Šarūnas Navickis: „Nekiškite nagų prie mano mirties“. II.

Angelė Digaitytė - Januar 9, 2021

Šis interviu turėjo pasirodyti Delfi.lt portale Kalėdų proga. Bet nepasirodė. Skaitydami suprasite, kodėl. Kaip tik dėl to jis publikuojamas, nors ir pavėluotai, „Vokietijos lietuvyje“. Tiesą sakant, mes jau kaip tik planavome pakalbinti Šarūną Navickį

 Žurnalistės pavardė dėl suprantamų priežasčių neskelbiama. Interviu tekstas publikuojamas nepakeistas.

Tęsinys.

Pradžia čia.

Šarūnas Navickis

– Ar teberašote eilėraščius? O gal gimsta kokia nauja knyga – romanas, kūno gerovės ar filosofinis traktatas apie glušumą, kurio apraiškas taršote bene kiekvienoje transliacijoje ar įraše?

– Eilės kartais išsprūsta. Štai:

Kai viskas – o, viskas – jau bus atsitikę
ir gyvenimo štai pasibaigus byla,
mūsų žodžiai ir dainos – pavirtę tyla,
o mes patys – tiktai daininkai nevykę…
Kai šešėliai visi bus sugrįžę į naktį,
po savęs anei ženklo dienoj nepalikę,
prasilenks atminty vaizdiniai susitikę,
pagaliau nebijodami vienas kito netekti.
Po to, kai viskas pasibaigs galų gale
ir išsitrins riba, kur priežastis, kur pasekmė –
aš būsiu tau nesudainuotoji giesmė,
tu liksi man nevystančia gėle.
Taip palydėdamas išblunkančias spalvas,
nutylančius garsus ir blausią šviesą,
aš apkabinsiu mintimis nesvarbią tiesą
ir atsisveikinsiu ramus, rašydamas eiles.

Mano novelių rinkinys „Smėlio sakmė“ išėjo tik e-knygos formatu, popieriuje jos nėra, todėl visi norintys jį gali įsigyti tiesiai iš manęs internetu. Tačiau reikalų bent su keliomis konkrečiomis leidyklomis, kurias vadinu „kontorėlėmis“, turėti nenoriu, juo labiau, kad šiuolaikinė lietuvių lietratūra, prievartaujama visokių ivaškevičių, vanagaičių bei užkalnių, yra tokia, kad sau nišos joje kirsti nematau jokios prasmės. Čia, ko gero, yra ir atsakymas, kodėl gana dažnai paminiu glušus, – sutikite, tai yra nepalyginamai švelnesnis žodis už daugelio vartojamus idiotus ar „dalbajobus“, kurių pilni ne tik komentarai be jokių kabučių.

– Kokį vaistą Jūs siūlote ar kokį receptą išrašytumėte visuomenei nuo koronaviruso sukeltos panikos?

– Vaistą nuo glušumo? Juk faktiškai apie tai ir klausiate… Na, pirmiausiai tikslinkime viską, kas tik įmanoma: paniką sukėlė ir toliau kelia ne koronavirusas (virusai susargdina, galimai žudo, bet ne kelia paniką), o suinteresuoti asmenys, kaip įrankį naudodami žiniasklaidos priemones ir „naudingus idiotus“ (glušus). Net neteigiu, kad „visi papirkti“, nes manau, kad to nė nereikia – tiesiog paleistas trend‘as ir toliau jis plinta savaime, kaip gaisras savanoje – svarbu pradžioje tinkamai padegti pirmą žolės kuokštą. Tai lygiai taip ir čia.

Šarūnas Navickis

Toliau – ar apskritai yra toks virusas? O toks – tai koks? Toks, kuriuo užsikrečiama ir susergama? Taip, yra – ir ne vienas. Konkrečiai Covid-19? Mano nuomone – yra. Ar yra nuo jo mirusių? Panašu, kad yra. Ar bendras mirčių skaičius kaip nors ženkliai skiriasi, lyginant šiuos metus su keliais praėjusiais? Ne. Ar viruso (kaip teigiama, nors tuo irgi galima ir gal net reikia abejoti) sukeltų mirčių skaičius koks nors kritiškai baisus? Nė iš tolo. Mirtingumas išvis išsitenka procento dalyje, o lyginant su mirusiais nuo uodų įkandimų, jau nekalbant apie širdies-kraujagyslių (skaityk – nutukimo pasekmė) ligas ir vėžį, tai ir išvis juokas. Bet siaubo-baubo filmas sukamas toliau ir psichozė auga. Auga ne pati, o yra tyčia auginama. Mano rekomendacija yra nepanikuoti ir nesiduoti glušinamiems – na, nebent būti glušais mums tinka ir patinka. O tai reiškia: nepasitikėti ir netikėti niekuo, ko patys nepasitikrinote geriausiu jums prieinamu būdu, gi jei pasitikrinti neįmanoma – galite neabejoti, kad jums meluoja. Galvokite savo galva, ponios ir ponai! Jei iki šiol nebandėte – pabandykite dabar, jums gali pavykti ir netgi patikti, ko jums ir linkiu.

– Nebodamas kritikos, visuotinio nepalankumo, tiesmukai, nevyniodamas į vatą, pasisakote prieš vakcinas nuo Covid. Kokie Jūsų argumetai? Dabar juk taip nepopuliaru apie tai kalbėti.

– Nepasisakau. Antivakseris – išvis neegzistuojantis dalykas, tai tokia pati klišė, kaip ir vatnikas. Nei vadinamieji vatnikai dėvi vatinukus, nei vadinamieji antivakseriai pasisako prieš skiepus iš principo. Konkrečiai aš pasisakau prieš manipuliacijas ir kadangi manau, jog jokios pandemijos (žr. ankstesnį klausimą) faktiškai nėra, t. y. mums piktybiškai meluojama, tai kodėl turėčiau pasitikėti kažkokia tų pačių žmonių stumiama vakcina? Kodėl atsiranda „teisė į savo kūną“, kai kalba užeina apie abortus, bet jos nelieka, kai į mūsų kūnus ketinama sušvirkšti velniai žino ką ir kokiais tikslais? Nieko nebus. Gąsdinimai mirtimi man irgi neatrodo argumentas, kadangi žinau, jog žmogus mirtingas ir tai de facto tik laiko klausimas – kada? Paminėsiu, kad jau vadinamosios „pirmosios bangos“ metu, kai dar atrodė, kad pavojus gali būti tikras, abu su žmonele trimis kalbomis – lietuvių, vokiečių, anglų – surašėme ir juridiškai įtvirtinome savo valią, kad mums nebūtų daroma plaučių intubacija, na, ir dar porą su tuo susijusių dalykų. Neleisiu niekam kišti nagų prie mano mirties, užteks ir to, kad jie nuolatos kišami prie gyvenimo.

Šarūnas Navickis su žmona Ragaine Šarlote

– Socialiniuose tinkluose esate didysis provokatorius. Savo svetainėje dažnai publikuojate įspūdingas nuotraukas, kuriose tiek tobuli moterų kūnai, tiek nutukėlių portretai. Neseniai paskelbėte  trumpą, linksmą kūnageroviško slengo žodynėlį, kurį norisi čia pacituoti:
„Meilės rankenos – riebalinės sankaupos ant strėnų (neaiškinsiu, iš ko atsirado pavadinimas);
nuleista padanga – papilvėje pakibusi riebalinė rinkė;
pūpsas – išpampęs / išsipūtęs / pūpsantis pilvas (kitaip – alaus pilvas, „kaip statinė“, etc. – dažniausiai tai vyrų bėda);
burės – „pakibę“ riebalai ir oda vidinėje žąsto dalyje (paprastai tik pas moteris);
spanielio ausys – nugyventos“ krūtys, ypač akivaizdu, kai greitai numetama daug svorio, todėl – neskubėkite. Beje, pasireiškia ne tik moterims, o ir smarkiai nutukusiems „alugeriams“ vyrams;
rėmas – platūs pečiai;
tarka – labai gerai išdirbti ir su itin mažu riebalų sluoksniu pilvo raumenys;
lajus – kūno riebalai / taukai;
bulkos – sėdmenys.
Kalbėdamas su savo klientėmis ar klientais leidžiate sau tiesmukiškai įvardinti jų problemą?

– Hm… O kas gi čia tokio provokatyvaus vadinti daiktus savo vardais? Storas ir yra storas, o ne „stambių kaulų“. Tarp kitko, kaulinis audinys yra labai lengvas, mano – šimtakilograminio šešių pėdų (183 cm) ūgio diedo – kaulai sveria apie 8-9 kg. Taigi galime spėti, kad iki tokio ar panašaus svorio aptešlėjusios penkių pėdų (152 cm) moters skeletas sveria apie 6 kg. O kas sudaro likusius 94 kg? Garantuotai bent pusė šio svorio yra taukai. Sakote, tiesmuka? Na, kaip čia pasakius… Įsivaizduokite, kad jums padaro rentgeno nuotrauką ir gydytojas „diagnozuoja“ taip mandagiai ir pūkuotai: „Galimai yra lūžis galūnėje, bet dar anksti spręsti, kurioje.“ Kaip Jums taip? Kai į mane žmogus kreipiasi pagalbos – mano užduotis ir yra jam padėti, o ne primeluoti, koks „iš prigimties jis lieknas ir raumeningas, tik aplinkybės susiklostė nepalankiai“.

– Koks procentas Jūsų klientų pasiekia rezutatų, kiek iš jų vėliau, pasibaigus programai, atkrenta?

– Kurie daro, kas pasakyta, ir nesitiki stebuklų per vieną naktį – na, iš serijos „po mėnesio vyks klasiokų susitikimas, 20 metų nesimatėme, man reikia įtilpti į išleistuvių suknelę“, o pasirodo, kad per tuos 20 metų priaugta ir 20 kilogramų lajaus, – pasiekia visi. Kurie laikosi ir toliau – neatkrenta nė vienas. O tie ir tos, kas ieško stebuklingos dietos ar dar stebuklingesnės piliulės, – ne tik nepasiekia nieko, bet taip ir sukasi ratu nuo manęs pas kitą, trečią ar ketvirtą specialistą – ir visi jie „blogi“. Juokas pro ašaras.

– Tai ar grožis gali išgelbėti pasaulį?

 – O reikia? Juk dabar „kiekvienas savaip gražus“, išrasti visokie „hate speach“ ir „body shaming“ (neapykantos kalba ir kūno gėdijimas) išsireiškimai, o apsileidę nutukėliai vadinami „body positive“ (pozityvaus kūno). Juokingiausia, kai būtent tokiame kontekste pradedama postringauti apie „dvasinį grožį“ ar apie ligas. Kažin kodėl nepradedama apie kūniškąjį, apibūdinant kad ir Motiną Teresę ar Pranciškų Pirmąjį? O dėl ligų pasakysiu konkrečiai: daugumoje atvejų būtent nutukimas, kylantis iš nuolatinio persiėdimo prastu maistu, yra ligų priežastis, o ne atvirkščiai. Kelios išimtys iš bendro srauto tik patvirtina taisyklę.

– Daugelis iš mūsų tik šiemet „pasimatavo“ darbą nuotoliniu būdu, o Jūs pats regis tai darote daugybę metų? Kokie darbo pliusai ir minusai, ką reikškia bendrauti, nematant savo kliento ar pirkėjo akių, kaip neapsivelti kasdienybės dulkėmis, neapleisti nei kūno ir sielos? Nes juk niekas Jūsų nemato ir ne visada girdi?

– Na, tiesiog taip susiklostė aplinkybės, ir tiek. Niekas manęs neklausė – patinka man tai ar nepatinka? Ir kitų neklaus. Tiesiog reikės kaip nors suktis, kad išgyventum, ir gana. Tokiais atvejais aš vis prisimenu motyvacinį paveikslėlį, kur „išdidus“ samurajus sėdi ant grindų ir savuoju kardu skuta bulvę, o užrašas po juo skelbia: „Veik ten, kur esi, daryk tai, ką gali, naudodamas tai, ką turi“. Gal ir nieko šlovingo, bet tu ir tavo vaikai nemirs badu.

– Ar turite ketinimų kada nors grįžti į Lietuvą? Ko labiausiai gimtinėje pasiilgstate ir kas labiausiai erzina?

– Sunku pasakyti. Aš ir Vokietijoje neplanavau gyventi, o, štai, gyvenu. Sentimentų gimtinei, žinoma, yra, tačiau Lietuva kaip politinis darinys man neatrodo patraukli. Paskutinieji rinkimai tik patvirtino, kad nuo kumečių mentaliteto nesitraukiama nė per žingsnį, skirtumas nebent tas, kad minėtasis mentalitetas aprėdytas nebe pilkomis sermėgomis, o „mandrais žiponais“ ir apkaišytas universitetiniais diplomais, kurių daugelis net ne beverčiai, o tiesiog kenksmingi.

– Koks bus Šarūno Navickio kalėdinis stalas, kokią svarbiausią žinią susėdusiems už gausiaus vaišių stalo žmonėms norėtų pasakyti sveikos gyvensenos specialistas?

– Nepersivalgykite, jeigu galite. Juo labiau, kad prognozuoti pabaigos esamam „kaukių baliui“ aš nesiimu, o tai reiškia, kad nusimėtyti prisiaugintą lajų gali būti sunkiau, nei bet kada iki šiol. O juk ir ligi šiol nebuvo labai lengva.
Na, o mudu su puikiąja žmonele, jaukiai pavakaroję ir perdaug neapsunkę, Kalėdų rytui brėkštant, esame įpratę išeiti į Moselio šlaitus pasivaikščioti ir saulutę pasitikti – manau, ir šiemet elgsimės taip pat. Be kaukių ir atviru veidu į saulę, į gyvybės šaltinį ir vienas į kitą. Ir jums ta proga linkime šviesos, tikrumo ir tiesos.

Šarūno Navickio asmeninio archyvo nuotraukos

Naujienos

Karantinas vėl pratęstas

 Šiandien posėdžiavę Vokietijos federalinių žemių vadovai ir kanclerė Angela Merkel nusprendė  karantiną visoje Vokietijoje...

Atminkime protėvių nuopelnus mūsų laisvei

Janina Survilaitė Meilė yra kurianti, meilė – tautos vertybių Tėvynės istorijoje išsaugojimo garantas ir tęsinys. Meilė tautai...

Po mirties apdovanotas Dr. Vincas Bartusevičius

Sausio 14 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis paskelbė 2020 metų Globalios Lietuvos apdovanojimo „UŽ...