950 metų laikotarpyje jos šeimą lydėjo skaudžios netektys: okupacinio režimo skriaudos, išvežimo į Sibirą baimės ir pažeminimai, dviejų brolių žūtys nuo minų.Todėl viską labai skaudžiai pergyvenusi, jau iki savo 10-jo gimtadienio daug labiau subrendo, negu jos bendraamžiai.

Iš keturių vaikų, kai 1949 metais į Sibiro kalėjimu buvo nuteistas vyriausias brolis Algirdas, mamai Janina liko vienintelė, todėl ji dėjo pastangas, kad užaugtų tikra Lietuvos patriotė. Ji stebisi, kad dar vaikystėje Lietuvos istorija tapo aiški: nuo vyskupo M. Valančiaus laikų skelbiamos idėjos savo išraišką subrendo J. Basanavičiaus ir jo bendražygių tautos Atgimime, o 1918 metų vasario 16-ąją buvo atkurta Lietuvos valstybė. Žinoma, labai daug prisidėjo ir jos senelio knygnešio Martyno Survilos kasdien prisimenami žygiai kovojant už lietuviškos spaudos atgaivinimą.

1959 metais, gavusi atestatą, svajojo studijuoti pedagogikos mokslus
Vilniaus institute, tačiau ten stojant reikėjo būti komjaunuole arba gauti iš rajono komjaunimo komiteto rekomendaciją, kad subrendusi politiškai, o
ant jos kaktos buvo parašyta, kad tam nė iš tolo netinkanti…

J. Survilaitė baigė 1962 metais Klaipėdos pedagoginę mokyklą ir gavo paskyrimą į Raseinių rajoną. Raseinių vidurinėje mokykloje išdirbo 19 metų. 1972 metais neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus universiteto istorijos-filologijos fakultetą.

Janinos Survilaitės gyvenime Lietuvoje buvo dvi santuokos ir dvejos skyrybos, dėl kurių niekada nesigailėjo. Trečioji santuoka įvyko emigracijoje Šveicarijoje, Ciuriche. Ištekėjo už lietuvio išeivio Stanislovo Vaitkevičiaus, per prieškario jaunųjų šaulių bendrą veiklą gerai pažinojusio jos Tėvą ir visą gyvenimą jį prisimenančio, vakarietišką išsilavinimą turinčio tikro Lietuvos patrioto. Jis atstojo Janinai ir vyrą, ir Tėvą. Santuokoje su juo laimingai iki jo mirties išgyveno 8 metus.

Ciuriche Janina įgijo slaugymo asistentės diplomą. Dešimtis metų išdirbo Ciuricho milijonierių senelių namuose, patyrė visapusiškai turtinga žmogaus ir pasaulio pažinimą. To niekada nesuteiks joks pasaulio universitetas.

Patys dėkingiausi ir reikšmingiausi jos gyvenimo metai: vadovavimas Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybai (1998–2006), nuoširdus bendravimas ir atlikti Lietuvai reikšmingi darbai su senąja Šveicarijos lietuvių išeivių karta ir, žinoma, intensyvus kūrybinis laikotarpis.

Per 28-erius gyvenimo Šveicarijoje metus parašė ir išleido 16 knygų, gavo 20 valstybinių ir visuomeninių apdovanojimų, tarp jų Vilniaus
universiteto mokslinės bibliotekos, LR Knygnešio draugijos, Pasaulio lietuvių bendruomenės, LR TMID Sidabro ženklą ir Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordiną.

Apdovanojimais ponia Janina niekada nesididžiavo, tačiau, kai apdovanojimai atspindi jos darbų rezultatą, garsinant Lietuvos vardą pasaulyje, jie tampa lyg paties Dievo dovana. Reiškia, savo mylimam, okupaciją iškentėjusiam kraštui ir gimtajam rajonui gėdos tikrai nepadarė.
Nuo 2007 metų Janina Survilaitė – Lietuvos rašytojų sąjungos narė, turi pripažintą Lietuvos respublikos meno kūrėjo statusą, dešimtimis tūkstančių eurų jau skaičiuojanti  savo asmeninę finansinę paramą Tėvynei.

Aukoti neturtingam ir nelaimingam jai yra didžiausias pasitenkinimas ir sveikata. Tą tikrai paveldėjo iš savo Tėvo, kuris pagal jo buvusių mokinių atsiminimus savo mokiniams galėjęs atiduoti savo paskutinį duonos kąsnį…

Gyvenant Šveicarijoje ir matant valstybės vykdomą politiką, matant, kaip vertinamas kiekvienas jos pilietis, joje pasikeitė gyvenimo tikslo ir prasmės supratimas.

Gaila, kad reikšmingiems ateities tikslams laiko ir jėgų jau liko nedaug. Viską apsunkina ir 2017 metų vasario 24 dieną J. Survilaitę ištikęs smegenų insultas, kurio pasekmes moteris dar jaučia.

Gyvenimą palengvina tik žinojimas, kad Lietuva ir Raseinių  rajonas užaugins naujus patriotus, kurie mylės eilinį žmogų ir savo Tėvynei sugebės kurti tikrą šviesią ateitį.  


Naujienos

Karantinas vėl pratęstas

 Šiandien posėdžiavę Vokietijos federalinių žemių vadovai ir kanclerė Angela Merkel nusprendė  karantiną visoje Vokietijoje...

Atminkime protėvių nuopelnus mūsų laisvei

Janina Survilaitė Meilė yra kurianti, meilė – tautos vertybių Tėvynės istorijoje išsaugojimo garantas ir tęsinys. Meilė tautai...

Po mirties apdovanotas Dr. Vincas Bartusevičius

Sausio 14 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis paskelbė 2020 metų Globalios Lietuvos apdovanojimo „UŽ...