Rojaus kelias

Angelė Digaitytė - Dezember 26, 2020

Pradedame publikuoti ištraukas iš Ullos Lachauer biografinės knygos „Rojaus kelias“ (vok. Paradiesstraße). Tai Rytprūsių ūkininkės Elenos Grigolaitytės (Lėnos Grigoleit) prisiminimai. Interviu su jos autore galite skaityti čia.

Esu laimės kūdikis. Gimiau sekmadienį, 1910 metų birželio 19-ąją, ryte, tiesiog su saule. „Sekmadienį gimęs vaikas – laimės kūdikis“, – sakydavo mano motina. Taip mūsų krašte buvo manoma, ir aš tuo visada tikėjau. Nežinau, kas vadinama laime. Šiaip ar taip, per visas audras ir visus sąmyšius, kuriuos žmonės patyrė mano tėviškėje, man sekėsi.

Elena Grigolaitytė (Lėna Grigoleit). 1992 m.

Į pasaulį atėjau galva į priekį. Buvau antras vaikas. Iki manęs buvo gimusi mergaitė, bet mirė vos keturiolikos dienų. Taigi aš buvau vyriausioji. Po poros metų gimė brolis Artūras, o vėliau tėvai įsivaikino dar ir giminaičių berniuką Valterį.

Mano pirmieji atsiminimai siekia laikus, kai tupėdama virtuvėje po stalu klausydavau, ką kalba suaugusieji. Kai ateidavo kaimynai, visuomet atnešdavo naujienų. Tada pasislėpdavau virtuvėje. Kartais motina mane išvarydavo: „Lėne, čia ne tau!“ Tai man nepatiko. Kodėl jie turėtų nuo manęs kažką slėpti?

< … > Mūsų kaimas vadinosi Bitėnai ir tada priklausė Rytprūsiams. Jis buvo įsikūręs prie Nemuno, didelės upės. Upė darė per mūsų pievas nedidelį gražų vingį ir neretai galėjo būti grėsminga. Priešais mūsų namą į Nemuną įteka upelis Bitė. Aš dažnai stebėdavausi, kodėl mūsų Nemunas taip menkai apdainuotas. Juk apie Reiną ir Dunojų tiek dainų sudėta! „Prie puikiojo žydrojo Nemuno“ irgi gerai skambėtų. Poetai mums paliko tik Von der Maas bis an die Memel (vok. Memel – Klaipėda ir Nemunas; čia ir toliau vertėjo pastabos). Bet tai ne daina, o himnas (lietuvių tautosakoje Nemunas apdainuojamas plačiai, tačiau aprašomuoju laikotarpiu vokiškose Rytprūsių mokyklose lietuviškos dainos nebuvo žinomos, o gyvoji kaimo dainavimo tradicija beveik sunaikinta germanizacijos ir pietizmo šalininkų, maniusių dainavimą esant nuodėme. Kad to meto Rytprūsių kaime dar buvo dainuojama, rodo ir bitėniškio Martyno Jankaus bei kitų rinkėjų užrašytos lietuvių dainos, kurios dažnai apdainuoja Nemuną). Gal politikos čia ir nereikėtų kišti, bet ji ne kartą pakreipė mano gyvenimą kita linkme. Gerai prisimenu, kaip mums teko bėgti. Man buvo ketveri, broliui dveji. Tėvas kariavo, ir mama liko su mumis viena. Buvo prasidėjęs pasaulinis karas, tas pirmasis, o tai reiškė: ateina rusai. Kilo sąmyšis. Motina pakinkė gerąjį vežimą, susisodino vaikus, sukrovė ryšulius ir išvežė mus per Nemuno tiltą Tilžės ir Kalkapių link, ten gyveno mūsų giminės. Ji mus pas juos paliko, o pati apsisuko ir – atgal į Bitėnus. Reikėjo paleisti gyvulius. Dar ji norėjo paslėpti sidabrą, užrakinti spintas ir duris. Kai viską atlikusi jau grįžo per Rambyno pievas, staiga išgirdo Stavaj! Stavaj!  Priešais išdygo šautuvai ir svetimi veidai. Vėliau ji mums ne kartą pasakojo apie tai. Praėjo ketvertas metų, kol vėl ją išvydom. Rusai suėmė ją, porą kitų moterų, kaimyną Martyną Jankų, surinko arklius ir vežimus. Iš pradžių suimtuosius nuvežė į Tauragę, į kalėjimą, po to visus išvežė į Rusiją.

Mudu su Artūru likome Tilžėje. Bet ir čia atėjo rusai. Miestą užėmė kariuomenė, tiesa, neilgam. Vėliau, mokykloje, mokėmės, kad Hindenburgas prie Tanenbergo sutriuškino rusų kariuomenę. Mano teta nuolatos kartodavo, kad rusai dažniausiai elgėsi deramai. Kai vokiečiai su jais sveikindavosi „Labas rytas“, tie atsakydavo mandagiai, kaip tikri ponai. Apsiėjo be žudynių ir žiaurumų. Mano mažasis brolis kiekvieną dieną stovėdavo prie vartų ir pamatęs rusų kareivį šaukdavo jam įkandin: „Pasakyk mano mamai, kad grįžtų namo!“ Turėdavau jį už apykaklės laikyti, kad neįkristų į pakelės griovį.

Vėliau giminaičiai išsireikalavo, kad paleistų mūsų tėvą. Jis grįžo po trijų keturių savaičių ir parsivedė mus namo. Kartu parėjo ir mamos motina, ji šeimininkavo mūsų namuose per visą karą. Senelė buvo stipri moteris. Tačiau ir ji sirgo, pavalgiusi viską išvemdavo. Kiekvieną sykį šitaip galuodavosi. Aš tuo pasinaudodavau, o ji mane bardavo: „Lėne, tu negali daryti visko, ką tik užsigeidi!“ Aš išbėgdavau į sodą, krisdavau į krūmus šaukdama: „Kur tu, mama!“ Tuomet maniau, kad rėkimas padeda. Visa tai skaudino senelei širdį, bet juk ji turėjo žiūrėti, kad namuose būtų tvarka.

Pirmąją dieną mokykloje prisimenu gerai. Mane lydėjo tėvas. Eiti buvo netoli. Jo žingsniai platūs. Tėvas žirgliojo pirmas, o aš kicenau iš paskos. Lentelė po pažastim, kempinė ir pagalvėlė tabalavo palei žemę. Tie daiktai šmėžavo man prieš akis ir kėlė juoką. Pirmą dieną sėdėjau tyliai ir tik spoksojau į lentą, prie kurios vaikščiojo mokytojas. Antrą dieną buvo kiek lengviau, o paskui visai gerai. Buvau mokinė, ir tiek. Namuose sėsdavau į sūpuokles ir mokiausi dainuoti: Kuckuck, Kuckuck, ruft’s aus dem Wald. Supantis ir skaičiuoti puikiai sekėsi: viens – du, pirmyn – atgal, aukštyn – žemyn, iki šešių ar dvidešimties ir atgal.

Nuo motinos paštu atėjo žinia, kad ji dar gyva. Ji dirbo ligoninėje netoli Saratovo. Rašė apie sužeistuosius ir mirštančius. Ne vienam ji akis užspaudė. Dar yra jos nuotrauka seselės drabužiais. Vėliau motina gyveno viename dvare, dirbo valdytojo padėjėja. Ten visko prisižiūrėjo.

Pas mus gyveno mergaitė iš vakarinių Rytprūsių, storoji Berta. Ji visada mūvėjo kelnėmis ir buvo vaikiško būdo. Mudvi su ja sutarėme, ruošėmės nupinti girliandą „Sveiki atvykę!“ Tačiau lauktoji diena atėjo visai netikėtai. Buvo Sekminės, ir aš, kaip kiekvieną sekmadienį, buvau išlėkusi į kaimą. Kažkas šūktelėjo: „Bėk namo, tavo motina grįžo!“ Lėkiau lyg žaibas. Parbėgau ir sustojau tarpdury: aš jos nepažinau. Motina vilkėjo gražų kostiumėlį, šviesiai ar tamsiai mėlyną, ir kalbėjosi su senele. Įžengiau nenoromis. Kažkas buvo ne taip, kažkas neįprasta. Stovėjau kaip baslys. O mano brolis, tas tai bemat patikėjo, nors jos beveik neprisiminė.

Motina iš Rusijos parsivežė pomėgį kavai. Tėvas kava šlykštėjosi, gėrė tik cikoriją. Kartą per savaitę ji kviesdavosi svetimuosius, kaip aš juos tada vadindavau, kortuoti. Ateidavo mokytojų žmonos ir kiti, visi norėjo pasiklausyti istorijų iš Rusijos. Mums, vaikams, irgi buvo įdomu. Mūsų namuose prasidėjo kitoks gyvenimas. Motina atnaujino ūkį. Viskas ėjo sparčiau ir linksmiau.

Bus daugiau…

Vertė Eugenijus Lukašovas 2001 metais.
Versta iš: Ulla Lachauer, Paradiesstraße, Lebenserinnerungen der ostpreußischen Bäuerin Lena Grigoleit, Rowohlt Verlag GmbH, 1997

Nuotraukų autorius Bernard Waldmann, Wiki-de.genealogy.net

 Nuoširdžiai dėkojame Plungės rajono Aleksandravo bibliotekininkei Virginijai Riaukaitei-Pokvytienei ir Šilutės rajono Kintų bibliotekininkei Vitalijai Liutkutei už pagalbą – jos nuskenavo ir atsiuntė knygą „Rojaus kelias“.

Naujienos

Karantinas vėl pratęstas

 Šiandien posėdžiavę Vokietijos federalinių žemių vadovai ir kanclerė Angela Merkel nusprendė  karantiną visoje Vokietijoje...

Atminkime protėvių nuopelnus mūsų laisvei

Janina Survilaitė Meilė yra kurianti, meilė – tautos vertybių Tėvynės istorijoje išsaugojimo garantas ir tęsinys. Meilė tautai...

Po mirties apdovanotas Dr. Vincas Bartusevičius

Sausio 14 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis paskelbė 2020 metų Globalios Lietuvos apdovanojimo „UŽ...