Šalis, kurioje ne vien kalnai užburia…

Angelė Digaitytė - Oktober 12, 2020

Janina Survilaitė

Istorikas, publicistas Juozas Brazauskas, seniai besidomintis Šveicarija ir jos ryšiais su Lietuva, artėjant abiejų valstybių diplomatinių santykių užmezgimo 100-čiui ir diplomatinių santykių atkūrimo 30-mečiui (2021), įgyvendino teisėtą tautai ištikimo istoriko pareigą, parengęs skaitytojams vertingą knygą.

Autorius tvirtai įsitikinęs, kad su Šveicarijos konfederacijos vedama nepriekaištinga vidaus ir užsienio politika būtina susipažinti ne tik į šią šalį atvykstančiam Lietuvos Respublikos diplomatui, bet ir šių dienų Lietuvos ekonominiam emigrantui. Autoriaus pasakymas, jog Šveicarijoje žavi ir užburia ne tik kalnai, yra svari daugiareikšmė metafora, kurios atskleidimui paaukotas istoriškai įžvalgus, turtingas ir reikšmingas visos knygos turinys.

Knygą recenzavo Lietuvos Nacionalinio muziejaus ir Lietuvos Istorijos instituto mokslininkės: dr. Vilma Bukaitė ir dr. Vitalija Stravinskienė, tvirtai įsitikinusios, kad tiek senųjų, tiek šių laikų sukauptų archyvinių Lietuvos-Šveicarijos  bendradarbiavimo dokumentinių istorinių žinių patikimumas knygoje jokių abejonių nekelia, nes jos puikiai paremtos teisingomis įvairiausių laikotarpių  gyvų pavyzdžių  ir motyvacinių patvirtinimų iliustracijomis.

Šveicarija 1648 metais pripažinta neutralia, tai patvirtinta istorine Vestfalijos sutartimi, kurios šviesoje slypi šalies stabilumas, pažangi krašto raida, šalies gerovės laimėjimai vidaus ir užsienio politikoje. Visa tai kalnų šalį veda taikos ir gerovės keliu ir leidžia atsistoti šalia moderniausių pasaulio šalių-milžinių. Taigi, Šveicarija žavi ir užburia pasaulį tikrai nemažiau už Alpių grožio stebuklus.

Šveicarija tarsi atlieka kultūrinę misiją visame pasaulyje.Neturėdami vienos tautybės, šveicarai nesunkiai pritampa  prie kitų tautų kultūrinio gyvenimo, įpratę kovoti už žmogaus ir tautos laisvę, jie šiai kovai ryžtasi lengviau už kitas tautas… (psl. 96).

Šveicarijos politikai neutralumą supranta kaip patį efektyviausią būdą auginti šalies gerbūvį ekonomikoje, moksle ir kultūroje, nors pažangiai susitvarkyti savo valstybės reikalus jiems niekada nebuvo lengva. Nelengva ir dabar, spaudžiant Europos Sąjungai (ES), nes, neturėdama savo šeimoje turtingos Šveicarijos, ES visada jausis daug prarandanti.

Siekdamas objektyvumo, knygos autorius prisimena apie Šveicariją lietuviškai parašytas kitas knygas, jų autorių įžvalgas, kurios saikingai minimos. Tai Vytauto Didžiojo universiteto mokslininko dr. R. Kamuntavičiaus knyga „Lugano ežero pakrančių menininkų palikimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, J. Survilaitės su senąja Šveicarijos išeivija parašyta knyga „Alpių lietuviai. Alpenlitauer“ (2005), taip pat „Paralelės“ (2020), LR ambasadoriaus dr. V. Plečkaičio knyga „Šveicarija, kurios nepažįstame“ (2015), austrės žurnalistės J. Levonig (J. Lewonig) knyga „Hevecija ir Lietuva. Šveicarijos pėdsakai Lietuvoje“ (2011) ir t.t.

Visą anksčiau spaudoje skelbtą medžiagą autorius atsakingai permąsto ir dar kartą pats prasmingai atrenka reikšmingiausius istorinius faktus, kurie neatsiejamai susiję su mūsų lietuviška istorija, kad įrodytų lietuviško patriotizmo gilumą.

Pozityvus istoriko Brazausko bruožas į tyrinėjimo darbus įjungti Šveicarijos lietuvių bendruomenės naujuosius narius, besidominčius šalies, su kuria suvedė savo likimą, šviežiomis patirtimis. Geranoriškai paminimos  Vilijos Bavarskytės-Handschin, Rimos Jasaitytės-Goepfert ir kt pavardės. Malonu knygoje matyti Dianos Brunner, Luko Handisch istorinių Šveicarijos vietovių nuotraukas, pasidžiaugti bajorų gyvenimo būdo tyrinėtojos Vilijos Handich pateiktomis iki šiol neskelbtomis iliustracijomis.

Skyriuje Nuo gintaro kelio iki XIX a. laisvės siekio autorius  skaitytojui pristato XV amžiaus pabaigos ir XVI amžiaus pradžios politinio perėjimo į naujuosius laikus, kai  ne tik Šveicarijoje, bet ir Lietuvoje pradėjo jaustis mokslo ir meno pakilimas, pasaulėtiškumas, dėmesys žmogaus asmenybei, tautai ir valstybei, svarbą.

XVI amžiaus pradžioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) įvykęs civilizacijos lūžis priartina LDK prie Vidurio Europos, suteikdamas galimybę bendradarbiauti su beveik visomis Europos valstybėmis, ir M. Radvila Juodasis užmezga ryšius su Šveicarijos bažnyčios vadovais  Berne ir Ciuriche. 1615 metais Bazelyje išspausdinta Mykolo Lietuvio „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ ir Jono Lasickio „Apie Žemaičių dievus” – veikalai, kurie dėl Lietuvos valstybingumo  istorijos iki šiol yra neįkainuojami paminklai Tautai. Lietuviai nuo seniausių laikų Šveicarijoje ieškojo mokslo ir pažangos, tai rodo, kad iki 1990 metų į šalį iš Lietuvos nebuvo atvykęs nė vienas ekonominis emigrantas.

Priešingai, šveicarai Lietuvoje ieškojo tinkamo uždarbio ir tai nebuvo paprasti darbininkai, o sugebantys XVI amžiaus Lietuvos architektūrą praturtinti tachnologinėmis europietiškomis naujovėmis, jas pritaikant vietinėse sąlygose. Šveicarų rankomis sukurtus architekrūros stebuklai knygoje gražiai pailiustruoti retomis nuotraukomis.Pažymėdamas Lietuvoje plintančią reformaciją, autorius aptaria įvykius,  pažadinusius tautinę savimonę, valstybingumo sampratą, grindžiamą tautos prigimtimi ir savitais baltiškais papročiais. Atskirai paminima lietuviškoji talentų plejada: Adomo Mickevičiaus Lozanos  lyrika, Vilnius astronomijos observatorijos direktoriaus Petro Slavinskio pastangos padidinti astronominių stebėjimų galimybes Vakarų europiečių pasiekimų įtakoje.

Antrasis knygos skyrius Lietuvių politikos ir kultūros veikėjai Šveicarijoje XIX a. pabaigoje ir XXa. pradžioje minimos   asmenybės, kurios savo žinias gilino Šveicarijos Fribūro universitete. Tai  valstybės vekėjai, politikai, rašytojai, diplomatai, kunigai, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesoriai: Gabrielius Narutavičius,V.Mykolaitis Putinas, J. Biliūnas, M. Pečkauskaitė Bitė, Kazys Bizauskas, Vanda Mingailaitė, Ramūnas Bytautas, Antanas Samuolis, Maironis, Antanas Vivulskis, Petras Kalpokas, Jurgis Baltrušaitis, Jurgis Matulaitis… Įdomiai suskamba skyrelis, skirtas lietuvėms vienuolėms, davusioms įžadus Šveicarijos Ingenbohlio vienuolyne.

Lietuvių politiniai veikėjai Šveicarijoje pirmojo pasaulinio karo metais – skyrius, atskleidžia iki tol spaudoje išsamiau nenagrinėtus įvykius ir asmenis, atsidūrusius Šveicarijoje – „šiame karo baisumų nepaliestame Europos krašte.” To laiko Lietuvos diplomatai ir politiniai veikėjai karo nepaliestų Šveicarijos miestų estetikoje galėjo ramiai pasiruošti Lietuvos nepriklausomybės (1918) paskelbimo ir jos siekių įgyvendinimo startui (žr.p. 60-75).

Skyriumi Nepriklausomybės metai. Lietuvių veikla Šveicarijoje  autorius patvirtina filosofinę tiesą, kad tautų istorijas kuria ASMENYBĖS. Jų čia sutinkame tiek daug ir tokių reikšmingų, kad net pats abejingiausias prosovietikas bus priverstas išsižioti. Apima tik neviltis, pagalvojus, kad joks palyginimas šiandien būtų neįsivaizduojamas, kai 1929-ųjų metų LR vyriausybė griežtai laikėsi nuostatos su valstybės stipendija siųsti į užsienį studijuoti savo jaunąja kartą tokių specialybių, kokių negalima įgyti Lietuvoje. Tokias specialybes įgijo dešimtys talentingiausių jaunuolių, kurie sugrįžę į Tėvynę pažangiai pertvarkė Kauno VDU, pakėlė LR karybą, žemės ūkį, diplomatiją… Šiems patriotams turėtų būti pastatyti paminklai, tačiau, gaila, jų vardai iš Lietuvos istorijos  sovietmečiu ištrinti ir iki šiol tai nepataisyta (apie juos skaitytojai gali pasiskaityti knygos p. 77-96).

Patriotiškumo idėjos spinduliuose kuriamas ir skyrius Sovietų Sąjunga okupuoja Lietuvą. Lietuvos diplomatų pastangos išsaugoti Nepriklausomybę. Net neabejoju, kad, perskaitęs šį skyrių, ne vienas savo Tautą mylintis pilietis pajaus tikrą širdies virpulį ir supras, kokį svorį gali suteikti vieno ar kito Lietuvos piliečio patrioto asmenybė visos Tautos likimui, net ir tada, kai Tautą praryja sovietinis slibinas… (p. 116-150)

Skyriuje Šveicarų ir lietuvių santykiai po Nepriklausomybės atkūrimo pasakojama apie senosios Šveicarijos išeivijos kartos nuolatines pastangas atgaivinti abiejų tautų ryšius ir pasinaudoti pačiomis pažangiausiomis ir geriausiomis galimybėmis, atgimstant Lietuvos mokslui, ekonomikai, ypač sukuriant bankininkystę. Apie tai yra nemažai rašyta ir, gaila, jau suspėta daug ką išblukinti… (p. 152-171.)

Savo naujoje knygoje istorikas publicistas ryškiai parodo, kokia atsakinga pareiga gula ant sąžiningo Tautos istoriko pečių: būtinybė skleisti istorinę TIESĄ šiandien, nes kitaip taps dideliais praradimais ateityje. Mažiausi faktų netikslumai bumerangu sugrįš į XXI amžių ir turės labai skaudžias pasekmes.

Mūsų vargšė Tauta tuo jau ne vieną kartą įsitikino.

Naujienos

Smurtas turi daug veidų. Atpažink jį

Smurtas dažniausiai suprantamas kaip fizinė prievarta, tačiau tai gali būti bet koks veiksmas, kurio galima išvengti ir kuris trukdo...

Tik nebijok. Netylėk

Durys užsidarė.  Po akimirkos Lina (vardas pakeistas – A. D.) išgirdo trinktelint laukujas duris. Petras išėjo. Moteris lengviau...

Ar žinai, kad gali atgauti dalį pinigų?

Dažnai užsienyje dirbantis žmogus nežino, jog kiekvienas legaliai užsienyje dirbantis Lietuvos pilietis gali pretenduoti į...