Šarūnas Navickis: „Nekiškite nagų prie mano mirties“

Angelė Digaitytė - Januar 8, 2021

Šis interviu turėjo pasirodyti Delfi.lt portale Kalėdų proga. Bet nepasirodė. Skaitydami suprasite, kodėl. Kaip tik dėl to jis publikuojamas, nors ir pavėluotai, „Vokietijos lietuvyje“. Tiesą sakant, mes jau kaip tik planavome pakalbinti Šarūną Navickį
Žurnalistės pavardė dėl suprantamų priežasčių neskelbiama. Interviu tekstas publikuojamas nepakeistas.

Šarūnas Navickis

Yra toks posakis – „žmogus su daug skrybėlių“ (man with many hats). Juo paprastai apibūdinami tie, kurių gyvenime daug skirtingų veiklų bei įvykių ir vienas jų yra mano pašnekovas Šarūnas Navickis.

– Vedėte laidas televizijoje, esate poetas ir rašytojas, kūno gerovės specialistas, penkių vaikų tėvas, nuolatinių vaizdo transliacijų autorius…

Na ir kas? Daug skambių žodžių žmogiškajai tuštybei paglostyti, kuri juk ir neglostoma yra tuščia. Išskyrus, žinoma, vaikus.

– Internetu konsultuojate klientus visame pasaulyje: motyvuojate sveikai maitintis, sportuoti, sudarote mitybos ir sporto programas pagal paties sudarytą kūno gerovės programą. Prašom konkrečiau įvardinti, kaip ir iš ko užsidirbate duoną ir kas iš įvairių veiklų Jums neša didžiausias pajamas.

Serotoninas

– Dirbu tiksliai pagal specialybę, mano priede prie diplomo įrašyta, kad valstybiniai egzaminai, kuriuos laikiau, yra fiziologija ir biochemija, iš to ir gyvenu. Turiu keletą nuolatinių klientų Vokietijoje, su kuriais dirbu „gyvai“ – na, kad įgūdžiai nedingtų, bet jei tai būtų dabartinių mano pajamų liūto dalis, šiandien, kai gym‘ai uždaryti, – būtų ne kas. Tuo tarpu konsultacijos internetu tiek esant „kaukių baliui“, tiek ir be jo yra reikalinga paslauga ir ja besinaudojančių netrūko ir toliau netrūksta. Profesinė praktika parodė, kad žmonėms pasiekti rezultatą dažniausiai sutrukdo ne valios ir netgi ne žinių, o motyvacijos stoka – gi pastaroji krenta, kai kasdieninės nervinio streso dozės „užknisa“ tiek, kad nebesinori nieko, tik gerai „įkalti“ (alkoholis turi trumpalaikio anestetiko poveikį) ir užkąsti, pageidautina saldumynų (cukrus irgi trumpam „ramina nervus“ ir iššaukia insulino atsaką, kuris sukelia mieguistumą, taigi, nervai „pailsi“). Tačiau ilgesnėje perspektyvoje tokia metodika yra pražūtinga tiek nervams, tiek jau minėtam insulinui (gresia diabetas), jau nekalbant apie tai, kad „apeinama lajumi“. Beieškodamas, kokia medžiaga organizme atsakinga už centrinės nervų sistemos būklę ir jos gebėjimą tvarkytis su stresu, atradau, kad bene pagrindinis veikiantis faktorius yra serotoninas (neurotransmiteris, paprastai vadinamas laimės hormonu). Tad dabar mano klientai pirmoje eilėje, o po jų ir visi norintys padėti savo nervams be perteklinio alkoholio ir apsirijimo, gali apsirūpinti serotonino lašais tiek tiesiai iš manęs paštu, tiek ir tiesiogiai per atstovus Lietuvoje, Jungtinėje Karalystėje, o artimiausiu metu ir Ispanijoje. Panašu, kad „pasaulio išminčiai“ ir toliau viską darys taip ir tiktai taip, kad patiriamo streso lygis nemažėtų, na, o aš stengsiuosi, kad būtų priešingai. Ir nereikia sakyti, kad „vienas lauke ne karys“. Nes kiekvienas karys lauke yra vienas, jei pakapstytume giliau.

Šarūnas Navickis su žmona Ragaine Šarlote

– Kokią dalį jūsų klientūros sudaro lietuviai, o kokią – kitataučiai?

 – Didžiausia dalis yra lietuviai emigrantai – juk „toks tokį atpažįsta“. Atroje vietoje – istorinėje tėvynėje tebegyvenantys tautiečiai. Trečioje – kitų tautybių žmonės, tarp kurių yra ir britų, ir vokiečių, ir amerikiečių, o pasidairius plačiau, rastumę ir indų, ir australų, ir arabų.

– Į Vokietiją išvažiavote su žmona ir trimis mažais vaikais. Kažkada minėjote, kad pradžioje teko net vestuvinius žiedus užstatyti, kad išgyventumėte. Kada buvo sunkiausia ir kas padėjo išgyventi? Juk Vokietijoje niekas nelaukė – teko ir namus susirasti, ir kalbą išmokti.

– Šiandien pasakyčiau, kad sunkiausia buvo ne pradžia Vokietijoje, o pabaiga Lietuvoje. Išvykome praktiškai „kaip stovim“ ir dar apvogti visom įmanomom prasmėm. Bet bala nematė, kas buvo – pražuvo. Naudodamasis proga noriu pasakyti ir sakau viešą ačiū savo mamai, kuri visada buvo mano pusėje ir kaip mokėjo, taip padėjo bei palaikė, net ir tais atvejais, kai jos ir mano požiūriai ne itin sutapo daugeliu klausimų.

– Kas jums dabar Vokietija ir kaip  ten gyvendamas jaučiatės?

Šarūnas Navickis

– Vokietija yra labai organizuota ir nelabai romatiška šalis, kurią daugeliu atvejų galima palyginti su kareivinėmis. Kita vertus, čia viskas veikia, nebūna valdiškų netikėtumų, kas ją teigiamai skiria nuo Lietuvos. Žinoma, tos atsipūtusios amžinų atostogų dvasios, kokia tvyro Ispanijoje ar Italijoje, čia irgi nelabai yra, nors tame regione, kuriame mums pavyko įsikurti, viena iš dviejų pagrindinių ūkio sričių yra turizmas (kita – vynininkystė, čia Rislingo tėvynė). Tiesą sakant, jaučiamės, tarsi gyventume ne pramoniniame krašte, o brolių Grimų pasakoje – tarp neaukštų kalnų kaip kokia vena rangosi Moselis (primena Nemuną ties Punia, tik čia tų kilpų šimtą kartų daugiau), penkių kilometrų spinduliu yra dviejų pilių ir vieno vienuolyno griuvėsiai, o 40 km atstumu – dvi puikiai restauruotos viduramžių pilys: Elco (Eltz) ir Kochemo (Cochem). Garsioji Heinricho Heinės apdainuota Lorelei uola irgi netoliese, tik jau ne ant Moselio, o ant Reino, į kurią ir įteka Moselis, krantų.

– Gyvenate labai aktyvų ir sportišką gyvenimo būdą. Kaip į jūsų aktyvumą žiūri vokiečiai, ar jie patys yra aktyvūs? Ar turite draugų tarp vietinių?

– Gyvenu taip, kaip man atrodo teisingiausia ir racionaliausia, juo labiau, kad būtų nei šis, nei tas, jei vienaip mokyčiau savo sekėjus bei klientus, o kitaip gyvenčiau pats. Kas tokiu mokytoju tikėtų? Juk ne politikas aš. Draugai – atskira tema, bet kadangi tai liečia ne tik mane, bet ir kitus žmones, tai nesiplėsiu.

– Dar būdamas Lietuvoje patyrėte bankrotą: teko uždaryti jūsų įkurtą fitneso klubą. Kaip žiūrite į nesėkmes ir kokias pamokas išmokstate?

– Bankų krizė, nusiaubusi daugelį verslų 2008 metais, man buvo negailestinga ir niekam čia nieko nepaaiškinsi. Matyt, ir nereikia. Klubas, kurį įkūriau, kiek žinau, tebeveikia iki šiol – tik savininkai dabar kiti. Vadinasi, kūno gerovės ir klubo organizavimo prasme viskas ten buvo net labai gerai. O štai pagal banksterių taisykles valdomame pasaulyje man pritrūko nuovokos suvokti, kad bankas, o ne klientas yra pirmoje eilėje. Tai tokia ir būtų pirmoji ir pagrindinė pamoka. Antroji – kad kaltas tas, kam nepasisekė. Šiame butaforinės laimės pasaulyje privalai vaidinti sėkmę, nes jeigu ne – tai tu „lūzeris“. Pasirodo, visi žino, kaip turi būti, ir niekam nerūpi, kaip iš tikro yra. Čia gal tiks paminėti, kad tautiečiai labai kreivai žiūri, kai tau sekasi, ir linkę piktdžiūgauti, kai nesiseka. Negi jiems nuo to geriau? O štai kai koks nors „daktaras Bilas“ prie savo turimų milijardų tuoj tuoj „prisivakcinuos“ dar antra tiek, – jiems viskas OK ir daugelis netgi nesibodi išsirikiuoti faktiškai po priešų vėliavomis. Tokios tad pamokos, kurias nori nenori tenka išmokti.

Šarūnas Navickis su žmona Ragaine Šarlote

 – Savo žmoną Ragainę Šarlotę iki šiol vadinate „savo puikiaja žmonele“, nuolat publikuojate jos nuotraukas. Spėju, kad iki šiol esate mirtinai ją įsimylėjęs? Kaip kurstote tą ugnį, o gal čia irgi kaltas seratoninas?

– Kokia ji yra, taip ir vadinu. Nieko neišsigalvoju. Ji ir yra mano serotoninas – matote, laimės hormonai išsiskiria būtent tuomet, kai jautiesi laimingas. Tokia jau ta biochemija. Štai orgazmo metu dopamino, serotonino ir galop oksitocino lygis yra pats aukščiausias. Todėl įsimylėjęs esu anaiptol ne mirtinai, o kaip tik itin gyvybingai. Beje, kaip tik šiandien sukanka 15 metų, kai mes drauge.

– Jūsų trys vaikai baigia užaugti. Kokį jų kelią matote?

– „Jūsų vaikai nėra jūsų, o tik ateina per jus“, rašė Khalil‘is Gibran‘as. Ne tėvų, o jų pačių reikalas tą kelią matyti. Mūsų užduotis – išmokyti žiūrėti ir rinktis, ir dar – padrąsinti bei palaikyti, kad nebijotų pasirinktu keliu eiti. Kita vertus, užaugti baigia tik vyriausias iš jų, gi jaunėlei viso labo aštuoneri.

– Papasakokite apie savo vyresniuosius vaikus, ar stiprus ryšys su jais.

– Jie suaugę ir turi savo gyvenimus. Sūnus įsikūrė Jungtinėje Karalystėje, visi požymiai, kad tvarkosi gerai ir kad savo pragarus jis jau perėjo. Nuoširdžiai linkiu, kad jam ir jo šeimai sektųsi vis geriau ir geriau. Dukra vienintelė iš visų mūsų po studijų grįžo atgal ir gyvena Lietuvoje. Jos gyvenimo būdas pakankamai individualus ir visai gali būti, kad visuotinės beprotybės fone, į kurį gramzdinamas pasaulis, kaip tik tai ir pasirodys logiškiausiu pasirinkimu, nenorint tapti kultūriniu zombiu.

Šarūnas Navickis su žmona Ragaine Šarlote

– Jūsų dukra Milda – labai jautrios sielos, gamtos vaikas ir jau itin skaudų gyvenimo smūgį patyrusi moteris. Turėtų būti labai sunku, kai vaikui skauda…

– Atsakysiu kitaip. Abu vyresnieji mano vaikai jau patyrė, kad gyvenimas – anaiptol ne šventė, ir abu sugebėjo su tuo susitvarkyti. Taip, kai kurie epizodai buvo tokie, kad priešui nelinkėtum, tačiau abu įrodė, kad turi tvirtą stuburą ir tuo jie iš principo skiriasi nuo tų, kuriuos įprasta vadinti „milenials“ ir „snowflakes“. Todėl man ne liūdna ir ne graudu, o kaip tik džiugu, kad jie tokie.

– Į tėtį.

– Toks mintijimas glosto savimeilę, tačiau teisingiau būtų pripažinti, kad kiekvienas žmogus kritinėse situacijose išgyvena arba palūžta pats. Mano vaikai irgi ne išimtis, todėl svarbiau, kokie jie tapo, o ne į ką atsigimė.

Šarūno Navickio asmeninio archyvo nuotraukos

Bus daugiau…

Naujienos

Karantinas vėl pratęstas

 Šiandien posėdžiavę Vokietijos federalinių žemių vadovai ir kanclerė Angela Merkel nusprendė  karantiną visoje Vokietijoje...

Atminkime protėvių nuopelnus mūsų laisvei

Janina Survilaitė Meilė yra kurianti, meilė – tautos vertybių Tėvynės istorijoje išsaugojimo garantas ir tęsinys. Meilė tautai...

Po mirties apdovanotas Dr. Vincas Bartusevičius

Sausio 14 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis paskelbė 2020 metų Globalios Lietuvos apdovanojimo „UŽ...