Prarastas Rojus

Angelė Digaitytė - Januar 5, 2021

Almantas Bunkus

Memuarai

Almantas Bunkus. Autoriaus asmeninio archyvo nuotrauka

Čia Naujieji, čia man šventinė Užupio laikraščio „Haroldas“ dovana, čia bendrai krūva visokių, seniai pamirštų atsiminimų. Susietų su Užupiu, su Vilnele ir su tais senais gerais laikais.  Skirtingai nuo šimtaprocentinių vilniečių, nors ir gimiau Antakalnio  klinikose, bet gyvenom mes Naujojoje Vilnioje.  Vileikoje, kitaip sakant. Aš gerai įsivaizduoju, kokios visų asociacijos su šituo rajonu.  Tik mano atsiminimai visai kitokie.

Dabar mano gimtinės nebėra. Net tos vietos neliko. Dabar ten naujas plentas. Mūsu gatvė vienu šonu rėmėsi į mišką, o kitu – į Vilnelę.  Mūsų sklypas buvo ant kalno ir todėl savotiškas reljefas. O kitas kalnas buvo Rokantiskių piliakalnis ir per virtuvės langą matėsi pilies griuvėsiai. Buvo terasos. Ne tokios kaip kokioj Čičen Icoj (Čičen Ica – Jukatane (Meksika) esantis majų šventyklų miestas, buvęs politinis, ekonominis ir religinis šios civilizacijos centras – VL), bet sklypas buvo trijų aukštų. Dviem šonais rėmėmės į mišką. Senos, aukštos eglės augo tiesiai už vartelių.  Močiutė su seneliu buvo sukūrę ten Rojų. Močiutė augino rožes. Ne tik rožes, bet krūvą įvairiausių gėlių. Buvo ir daržas. Kur augo viskas.  Antra ir trečia terasa buvo senelio. Senelis buvo geležinkelių inžinierius, baigęs Paryžiaus politechnikos institutą. Bet atėjus sovietams pasakė, jog rusams nedirbs. O jau vokiečiams tai tuo labiau. Na, o karui pasibaigus, jo pozicija nepakito. Todėl visas savo žinias ir darbštumą skyrė Rojui.  Buvo labai susidomėjęs Mičiurino (Ivanas Mičiurinas – rusų biologas ir selekcionierius – VL) darbais. Todėl didžiuliame sode nebuvo nei vienos obelies ar kriaušės tos pačios rušies. Mamai ištekėjus, mano tėvas suprojektavo ir kartu su seneliu pastatė dar vieną namą. Mūsų jaunai šeimai. Senelis dar augino bites. Buvo 10 avilių, o tai nemažai.  

Kiek atsimenu, tai kai sako „rojus“, man kyla Naujosios Vilnios vaizdai. Dar juk buvo Vilnelė. Vasarom mes maudydavomės be perstojo. Tada ji buvo gilesne ir didesnė. Vėliau, sugriuvus užtvankai, vanduo nuseko ir bendrai Vilnelė labai pasikeitė. Mes po ja keliaudavome. Ant didžiulių padangų. Rytais eidavom aukštyn upe, per visą Naująją Vilnią, tolyn per pievas, miškelius. Beveik iki Baltarusijos. Ir namo leidavomės pasroviui. Žvejodami, maudydamiesi ir su vaikiškais nuotykiais. Didžiausias nuotykis būdavo, jei kur pakeliui pamatydavom keleta mergičkų, kurios naiviai galvodavo, jog surado vietą nudizmui. Vėliau kalbų buvo pusdieniui. Nors, tiesą sakant, tai žmogai buvo tuo atžvilgiu mažiau kompleksuoti. Juo labiau tokioje kaimo gatvėje. Vėliau, kada paaugom, plaukdavom į Vilnių. Kažkodėl pas mus labai mažai išreklamuota šita, viena grąžiausių Lietuvos upių. Tokio grožio dar paieškoti reikia. Vasarą kai kur atrodydavo, kad plaukiam kokia Amazone (Amazonė – upė Pietų Amerikoje, viena iš dviejų ilgiausių upių Žemėje – VL).

Vilnelė nebuvo vien maudymosi vieta.  Aš dar atsimenu, kai eidavo moteros skalauti patalynės. Išskalautas paklodes ištiesdavo ant žolės, kad saulė išdžiovintų ir išbalintų. Aš tebuvau pyplys, kai mama dar imdavo mane kartu į mūsų gatvės pliažiuką. Pati mokydavosi, o aš braidžiau po vandenį ir gaudžiau tokias žuvytes su trim spygliais. Net nežinau, kaip jos vadinasi. Rusiškai – kaliucha. Dar šiek tiek aukščiau upe, arčiau miestelio centro, buvo lentjūvė. Aptverta iš trijų pusių aukšta tvora. O iš ketvirtos – upė. Lentas ten vogdavo visi rabotiagos. Apskritai sena Vileika yra pastatyta iš vogtų medžiagų, per visas gamyklas. Vogdavo mano draugų tėvai, kaimynai ir t. t. Ko norėt – sovietų laikai. 

Mes buvom iš kito pasaulio. Močiutė dirbo mokytoja, senelis oficialiai buvo įsidarbinęs vietinio stadiono administratorium. Galit įsivaizduoti. Į Naująją Vilnią mėgdavo suvažiuoti močiutės ir senelio draugai. Ta pokario metų bohema. Moteros tiesiog kaifavo tame Rojaus kampelyje. O vyrai eidavo pažvejot į Vilnelę.  Dažnai atlėkdavo Kazys Boruta su žmona. Jis taip ir reikalaudavo namie: „Važiuojam į Rojaus kampelį!“  

Močiutė su seneliu buvo sukūrę ten Rojų. Močiutė augino rožes. Ne tik rožes, bet krūvą įvairiausių gėlių. Buvo ir daržas. Kur augo viskas.  Antra ir trečia terasa buvo senelio. Senelis buvo geležinkelių inžinierius, baigęs Paryžiaus politechnikos institutą. Bet atėjus sovietams pasakė, jog rusams nedirbs. O jau vokiečiams tai tuo labiau. Na, o karui pasibaigus, jo pozicija nepakito. Todėl visas savo žinias ir darbštumą skyrė Rojui. 

Vėliau, kada jau gyvenom Vilniuje, aš kekvieną laisvą dieną važiuodavau pas močiutę. Ten buvo mano viskas. Draugai, miškas ir Vinelė. Ir tai liko iki šiol. Kai užsuku, pavyzdžiui, į Užupio kavinę, žiūriu į Vilnelės vandenį, o atrodo, kad pro šalį teka miškas su eglėm, ananasiniai obuoliai, kriaušės, bitės, korių kvapas ant aukšto, močiutės grikių košė, indėniški laužai, meilė – pirma ir pati tyriausia, apskritai vaikystė, jaunystė praleista Rojuje. Tai, kas niekad nesugrįš.

O jei dar imti visą gyvenimą Vilniuje… Kiek pajėgiu prisiminti, tai Vilnelės pakrantės Kalnų parke. Na, nereikia visko supošlinti su pigiu vynu ir žemos moralės mergičkomis. Visko buvo, buvo ir tai. Bet buvo ir didžiulė kompanija hipių septyniasdešimtųjų gale. Stovėjusi ant Trijų Kryžių ir dainuojanti patriotines lietuviškas dainas Vilniui ir apačioje tekančiai Vilnelei. Užupis ir Vilnelė – tai kaip brolis ir sesuo. Neįmanoma įsivaizduoti vieno be kito. Visada šiek tiek pavydėjau žmogams Užupyje, kurių sklypai ribojosi su upe. Laimingi žmogai. Jie turėjo mieste tai, ką aš turėjau Vileikoje. O ir dabar, kai tik atsimenu Vilnių, tai pirmiausia senamiestį  ir Vilnelę.

Londonas

Naujienos

Karantinas vėl pratęstas

 Šiandien posėdžiavę Vokietijos federalinių žemių vadovai ir kanclerė Angela Merkel nusprendė  karantiną visoje Vokietijoje...

Atminkime protėvių nuopelnus mūsų laisvei

Janina Survilaitė Meilė yra kurianti, meilė – tautos vertybių Tėvynės istorijoje išsaugojimo garantas ir tęsinys. Meilė tautai...

Po mirties apdovanotas Dr. Vincas Bartusevičius

Sausio 14 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis paskelbė 2020 metų Globalios Lietuvos apdovanojimo „UŽ...