Marija Dambriūnaitė-Šmitienė: „Man bendruomenė ir gimnazija – vienas vienetas!“

Angelė Digaitytė - Juli 25, 2020

Nuo Vokietijos lietuvių istorijos neatsiejama 44 metus lietuviškoje Vasario 16-osios gimnazijoje Hiūtenfelde išdirbusi ir tiek pat metų esanti Vokietijos lietuvių bendruomenės nare Marija Dambriunaitė-Šmitienė (oficialiai – Marija Dambriunas-Schmidt), vietinių žmonių vadinama tiesiog Maryte. Pokalbiui tarėmės dar gegužę. Prašė palaukti iki liepos. Pagaliau susitikome Manheime, prisėdome pasikalbėti Kunsthalės kavinukėje.

Iš kur esi kilusi? Papasakok, prašau, apie savo tėvų šeimą.

Marija Dambriūnaitė-Šmitienė su tėvais ir broliu.

– Gimiau Niujorke, Jungtinėse Amerikos Valstijose, lietuvių šeimoje. Tėvai atvyko karo metu į Vokietiją, o paskui – į Ameriką.

Tėvas – kalbininkas Leonardas Dambriūnas, buvęs Dambrauskas, priėmęs JAV pilietybę tapo Dambriūnu – lietuviškiau (gimė 1906 m. vasario 5 d. Žižmių kaime, Pagirių valsčiuje, dabartiniame Panevėžio rajone – A. D.).  Aš gimiau dar Dambrauskaitė. Kai ženyjomės Bonoje, dar primokėjau pinigų, kad likčiau Dambriūnas, nes Šmitų ant kiekvieno kampo.

Prelatas Adomas Jakštas (tikrasis vardas Aleksandras Dambrauskas (1860-1938) – Lietuvos filosofas, teologas neotomistas, kritikas, esperantininkas, matematikas, poetas – A. D.) buvo dėdė, leido mano tėvą į mokslus. Baigęs Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, šis liko jame dėstyti ir dar mokytojavo gimnazijoje.

Pasitraukęs į Vokietiją,  1945–1949 metais tėvas mokytojavo lietuvių pabėgėlių gimnazijoje Miunchene, dėstė lietuvių kalbą.

Mama Elena Šidlauskaitė gimusi 1922 metais Kybartuose, studijavo mediciną, bet nebaigusi studijų su tėvais pasitraukė į Vokietiją, kur susipažino su šešiolika metų vyresniu mano tėvu ir Rotenburge prie Tauberio susituokė. 1949 metais jiedu rado laiduotoją, kad prižiūrės, nes kitaip nebuvo galima, ir išvyko į Ameriką. Namuose yra medinė skrynia, ant kurios užrašytas adresas, kur jie tuo metu turėjo apsistoti. Nežinau visų detalių… Atplaukė į Niujorką, iš ten – į Filadelfiją. Vėliau apsigyveno Niujorke, nes tėvas 1951 ar 1952 metais pradėjo dirbti radijo stotyje „Amerikos balsas“,  kuris pradėjo transliuoti Lietuvai 1951 metais. Ten tėvas išdirbo iki mirties 1976 metais.

Marija Dambriūnaitė-Šmitienė su tėvais ir broliu jau žymiai vėliau.

Šeimoje augome du vaikai: brolis Antanas, gimęs 1952 metais, ir aš, gimusi 1954 metais. 1955 metais persikėlėme kartu su „Amerikos balsu“ į Vašingtoną.  Aš tik metus gyvenau Niujorke, o užaugau beveik Vašingtone – Merilendo valstijoje, vienas kilometras nuo ribos.

Kaip atsidūrei Vokietijoje?

– 1976 metais, ką tik baigusi Merilendo universitetą, kuriame studijavau sveikatos mokslus ir biologiją, antra specialybė buvo anglų kalba, gavau kvietimą iš tuometinio Vasario 16-osios gimnazijos direktoriaus Vinco Natkevičiaus atvykti mokytojauti. Kadangi tuo metu pradėjo daugiau mokinių atvykti iš užsienio – Kanados, JAV, Pietų Amerikos, gimnazija ieškojo, kas galėtų dėstyti kai kuriuos dalykus anglų kalba ir vadovautų lietuvių tautinių šokių būreliui. Aš šokau Amerikoje Baltimorės lietuviškų šokių grupėje „Malūnas“, su ja važiavau 1976 metais į Čikagą, į šokių šventę. Dėsčiau Vašingtone lituanistinėje mokykloje.

Kaip tik ieškojau darbo. Pagalvojau, visą gyvenimą dariau kažką su lietuviais. Mąsčiau, metus padirbsiu ir grįšiu atgal. Jaunas žmogus nori viską išbandyti. Kad centais mokėjo už darbą, tada nerūpėjo.

Kaip Tau iš pirmo žvilgsnio pasirodė Vokietija? Labai skyrėsi nuo Amerikos?

Su savo šokėjais 1976 m. lapkritį.

– Jaunam tas pats, kur jis yra – visur gali lengvai pritapti. Kas krito į akį, tai, jog Vokietijoje sekmadieniais niekas nedirba, viskas uždaryta, visi poilsiauja. O Amerikoje nesuprasi, sekmadienis ar kokia kita savaitės diena – parduotuvės dirba, visi kažką veikia… kas žolę pjauna, kas tvarkosi…

Kokią radai gimnaziją?

– Kai atvykau 1976 metais, radau gerokai apgriuvusią pilį,  mokyklos pastatas jau stovėjo (pastatyta 1965 metais), gan naują mergaičių bendrabutį (pastatytas 1972-aisiais). Tuo metu buvo nedaug mokinių – gal 65, visi lietuviai ir visi gyveno bendrabutyje. Situacija tuomet buvo dalinai panaši kaip ir dabar, kai dalis mokinių lietuvių kilmės (vienas iš tėvų – lietuvis), bet beveik nekalba lietuviškai.  

Tą rudenį pradėjau dirbti ir mergaičių bendrabučio auklėtoja. Mergaičių bendrabučio vedėja Tamošaitienė pasitraukė, jos vietą užėmė Stankus-Saulaitė, po metų įkišo mane, teko vadovauti visam mergaičių bendrabučiui.  Jame gyveno 35 mergaitės, o berniukai – pilyje.  Atsimenu, mokinės gyveno dviese, o mažiukės, penktokės,  turėjo būti ir po tris kambaryje.

Tuo metu gimnazijoje buvo nuo pirmos iki devintos klasės (pirma klasė – tai dabartinė penkta). Tais laikais pamokos vyko ir šeštadieniais.

Su Brone Lipšiene, jos vaikais ir su Arvydu Saboniu Frankfurte  1985 m.

Pradėjome dirbti kartu su amžiną atilsį Bronislava Lipšiene. Bronė iki pat galo visiems primindavo: „Aš pradėjau trim savaitėmis anksčiau!“ Nes aš atvykau vėliau – norėjau su savo šokių grupe „Malūnas“ dar šokių šventėje Čikagoje sudalyvauti.

Tai gal praeitais mokslo metais jau buvai vyriausia gimnazijos mokytoja?

– Taip, buvau! Jau mane priskaitydavo prie inventoriaus.

Tais laikais buvo lengviau tuos lietuviškus renginius organizuoti, nes visi  moksleiviai kartu bendrabutyje gyveno.  Ne taip, kaip dabar, kai dauguma mokinių gyvena už gimnazijos ribų ir po pamokų važiuoja namo.

Gimnazijoje dirbo gal dvylika nuolatinių pedagogų, dar keli vokiečiai turėjo po keletą valandų per savaitę. Iš tų dvylikos gal daugiau nei pusė buvo lietuviai. Atmosfera labai gera, visi sugyvenom. Vsikas vyko lietuviškai, net posėdžiai, ir vokiečiai mokytojai tai priimdavo be prieštaravimų – tai buvo savaime suprantama.

Mokiniai ir mokytojai (ne visi) 1981m.

Mokytojas ponas Vaigelis (Aloys Weigel), gyvenęs Heidelberge, daug laisvalaikio praleisdavo gimnazijoje su vaikais. Pernai numirė.  Mokiniai buvo lietuviai, bet jo sūnui Mikiui (Michael) padaryta išimtis ir buvo priimtas į devintąją klasę. Įdomu tai, kad jis susidraugavo su viena mokine iš Argentinos, sukūrė šeimą ir jie tarpusavyje bedrauja lietuviškai!

Nėra namų be dūmų. Tais laikais irgi buvo visko. Buvo ginčų, diskusijų, neramumų. Bet žmonės ginčydavosi, susipykdavo, bet ant rytojaus, na, gerai, po savaitės, visi dirbo toliau. Niekas nieko negriovė. Niekas nekėlė tokio klausimo, ar tu priklausai bendruomenei, ar gimnazijai. Tai buvo vienas vienetas. Nedaloma.

Dabar kitaip. Dabar kiti žmonės.

Esu jau nuo 1978 metų renkama į VLB tarybą. Aš ir Amerikoje buvau lietuvių bendruomenės narė. Man bendruomenės gyvenimas neatskiriamas nuo gimnazijos darbo. Mokiniams pasakodavau, kas yra bendruomenė, Jaunimo sąjunga, kodėl svarbu išlaikyti lietuvybę. Tada negalėdavai taip imti ir nuvykti į Lietuvą. Galėdavai penkioms dienom nuvažiuoti, bet periferijos nepamatydavai. Arba išlaikai lietuvybę, arba ji dingsta. Tuo metu nelabai kas manė, kad Lietuva atgims.

Kaip susipažinai su savo vyru? Jis buvo lietuvis?

Andrius Šmitas

– Andriaus (Andreas Schmidt) abu tėvai kilę iš Lietuvos, bet tėvas buvo vokietis ir į Vokietiją persikėlė karo metu.  Mano vyras gimė 1947 metais Süderbrarupe miestelyje, šalia Danijos sienos.

Anksčiau buvo daug lietuvių kunigų Vokietijoje, bent dešimt. Kunigas Šarka važinėjo po Šiaurės Vokietiją ir ieškojo lietuviškų šeimų, kurių vaikus atveždavo į Vasario 16-ąją gimnaziją. Taip atrado Šmitų šeimą. Trys jos vaikai tapo gimnazistais. Andrius čia baigė abitūrą, po to įstojo į Bonos universitetą studijuoti teologiją, Rytų Europos istoriją ir Lietuvos istoriją (universitete dėstė prof. Zenonas Ivinskis – A. D.).

1976 metais, dvi savaitės po mano atvykimo, nuvažiavau su gimnazijos direktoriumi ir mokiniais į Hageno lietuvių bendruomenės organizuotą Tautos šventę. Ten buvo Andrius, atvykęs  iš Bonos. Paklausė, ar aš esu to kalbininko Dambriūno duktė. Sakau, jo.

Tuo metu buvo daug Vasario 16-osios gimnazijos rėmimo būrelių, daugiausia Amerikoje. Vašingtone jam vadovavo mano tėvas.  Kiekvienas to būrelio narys kas mėnesį aukojo po dolerį. Gimnazija kiekvienam būreliui priskyrė globotį po gimnazistą. Vašingtono būrelis rėmė Andrių. Vėliau radau atviručių, kuriose jis rašė mano tėvui: „Gerbiamas globėjau…“ Reikšmingą vaidmenį atliko tie būreliai.

Kai 1978 metais Andrius baigė studijas ir mes apsiženijom, netrukus grįžom atostogų į Vašingtoną. Aš nuvedžiau Andrių į „Amerikos balsą“. Kai jie susipažino, darbuotojai man pasakė: „Mes tau jį užauginom!“. Mat visi radijo stoties darbuotojai priklausė rėmimo būreliui.

 Dainų ir šokių šventė Lietuvoje 1994 m.

Mudu užauginome dvi dukras – Liną ir Dainą.

Dar būdamas studentas Bonoje, Andrius buvo gimnazijos Kuratorijos narys. Po studijų pradėjo gimnazijoje mokytojauti. Po Natkevičiaus direktoriauti dvejiems metams buvo priimtas Amerikos lietuvis Jonas Kavaliūnas. Antrais metais Andrius tapo jo pavaduotoju, o po metų, 1982-aisiais, – direktoriumi.

Buvo visko. Andrius gyveno ta gimnazija. Kartais pagalvoju, kur ilgiau vyras laiko praleido – gimnazijoje ar namuose. Jis nevažiuodavo vasarą atostogauti. Andrius buvo ramaus būdo, norėjo taikyti žmones, negalėdavo atstumti. Buvo jam sunku.

Koks likęs jo indėlis gimnazijoje, VLB?

– Per tą jo charakterį, tą gebėjimą sudominti, prieiti prie kiekvieno žmogaus jam sekėsi. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, įtikino seimūnus ir Vyriausybę, kad reikia gimnaziją remti. Ypač buvo sunkus laikas, kai Bona, tuo metu Federacinės Vokietijos sostinė, pasakė, kad daugiau nebeduos pinigų, nes Lietuva tapo laisva ir jūsų reikalas ją išlaikyti ar uždaryti. Iki tol gimnaziją Vokietija rėmė kaip pabėgėlių mokyklą.

Andrius mokėjo prieiti tiek prie vokiečių valdžios, tiek prie lietuvių. Be šūkavimo, nervuotumo, su humoru, ramiai. Net ir tą dieną, 1984 metais, kai pilis degė, jis liko ramus, nors viduje ir išgyveno.

Kai dabar vyko Bendruomenėje neramumai, galvojau, jo trūko. Andrius būtų vengęs konflikto. Aš irgi bandžiau išlaviruoti.

Paskutinė šeimos nuotrauka. Per dukters Dainos gimtadienį 2008 metų rugsėjo 1 d.

Taip, pakalbėkim apie paskutiniu metu esančius konfliktus Bendruomenėje.

– Kodėl išvis sutikau perimti vadovavimą VLB 2016 metais, nors nelabai norėjau? Mačiau, atėjo laikas, nes pastaruoju metu atvyko vis daugiau lietuvių iš Lietuvos ir jie buvo sunkiai įjungiami į VLB. Pribrendo laikas pakeisti nusistovėjusį vadovybės bendravimo su nariais stilių. Ir planavau vadovauti Bendruomenei tik metus, kol įvyks tas pasikeitimas.

Jei naujai atvykę sunkiai senbuvių priimami, kažkas čia negerai. Turi kiekvienas turėti galimybę įsijungti į bendruomenę.  Negalima galvoti, jeigu tu ne su mumis, tai prieš mus. Arba, arba. Norėjau to vengti. Jei tylėjau, tai nereiškė, jog palaikiau tuos ar anuos. Man užteko to viso. Laikausi pozicijos feisbuke nerašinėti, nes yra „troliai“, kurie siekia iš tavęs gauti medžiagos „trolinimui“. Jei niekas jų nekomentuos, jiems blogai.

Kai 2016 metų kovo viduryje vadovavimą Bendruomenei perėmė mūsų Valdyba, apie finansinę padėtį nieko nežinojom. Mes paprašėme Kontrolės komisijos patikrinti 2016 metų buhalterines knygas nuo sausio 1 dienos.  Atrado netikslumų. Valdybos iždininkė Stasė Šulc pradėjo tikslinti ir praėjusiųjų metų knygas. Surado, kad trūksta pinigų . Neprisimenu, kiek buvo parašyta ant to trūkumo atradimo lapo, kurį mudvi su Stase pasirašėm, Apie 30 tūkstančių. 2016 metų gruodžio mėnesį dokumentus perdavėm vienam vokiečiui advokatui. O po mėnesio buvo jau nauji Valdybos rinkimai. Pirmininku tapo Alfredas Hermanas. Naujoji Valdyba ir perėmė tą reikalą.

Pamokoje 2000 m.

Kaltinama, kad norėta „sušluoti po kilimu“, atseit nuslėpti. Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henkė nesakė taip. Na, taip, ji liepė susitvarkyti tyliai. Bet tai reiškė, kol visas reikalas nėra išaiškintas,  turi pasilikti Bendruomenės viduje. Bet tai nereiškia, kad niekas nedaroma.

Bet kiek metų praėjo?..

– Bet dar neužbaigta. Advokatė Cristina Rudolf aiškinosi, bet iš visur pasitraukė. Gaila tik, kad tiek laiko sugaišino. Bet viskas tęsiama toliau. Tikslas – vis tiek viską perduoti Mokesčių inspekcijai ir prokuratūrai. 

Visi nori greitai, greitai, greitai, bet tokie dalykai ilgai trunka.

Vasario 16-osios ginazijos rėmimo fondo buvusi iždininkė Jurgita Noreikaitė-Pickel atrado ir fondo buhalterinėse knygose neatitikimų. Žiūrėjom toliau. Kuo tolyn, tuo gilyn. Trūko apie 20 tūkstančių eurų. Kai Jurgita viską perdavė prokuratūrai, atsakė, jog nėra pakankamai įrodymų ir byla uždaroma iki tol, kol bus pateikti nauji įrodymai. Praėjusių metų rudenį pateikėm vėl. Tiriama toliau. Mokesčių inspekcijai irgi pateikta ataskaita.  Tikiu, kad ir Bendruomenė viską perduos.

Kuo dabar gyveni?

– O tu žinai, kad išėjau į pensiją?

Ne.

– Tai va, nuo liepos 1 dienos esu pensininkė, nebemokytojauju. Gimnazijai atidaviau 44 metus, dabar jau viskas. Nelabai norėjau mokyti nuotoliniu būdu iš namų. Išmokau greit, viską išmokau, bet yra ne tas pats, kas būti klasėje su vaikais.

Padėsiu gimnazijai, bendruomenei visur, kur reiks. Mokysiu anglų kalbos privačiai. Namuose turiu prifotografavusi tūkstančius nuotraukų iš bendruomenės, gimnazijos gyvenimo, reikia suskaitmeninti. Tiek dėžių, kad baisu pagalvoti.

Mano noras būtų, kad vieną gražią dieną viskas apsiramintų ir visi dirbtume vieną darbą, rodytume gerus dalykus, o ne blogus.  Kol nėra teismo sprendimo, negali sakyti, kad pavogė. Bet negalima sakyti ir kad šluojama po kilimu.

Labai Tau ačiū. Gražios likusios vasaros!

Marijos Dambriūnaitės-Šmitienės asmeninio archyvo nuotraukos.

Naujienos

Smurtas turi daug veidų. Atpažink jį

Smurtas dažniausiai suprantamas kaip fizinė prievarta, tačiau tai gali būti bet koks veiksmas, kurio galima išvengti ir kuris trukdo...

Tik nebijok. Netylėk

Durys užsidarė.  Po akimirkos Lina (vardas pakeistas – A. D.) išgirdo trinktelint laukujas duris. Petras išėjo. Moteris lengviau...

Ar žinai, kad gali atgauti dalį pinigų?

Dažnai užsienyje dirbantis žmogus nežino, jog kiekvienas legaliai užsienyje dirbantis Lietuvos pilietis gali pretenduoti į...