Rojaus kelias.II.

Angelė Digaitytė - Dezember 27, 2020

Tęsinys
Pradžia čia.

Ulla Lachauer

Mūsų sodyba stovi prie lauko keliuko, pačioje jo pradžioje. Už jos – Keliotačių, kiek toliau – Balniaus  trobos. Kristupas Balnius nuolatos gyrėsi savo rinktiniais galvijais, jo valdos buo didžiausios kaime. Mūsų tėvas didžiavosi savo trakėnais. Mes turėjome šimtą margų ariamos žemės ir pievų ir buvome vidutiniokai. Mažiausią ūkį turėjo  Keliotačiai, bet man jis buvo mieliausias. Ten augo trys mergaitės ir du berniukai. Su jais prabėgo mano vaikystė ir jaunystė. Aš neturėjau sesers, todėl pavydėjau trijų mergelių kiemui.

Elena Grigolaitytė (Lėna Grigoleit) su savo karve Roza. 1994 m.

Keliotačių vyriausioji buvo vardu Lidija, švelni, graži mergaitė tamsiai rudomis kasomis. Kartą ji pareiškė esanti iš mūsų keturių gražiausia ir protingiausia. Mes įsižeidėme, nors tai turbūt buvo tiesa. Elzė, vidurinioji, pynė plaukus aplink ausis lyg kokias sraiges ir buvo tikra namų šeimininkėlė. Luiza, mes ją vadinom Lyze, turėjo šviesias garbanas. Vienoje mokyklinėje nuotraukoje ji stovi užsimerkusi, todėl mano motina ją praminė aklu angelėliu. Tai labai tiko švelniajai Lyzei. Mes sutarėm. Keliotačių mergaitės grojo fisharmonija, aš – smuiku. Kai tik turėjome laiko, vis grojome ir dainavome. Todėl mūsų keliuką praminė gražiu Rojaus kelio vardu.

Mūsų motina mylėjo vaikus ir jie nuolat aplink ją sukiodavosi. Ji visada turėdavo atsidėjusi kokį gabalą [yrago ar ledinukų. Tėvas buvo kitoks, jis norėjo, kad ūkyje būtų tvarka. Tėvas pašėldavo, jei berniukai ant nušluoto tako numesdavo kokią šakelę ar akmenuką. Tai jam netiko. Duobutės, kurias išrausdavom žaisdami akmenukais, jam buvo baisiau už kurmiarausį.

Šeštadieniais apsišluodavome, o kartais ir apsigrėbdavome. Vakar eidama Rojaus keliu pagalvojau, kiek laiko prabėgo nuo tada, kai mes su Lyze čia darbavomės šluotomis. Joks žmogus nesuskaičiuotų. „Šiandien Rojaus lyg koks takas sengirėje“, – neseniai parašiau Lyzei. Kasdien vedu savo karvę Rozą ganytis į Balniaus pievą. Pro buvusio Keliotačių namo prieangį, kur dabar tik dilgėlės keroja. Reikėtų jas iškapluoti, sakau vis sau. Kelintą jau kartą? Dilgėlės visai užgožė kriaušę, ji jau nebemezga. Anksčiau vedė mažas geltonas kriaušytes, kurių Keliotatienė vonelėje atsiųsdavo mūsų motinai dovanų. Aš dar prisimenu viską, kas čia kaip buvo. Kur stovėjo kiaulidė, geležinė pompa, kur nakvojo samdiniai, – viską. Balniaus virtuvė buvo pačiame priešakyje, ir mes girdėdavome indų barškėjimą. Išliko tik kiemo varteliai, nes sovchozas laikė už sodybos savo gyvulius ir norėjo, kad jie būtų uždaryti. Šiaip viskas sugriauta, išplėšta. Daugiau kaip pusė Bitėnų sodybų visiškai sunaikintos. Kad ten kažkada žmonės gyveno, rodo tik alyvos. Jos ten dar tebeauga, kiekviena šeima tada jas palangėje sodindavo.

Bitėniškiai išblaškyti po pasaulį. Daugelis Vakaruose, pirmiausia Vokietijoje. Kosgalvių Elzė, ta, kuri už Adomačio ištekėjo, gyvena Floridoje. Fricas Busmanas turėtų būti Afrikoje. Gerolis neseniai atsiliepė iš Braunšveigo. Kai paštas vėl ėmė laisvai keliauti, aš bemaž žinau, kas iš bitėniškių dar gyvas. Iš Rojaus kelio tik Lyzė dar gyva. Ji gyvena Pfalce, mažame miestelyje Frankentalyje. Ji vis rašo, kad apsiverkia skaitydama mano laiškus. „Kai gaunu tavo laišką, vėl man tėviškė atgyja. Tuoj pat lėkčiau namo.“ Aš ją suprantu. Ji mena kiekvieną takelį, kiekvieną kvailystę, kurią iškrėtėme, ką gera ir ką bloga darėme, – viską. Jeigu laisvė į Lietuvą būtų grįžusi anksčiau, Lyzė būtų sėdusi į traukinį ir atvažiavusi. Bet dabar jau nėra jėgų. Laiške prieš Velykas jai rašiau: „Nepykdyk manęs, Lyze, neišeik pirma. Tu už mane jaunesnė“.

Aš namuose. Vienintelė bitėniškė, kuri dar gyvena savo namuose.

Bus daugiau…

Vertė Eugenijus Lukašovas 2001 metais.
Versta iš: Ulla Lachauer, Paradiesstraße, Lebenserinnerungen der ostpreußischen Bäuerin Lena Grigoleit, Rowohlt Verlag GmbH, 1997

Nuotraukų autorius Bernard Waldmann, Wiki-de.genealogy.net

Naujienos

Karantinas vėl pratęstas

 Šiandien posėdžiavę Vokietijos federalinių žemių vadovai ir kanclerė Angela Merkel nusprendė  karantiną visoje Vokietijoje...

Atminkime protėvių nuopelnus mūsų laisvei

Janina Survilaitė Meilė yra kurianti, meilė – tautos vertybių Tėvynės istorijoje išsaugojimo garantas ir tęsinys. Meilė tautai...

Po mirties apdovanotas Dr. Vincas Bartusevičius

Sausio 14 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis paskelbė 2020 metų Globalios Lietuvos apdovanojimo „UŽ...