Rasa Hoffmann – lietuviškos salos kūrėja

Angelė Digaitytė - November 24, 2020

Milda Krivickaitė-Iske

Jau po atostogų. Rugsėjo pabaiga. Grįžtam namo. Temsta. Už nugaros jau tūkstantis kilometrų. Pavargom. Namų dar nepasieksim.  Kur saugiai apsistoti nakčiai? Ir staiga gimė mintis: kažkur čia, Vokietijos vidury, visai netoli Hademstorfo Žemutinėje Saksonijoje, yra tikra lietuviška sala. Kažkur girdėta…Lyg mažoji Lietuva. Taip, tikrai – Rasa ir jos kempingas.

Rasa Hoffmann

Ieškau internete: Rasa Hoffmann. Waldhaus Allertal, Camping.
Skambinu:
– Rasa, mes su kemperiu, ieškom nakvynės!
– Gerai, atvažiuokit, lauksim. Ir be kemperio galit. Nakvynę visada rasit.

Pasukame iš 7-osios automagistralės ir už kelių minučių atsiduriame miškuose pasislėpusiame kempinge. Tamsa suteikia dar daugiau romantikos ir paslaptingumo. Susirandame darbus bebaigiantį šeimininką Peterį Hoffmaną. Pasilabiname, prisistatome. Parodo, kur pasistatyti savo kelioninį vagonėlį – visi kemperistai žino, kaip svarbu elektra ir vanduo. Dar saugumas. O Rasa kažkur išvykusi su nepabaigiamais reikalais – mat ieško naujo triušio. Grįžta vėlokai, pasiteirauja, ar viskas gerai, pakalbėsim ryt – ir pradingsta tamsoje.
Rytas išaušo  miglotas ir rasotas.

Kas gali būt tikriau
Už ankstų rytą,
Rudens voratinkiais išaustą.
Kas gali būt ramiau
Už klevą nudažytą,
Baltom miglom apautą.
Kas gali būt skalsiau
Už kasdienybės duoną,
Vaikų širdelėse brandintą,
Kas gali būt brangiau
Už draugo petį,
Audrų ir vėtrų išmėgintą… /M.K

 Visi dar miega. Išgėrę kavos puodelį ant istorinio suoliuko – jam gal šimtas metų, apeiname visą kempingo teritoriją. Viduryje, pačios Rasos prižiūrimame rožyne, savo nameliuose gyvena balandžiai, dekortyvinės vištos, gaidžiai ir povai, žąsys ir antys. Toliau – suarta pieva, dar toliau – jau žaliuoja išlyginta ir iš naujo užsėta žalia žolė. Mat po ilgo kemperio stovėjimo vienoje vietoje veją reikia atnaujinti.

 Svečių patogumui įrengtos aikštelės su griliais ir suoliukais, stovais palapinėms ir, be abejo, visur išvedžiota elektra. Ir namelis su tualetais ir dušais. Kaip jau minėjo Rasa, jei neturi kemperio, gali atvykti ir taip – yra dviviečiai, keturviečiai, šešiaviečiai ir net septynviečiai nameliai, kuriuos galima išsinuomoti nakvynei. Galima apsistoti ir su savomis palapinėmis – vietos visiems užteks. Atvažiavę naktį, nematėme koplyčios. Ją bendromis jėgomis pastatė lietuviai, kurie dažnai lankosi pas Rasą. Prie statybos prisidėjo ir Rasos vyras Peteris, abi suaugusios Rasos dukros – 29-erių Viktorija ir porą metų  jaunesnė Neringa, taip pat Rasos draugės ir bendražygės Gražina Kreizienė ir Irma Vasiliauskienė, Ričardas Dubinskas ir daugelis kitų. Koplyčia yra pašventinta. Dabar galime ne tik apžiūrėti ją,  bet ir pasimelsti ar net pamedituoti prie jos. Tokia ramybė čia…. Priešais koplytėlę telkšo tvenkinys su plaukiojančiomis jame auksinėmis žuvelėmis. Visur žydi gėlės. Ir pajauti atsakomybę už tą rimties salą. Ir lietuviškų namų šilumą. Ir ilgesį.

Beje, Ričardą sutikome kempinge ir besišnekučiuodami net nepastebėjome, kaip prabėgo pusdienis. Jis čia lankosi beveik kas savaitę. Vyriškis nuolat nuomojasi namelį ir padeda šeimininkei įgyvendinti idėjas, kurių – nors vežimu vežk. R. Dubinskas prieš penkerius metus atrado šią vietą ir pasijuto kaip pas močiutę kaime. Čia kvepia namine duona, rūkytais kumpiais ir dešromis, lietuviškais saldumynais, cepelinais, žemaičių blynais…Čia rytais tave žadina ne žadintuvas, o gaidys, išdidžiai prakrypuoja žasys ir antys, atstriksi pusryčių voveraitė…

O gyvenimas Rasos nelepino. Gimė Rasa lygiai prieš penkiasdešimt metų – 1970-ųjų lapkričio 27 dieną – Suvalkijoje, Marijampolės apskrityje, Igliškėliuose. Iš keturių sesių buvo vyriausia.

Rasa su tėvais ir seserimis

 Rasa mokykloje buvo lyg gyvas sidabras: visur jos pilna – ir dainavimas, ir raiškiojo skaitymo konkursai, ir šokiai, ir dramos būrelis… Jaunystėje norėjo tapti aktore, bet realybė buvo kitokia – aktorystė liko svajonėse. Įsigijo siuvėjos profesiją, tada ištekėjo už savo pirmosios mokyklinės meilės. Statė namus, susilaukė dviejų dukrų. Kai susitinka du jauni, energijos ir meilės vienas kitam kupini žmonės, galima nuversti kalnus.

Rasa ir jos pirmasis vyras Arūnas Šalčius. 1998 metai.

Taip ir būtų buvę, jei ne ta baisi limfmazgių liga, kuri patykojo Rasą iš pasalų. Nieko blogo neįtardama, Rasa susidūrė su realybe – pasiruošimu chemoterapijai. Bet visi juk žino: bėda viena nevaikšto. Vyras važiavo į ligoninę lankyti savo žmonos, kai užsikirto mašinos vairas. Automobilis užsidegė, tada užsiblokavo durelių automatika. Rasos sutuoktinis virto degančiu gyvu fakelu…. Viskas.
Skausmui nebuvo ribų.
Rasai reikėjo stotis ant kojų – štai taip. Ligai pasakė „ne“ ir stojosi. Sodyba, namai, vaikai, tėvai, liga – už ką gyventi? Ir kaip gyventi?
Tėvams sutikus paauginti dukras, Rasos žvilgsnis nukrypo į Vokietiją. Automobilių varymas ir pardavimas – na, tegul ir nemoteriškas darbas, bet išgyventi padėjo. Tai buvo tuoj po vyro žūties 2000-2002 metais.

Pramokusi vokiečių kalbą, Rasa pradėjo dirbti vokiečių šeimose slauge. Daug lietuvių moterų Vokietijoje slaugo senolius, bet kai reikia tau valyti , maudyti ir prausti senatvine demencija sergantį žmogų, kuriam atrodo, kad iš pampersų paimtas rudas turinys yra geriausias veido kremas, tada susimąstai, kad nebenori to purvo. Ir keiti, labai keiti savo gyvenimą, kad tik netektų šitaip žemintis už 400 eurų…

Po pažinties su Peteriu Hoffmannu pasikeitė viskas. Rasa išslaugė jo sergančią mamą, atkovojo Peterį iš priklausomybių ir 2006 metų rugsėjo 23 dieną sukūrė savo naują šeimą, kurioje užteko vietos visiems. Ir vyrui, ir jos dukroms.

Ir kaip tik tada prasidėjo kova už išgyvenimą – tik po Peterio mamos mirties išaiškėjo, kad kempingas visas paskendęs skolose. Bankrotas. Peteris nuleido rankas. Bet ne lietuvė moteris. Jei diena ir naktis per trumpa, tada imi kitą dieną ir naktį… ir taip ilgai, kol ateina kažkoks sprendimas. Tada imi paskolą, perperki savo vardu ir… darbais bei gebėjimais prisimeni Lietuvą. Savo močiutę. Svajonės pildosi – apleistas kempingas pamažu virsta į rojaus kampelį. Visi nori pramogų, bet visi nori ir pavalgyti. Štai tada jau ir prasidėjo…

Kad pastatytų dukras ant kojų, kad atstatytų kempingą, tiesiog –  kad nebadautų, kad gražintų paskolas, kad sudomintų keliautojus iš viso pasaulio, kad juos priviliotų taip, jog jie prisimintų tave ir visada sugrįžtų. Nusprendė sukurti lietuvišką salą Vokietijoje. Su rūkytom dešrom, kumpiais, kepta lietuviška duona, rūkyta žuvim, cepelinais, žemaičių blynais ar kugeliu, lietuviškos konditerijos karaliumi šakočiu, grybukais ir pyragais. Jei artėja išskirtinis vakarėlis – Salzgiterio lietuviai tuoj čia ir visada sutiks pamuzikuoti.  Čia organizuojamos Joninės, lietuvių susitikimai, alaus šventės. O kur dar Rasos ryšiai su miestelio meru, bažnyčia, šokėjais, su vietos bendruomene.

Bankuose ištirpo skolos, jau šie metai baigti su dviem eurais pelno. Tikrai. Dabar atrodo, Rasa – sėkmės lydimas žmogus, kuris iš nieko moka padaryti viską, kuriam jokie sunkumai nebaisūs. Be jos nebūtų tos lietuviškos salos vidury Vokietijos. Bet pripažinkim – vėtrų buvo daug. Itin negailestingų. Iš kur tiek stiprybės? Rasa jos semiasi iš savęs. Jei nebenori dirbti, sako sau – tu privalai. Magiškas žodis, kuris įvertintas visoje Vokietijoje: Rasa pavasarį Kaselyje vykusių apdovanojimų „Laisvės sparnai 2020“ nominuota už lietuviškų tradicijų puoselėjimą.  Ačiū Tau, Rasa! Bet laisvės sparnai ir įpareigoja. Sparnai. Skrydis. Staigmenos. Trys S. Tad  kilk aukštyn, Rasa, gero skrydžio!

                Ir prasmingo gimtadienio. Jubiliejaus.

                Čia pats vidurdienis.
Čia pats pusiaujas.
Čia penkiasdešim –
Padalint Gerumą Tu visiems gali.
Tu visada tiesi pagalbos ranką
   Visiems, kuriems bėda.
Užtai dėkingi esam
Mes visi.
Su metais palinkėjimai tie patys lieka,
Tik jie tarp mūsų tampa brandesni.
Mylėk save.
Tegul gerumo sparnas skrenda.
Tad  būkim geresni visiems,
Kam esame be galo brangūs,
Artimi… / M.K

Šaunaus jubiliejaus, santarvės ir pagarbos Tavo namams linkim mes Tau visi  – savi ir svetimi.

Jau išvykstam namo. Vagonėlis kvepia lietuviška duona, kumpiu ir dešromis. Ir šakočio neaprėpiamas dydis. Namuose skanausim – manau, skonis bus neapsakomas.  Geros Tau kloties, Rasa!

Rasos Hoffmann asmeninio albumo nuotraukos

.

Naujienos

Karantinas vėl pratęstas

 Šiandien posėdžiavę Vokietijos federalinių žemių vadovai ir kanclerė Angela Merkel nusprendė  karantiną visoje Vokietijoje...

Atminkime protėvių nuopelnus mūsų laisvei

Janina Survilaitė Meilė yra kurianti, meilė – tautos vertybių Tėvynės istorijoje išsaugojimo garantas ir tęsinys. Meilė tautai...

Po mirties apdovanotas Dr. Vincas Bartusevičius

Sausio 14 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis paskelbė 2020 metų Globalios Lietuvos apdovanojimo „UŽ...