Mykolas Krupavičius – Lietuvos valstybingumo kūrėjas ir gynėjas

Angelė Digaitytė - Oktober 24, 2020

Juozas Brazauskas, istorikas

Šie metai atmintini minint Mykolą Jeronimą Krupavičių – prieš 135-erius metus, 1885-ųjų spalio 1 dieną, Balbieriškio dvare gimė šis vienas žymiausių lietuvių kunigų, ateitininkas, nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjas ir gynėjas, kovotojas dėl lietuvybės. Užgeso prieš 50 metų Čikagoje – 1970 metų gruodžio 4 dieną. Apie jo gyvenimą ir darbus daug prirašyta. Šį kartą apžvelgsime dešimtmetį, praleistą Vokietijoje. Didžiausias dėmesys bus skiriamas jo kaip Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininko (1945-1955) veiklai ir nuostatoms. Rašydamas biografinę knygą apie rašytoją ir diplomatą Jurgį Savickį (1890-1952), užtikau ir jų bendrystės pėdsakus.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

XX amžiaus pradžioje lietuvių sąjūdis iškėlė daug asmenybių. Po baudžiavos ir spaudos lotyniškomis raidėmis draudimo panaikinimo joms susidarė palankios sąlygos įgyvendinti savo gyvenimo sumanymus. M. Krupavičius atsidavė politinei kūrybai. Svarbiausias tikslas – sukurti Lietuvos valstybę ir ją toliau stiprinti. Visuomenėje iškilo asmenybės, kurios sugebėjo pakilti virš savo įgeidžių, laikytis principų, kai reikėjo prisiimti atsakomybę už priimamus reikšmingus lietuvių tautai sprendimus.

Nuo pat jaunystės M. Krupavičius siejo savo gyvenimą su lietuvybės puoselėjimu. Pasirinkęs dvasininko gyvenimo kelią, jis rado saugias sąlygas lavintis, būti arčiau gimtinės, darbuotis tarp lietuvių. M. Krupavičius ne tik pašaukimo atžvilgiu liko nuoseklus ir principingas – gynęs kitus, patyręs persekiojimus ir išdavystes, gebėjo gyventi be keršto jausmų.

Ko gero, svarbiausias jo nuopelnas Nepriklausomybės metais – žemės reformos kūrimas ir įgyvendinimas. Jis rašė: „Turiu pabrėžti ir priminti, ką ne kartą esu sakęs, būtent, kad žemės reformos autorius buvo ne asmuo, ne Rimka, ne Krupavičius, bet kolektyvas. O tas kolektyvas – visa Lietuva, ne tik ta, kuri mito iš žemės darbo, bet ir lietuviai inteligentai bei amatininkai, visi tie, kas norėjo Lietuvą padaryti lietuvišką, sumažinti lietuvių skurdą ir pakeisti Lietuvos veidą. Žemės reforma – tai Vox populi, tautos reikalavimo padaras. Man tik teko didžioji garbė jį įgyvendinti. Joks tikras patriotas lietuvis negalėjo to balso nepaklausyti, nenusikalstamas savo tautai ir Tėvynei“. Paskutiniai žodžiai skamba kaip priesakas dabartiniams politikams.

Fotomontažas

Tolimesnį M. Krupavičiaus gyvenimą lydėjo nuoširdus rūpestis demokratija. Kunigas buvo išrinktas Steigiamojo, pirmojo, antrojo ir trečiojo Seimo atstovu, 1923-1926 metais paskirtas Žemės ūkio ministru.

M. Krupavičius pasmerkė 1926 metų gruodžio 17 dienos valstybės perversmą, atsisakė siūlomos valstybės tarnybos ir keletui metų išvyko į Prancūziją studijuoti sociologiją, ekonomiką, teisę ir žurnalistiką. Po studijų Prancūzijoje, 1930-1931 metais jis dirbo vikaru Garliavoje, 1931-1935 metais profesoriavo Vilkaviškio kunigų seminarijoje, klebonavo Veiverių bažnyčioje, 1935-1942 metais buvo Kalvarijos bažnyčios klebonas ir dekanas. M. Krupavičius kaip valstybininkas, kovotojas dėl Lietuvos Nepriklausomybės ir savo tautos ypač pasižymėjo būdamas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininku tremtyje. Jis dar 1928 metais rašė: „Visuomeninė tarnyba – tai Dievo tarnyba. Kas jos nevykdo, yra žemės našta.“ Toliau pabrėžė: „Visuomeninę tarnybą atlieka ne tik atitinkamai kvalifikuotas visuomenininkas, bet ir kiekvienas žmogus, kuris, susitikdamas su kitu, mažiau įsisąmonintu savo broliu, traktuoja jį ne tik kaip automatišką robotą, bet kaip žmogų, kuris jo poveikyje gali pasidaryti geresnis ir tobulesnis. Tai reikalauja pirmiausia širdies aukos, visuomeninio budrumo ir jautrumo.“ (Mykolas Krupavičius. Apie visuomeninį darbą. Kaunas, 1928, p.60).

1942 metais M. Krupavičius, kartu su Jonu Aleksa bei su buvusiu LR prezidentu Kaziu Griniumi, įteikė vokiečių generaliniam komisarui Rentelnui protesto memorandumą prieš Lietuvos kolonizavimą ir žydų bei kitų šalies piliečių persekiojimą ir žudymą, todėl netrukus buvo gestapo suimtas ir įkalintas devyniems mėnesiams Eitkūnuose ir Tilžėje, vėliau internuotas Regensburgo karmelitų vienuolyne.

1943 metų lapkričio 25 dieną, Kaune susikūrė VLIK‘as kaip antinacinio pasipriešinimo lietuvių pogrindinė organizacija. Pirmininku buvo išrinktas Vasario 16-osios akto signataras, socialdemokratas, profesorius Steponas Kairys.

VLIK‘o veiklos pagrindas suformuluotas 1944 metų vasario 16 dieną Vilniuje paskelbtoje deklaracijoje: „Lietuvių tautos laisvė ir Lietuvos valstybės nepriklausomybė yra tautos egzistencijos ir jos visokeriopos gerovės būtinoji sąlyga.“

M. Krupavičius (trečias iš dešinės) su kitais Steigiamojo Seimo Krikščionių demokratų partijos frakcijos prezidiumo nariais. 1920 metai. LCVA nuotrauka

1944 metų pavasarį gestapas suėmė du trečdalius komiteto narių. Likusieji laisvėje mėgino veikti toliau. Lietuvoje tęsė darbą jos prezidiumas.

1945 metais M. Krupavičius buvo išlaisvintas JAV kariuomenės ir liko gyventi Vokietijoje, kur tuo metu buvo ištremta dauguma VLIK‘o narių.

Nutarta įsteigti užsienio delegatūrą. Į ją paskirti kunigas M. Krupavičius, advokatas Rapolas Skipitis, diplomatas Vaclovas Sidzikauskas. Kurti delegatūrą Berlyne ėmėsi Stasys Žakevičius (nuo 1944 metų Žymantas), gavęs atitinkamą laikinai einančio pirmininko Kipro Bielinio (slapyvardžiu Jurgaitis) raštą.

Sovietų Sąjungai antrą kartą okupuojant Lietuvą, buvo nutarta komitetą perkelti į Vokietiją. 1945 metų pradžioje KGB (rus. Комитет Государственной Безопасности, Sovietų Sąjungos saugumo komitetas – A. D.) susekė ir areštavo likusius Lietuvoje komiteto narius. 1945-ųjų kovo pradžioje, vokiečiams paleidus iš kalėjimo prof. Steponą Kairį bei kitus vadovus, VLIK‘o veiklai ėmė vadovauti Lietuvos pogrindyje veikusi taryba.

1945 metų birželio 15 dieną VLIK‘o pirmininku išrinktas M. Krupavičius. Pirmiausia jis ėmėsi, kad komitetą pripažintų Vokietiją okupavusių JAV, Didžiosios Britanijos ir kitos vyriausybės, kitos Vakarų valstybės, bet šios pastangos buvo bevaisės. Niekas nenorėjo pyktis su Baltijos kraštų okupante Sovietų Sąjunga.

1945 metų birželio 23 dieną prelato M. Krupavičiaus iniciatyva buvo priimta VLIK‘o deklaracija. Joje nurodyta: „Iki Lietuvos gyventojų demokratiniu būdu išrinktas Lietuvos Seimas priims Lietuvos Respublikos konstituciją, Lietuvos valstybė bus tvarkoma VLIK‘o priimtais laikinais konstituciniais dėsniais, kurie savo esme ir dvasia atitiks Lietuvos Steigiamojo Seimo priimtą konstituciją“. Buvo numatyta, kad nepriklausoma Lietuva bus demokratinė ir vadovausis 1922 metų Lietuvos Respublikos konstitucija.

1946 metų lapkričio 2 dieną VLIK‘as sudarė ir savo Vykdomąją tarybą – Lietuvos vyriausybę tremtyje. Buvo siekiama, kad Vakarų valstybės ją pripažintų kaip teisėtą.  

1948 metais kunigui Mykolui Krupavičiui suteiktas prelato titulas.

Juozo Lukšos-Daumanto ir Nijolės Bražėnaitės vestuvės. 1950 metai. Vokietija

Iki 1949 metų buvo parengtos studijos apie viso Lietuvos ūkio atkūrimą ir plėtojimą. M. Krupavičius siekė, kad Lietuvos ekonomika būtų ugdoma pagal valstybinius planus. Tokia nuostata tuo metu vyravo visame pokario pasaulyje. Bet vėliau atsisakyta planinio valstybinio Lietuvos ūkio reguliavimo idėjos, tolo viltys ir pasiekti Lietuvos išlaisvinimą.

Atkurto VLIK‘o veiklą Vokietijoje trukdė prasidėję nesutarimai su buvusios nepriklausomos Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovais. Ypač aštriai diskutuota su „diplomatijos šefu“ – Lietuvos pasiuntiniu Italijoje Stasiu Lozoraičiu. VLIK‘as skelbėsi esąs vienintelis teisėtas okupuotos Lietuvos valstybės atstovas užsienyje. Ta trintis tarp VLIK‘o ir diplomatinės tarnybos atstovų trukdė Vakarų valstybėms suvokti, kuri iš tų dviejų „atstovybių“ yra tikra. Vakarų valstybės tiesiog nereagavo į nė vienos jų memorandumus ir pareiškimus. Diplomatinės tarnybos vadovai vadovavosi 1938 metų Lietuvos konstitucija, VLIK’as – 1922 metų.

Siekiant pašalinti nesutarimus, M. Krupavičiaus pastangomis 1946 metų liepos 12 dieną Berne, Šveicarijoje, organizuota konferencija, į kurią pakviesti ir Lietuvos diplomatijos atstovai ir jų vadovas S. Lozoraitis. Svarstyta, kas turi teisę vadovauti lietuvių išeivijai bei Lietuvos išlaisvinimui. Kuriam laikui tarp S.Lozoraičio ir VLIK‘o buvo surastas modus vivendi (lot. gyvenimo būdas; trumpalaikis susitarimas – A. D.) Po dvi savaites trukusių diskusijų buvo sutarta, kad išsivadavimo kovai vadovaus VLIK‘as, remdamasis 1922 metų demokratine konstitucija, Vykdomosios tarybos užsienio politikos skyriui vadovaus S. Lozoraitis. Bet po savaitės S.Lozoraitis atsisakė pripažinti konferencijos nutarimą, motyvuodamas tuo, kad diplomatinė tarnyba negali būti pavaldi VLIK‘ui…

Nesutarimai tarp dviejų atstovybių silpnino tautos išsivadavimo kovą. Tai greitai pajuto Lietuvos partizanai. Jų atstovai bandė keletą kartų per Lenkiją patekti į Vakarus. 1947 metų gruodžio viduryje pasiųstiems partizanams Juozui Lukšai ir Kazimierui Pypliui tik 1948 metų pavasarį pasisekė prasiveržti į Vakarus. Iš pradžių jie atsidūrė Švedijoje, o liepos pradžioje partizanams pasisekė nuvykti į pietų Vokietiją, kur buvo sutikti VLIK‘o pirmininko prelato M.Krupavičiaus, bei kitų VLIK‘o narių – V. Sidzikausko, prof. St. Kairio, prof. J. Brazaičio.

1948 metų liepos 7-9 dienomis Baden-Badene įvyko atvykusių partizanų ir VLIK‘o bei kitų išsilaisvinimo organizacijų atstovų pasitarimas. Pirmininkavo komiteto pirmininkas M. Krupavičius. Nutarta, kad okupuotame krašte išsilaisvinimo kovai vadovaus kovotojų sudaryta centrinė vadovybė, užsienyje – VLIK‘as ir jo sudaryta Vykdomoji taryba (Vyriausybė), į kurios sudėtį numatyta įtraukti užsienyje tebesančių Lietuvos diplomatinių tarnybų atstovus, o taip pat atstovus iš okupuotos Lietuvos.

1949 metais prelato M. Krupavičiaus vadovaujamas VLIK’as  Ausburge parengė ir birželio 14 dieną leidinyje „Pasaulio lietuvių bendruomenė“ paskelbė istorinę Lietuvių chartą, dar vadinamą Lietuvos diasporos užsienyje „dekalogu“. Ja Pasaulio lietuvių bendruomenei nustatytos pagrindinės direktyvinės gairės.

1950 metų spalio 3 dieną Juozas Lukša-Daumantas dar su dviem partizanais sugrįžo į Lietuvą toliau kovoti su okupantais. Prieš tai 1950 metų liepos 23 dieną prelatas M. Krupavičius sutuokė Juozą Lukšą su Nijole Bražėnaite mažoje Unterhauseno bažnytėlėje, esančioje už dešimties kilometrų nuo Roitlingeno. Partizanas J. Lukša žuvo 1951 metų rugsėjo pradžioje tarp Veiverių ir Prienų miškų, pakliuvęs į kagėbistų pasalą. J. Lukša iki pat gyvenimo pabaigos prisimindavo prelatą M. Krupavičių kaip vieną kilniausių lietuvių, pasirinkusių kovą už Lietuvos išlaisvinimą.

1950 metų rudenį diplomatijos vadovas S. Lozoraitis sutiko susijungti, bet tik su sąlyga, kad VLIK‘as atsisako pretenzijų atstovauti Lietuvai ir visus keliamus klausimus derins su diplomatijos vadovu. Bet M. Krupavičius nenusileido. Nepaisant priešingumų, daugeliu atveju, kai būdavo keliami Lietuvos išlaisvinimo klausimai, VLIK‘as ir Lietuvos diplomatijos tarnyba tardavosi kaip dvi savarankiškos okupuotos Lietuvos atstovybės. Tiems sutarimams reikėdavo sugaišti daug laiko. Skaitant bendrų posėdžių protokolus, atrodo, kad susitinka ne tos pačios pavergtos tautos, o kariaujančių šalių atstovai…

1955 metų lapkričio 24-27 dienomis Niujorke organizuota prelato M. Krupavičiaus pirmininkaujama VLIK‘o sesija. Nutarta Lietuvos išlaisvinimo komitetą perkelti į Jungtines Amerikos Valstijas. M. Krupavičius iškėlė mintį, kad VLIK‘as atsisakytų Lietuvos atstovybės statuso ir taptų viso pasaulio lietuvių kovai dėl Lietuvos išlaisvinimo vadovaujančia organizacija. Naujuoju organizacijos pirmininku išrinktas 1941 metų Birželio sukilimo Laikinosios Lietuvos vyriausybės finansų ministras Jonas Matulionis. Persikėlęs gyventi į JAV, M. Krupavičius liko komiteto Tarybos nariu, susitelkė ties Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos veikla, buvo jos Garbės pirmininkas, redagavo jų žurnalą „Tėvynės sargas“.

M. Krupavičius buvo kuklus, nesiekė populiarumo ir nesistengė reklamuotis savo darbais. Jis nebuvo linkęs ką nors reikšmingo apie save pasakoti ar rašyti. Net raginamas jis parašė atsiminimus apie savo jaunystės laikus, bet ne apie savo kaip valstybininko veiklą.

Būdamas žemės ūkio ministru, M. Krupavičius įvykdė Nepriklausomybės metais žemės reformą, buvo ilgametis Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK‘o) vadovas – jau vien to pakanka, kad taptų vienu labiausiai gerbtinų tautos vadovų.

Dabar apie M. Krupavičaus bičiulystę su rašytoju, buvusiu diplomatu Jurgiu Savickiu (1890-1952). Ne su visais susiklostė geri jo santykiai. Draugystė su J. Savickiu yra ta išimtis.

Tremtyje juos suvedė bendras darbas. Kova už Lietuvos išlaisvinimą buvo abiems žemiškojo gyvenimo svarbiausias ir kilniausias uždavinys. Tas bendradarbiavimas, nors ir trukęs trumpai, tapo tikrai nuoširdžia prietelyste. VLIK‘as buvo užmezgęs ryšius su daugeliu valstybių, iš kurių tikėjosi paramos išlaisvinant Lietuvą.  Bet iki 1951 metų nebuvo sukurtų santykių su Skandinavijos valstybėmis – Švedija, Norvegija ir Danija.

Visą savo dėmesį VLIK‘as buvo nukreipęs į tas valstybes, kurios vaidino pagrindinį vaidmenį tarptautinės politikos baruose. Komitetas neturėjo žmogaus, kuris Skandinavijos valstybėse būtų pažįstamas ir turėtų jų pasitikėjimą. Tokiu žmogumi buvo pasirinktas buvęs Lietuvos atstovas Skandinavijos valstybėse Jurgis Savickis. Buvęs diplomatas, garsus rašytojas modernistas pasiūlymą mielai priėmė.

VLIK‘o aprūpintas instrukcijomis ir visa kuo, kas reikalinga kelionei po Skandinavijos valstybes, 1951 metų pavasarį J. Savickis išvyko. Kelionėje užtrukęs apie du mėnesius, jis ten buvo priimtas kaip laukiamas svečias. Lietuvos atstovui visur buvo atdaros durys: rašytojų klubuose, laikraščių ir žurnalų redakcijose, privačiuose politikų salonuose ir net vieno Norvegijos ar Švedijos karaliaus rūmuose… Savo kelionės ataskaitą J. Savickis pristatė VLIK‘ui. Ji pasiliko komiteto archyvuose. Nuveiktu darbu liko patenkintas ir komitetas, ir pats Jurgis Savickis.

1952 metų kovo 14 dieną laiške Broniui Railai J. Savickis pasmerkė lietuvių politines grupes už nesusikalbėjimą, aiškino ir savo apolitiškumą: esąs „paprasto, realaus darbo žmogus“, nemėgstąs tūpčioti vietoje ( „Mums trūksta drausmės, susikaupimo ir ryžtingumo“).

Galutinai Jurgis Savickis nuo politikos nusigręžė 1952 metų vasarą. Nuo politikavimo atsiribojo kaip nuo triukšmo be rezultatų („Nekalbėsime, nes nervus gadina.“) 1952-ųjų gruodžio 9 dienos laiške, viename iš paskutiniųjų laiškų prieš mirtį, Ernestui Galvanauskui rašė nebematąs galimybės susikalbėti: „Bet gangrena toli nuėjo. Dabar mūsų išeivijoje esama dviejų srovių, dviejų „veiksnių“ – aš ir tu. Kas ne su manim, tai ne aš!“

Prelatas M. Krupavičius susirašinėjimo su Jurgiu Savickiu laiškus leido viešinti. Jie paskelbti kultūros, visuomenės, politikos ir socialinių mokslų žurnalo „Tėvynės Sargas“, leidžiamo Čikagoje, 1962 metų 2-ame numeryje, 1-39 puslapiuose. Besidomintys Lietuvos išlaisvinimo istorija visus J. Savickio laiškus gali rasti „Tėvynės sarge“.

Kaip straipsnio pradžioje minėta, M. Krupavičius mirė 1970 metais Čikagoje, buvo palaidotas JAV lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse. Paskutinis jo pageidavimas – ilsėtis mylimos Lietuvos žemėje. 2006 metų rugsėjo 23 dieną prelato palaikai  perlaidoti Kauno Prisikėlimo bazilikos šventoriuje. Prelatas M. Krupavičius po mirties, 2006 metais, apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi. Jo darbai teisėtai priklauso visai Lietuvai.

Naujienos

Smurtas turi daug veidų. Atpažink jį

Smurtas dažniausiai suprantamas kaip fizinė prievarta, tačiau tai gali būti bet koks veiksmas, kurio galima išvengti ir kuris trukdo...

Tik nebijok. Netylėk

Durys užsidarė.  Po akimirkos Lina (vardas pakeistas – A. D.) išgirdo trinktelint laukujas duris. Petras išėjo. Moteris lengviau...

Ar žinai, kad gali atgauti dalį pinigų?

Dažnai užsienyje dirbantis žmogus nežino, jog kiekvienas legaliai užsienyje dirbantis Lietuvos pilietis gali pretenduoti į...