Saulė naktyje.I.

Angelė Digaitytė - November 9, 2020

Heseno žemėje gyvena dvi Mildos Krivickaitės. Pusseserės, abi „prie meno“ – viena kuria eilėraščius, kita iš tėvo, buvusio Vasario 16-osios gimnazijos mokytojo Alfonso Krivicko paveldėjo polinkį dailei. Viena gimė Vokietijoje, o kita, visą gyvenimą praleidusi Lietuvoje, svetur persikėlė gyvenimo saulėlydžio laukti.  „Vokietijos lietuvis“ pastarosios, Mildos Krivickaitės-Iske, ir paprašė savo giminės istoriją aprašyti.

Milda Krivickaitė-Iske

Žiūriu į laiko laikrodį ir klausiu –
Jūs mintimis atėjot pas mane?
Tai aš pas Jus,
Nelauktas laiko svečias,
Vis beldžiu į duris
Ir noriu būt sava. /M.K.

Šiandien pradėjau rinkti viską iš trupinėlių. Tikrai, nes dideli dalykai susideda iš tūkstančio smulkmenų. Namai, darbai, svajonės, jausmai, veidai, draugai, – visa tai susilieja į mano gyvenimo upę. Ir kokia ji, manoji – srauni, vingiuota, paslaptinga, veržli, išdidi, rami, nuostabi, didinga, nepasiekiama, nevaldoma, aikštinga. Kartais ji tvarkingai teka, apribota iš abiejų pusų krantais. Ją galima užtvenkti, pakreipti jos vagą, statyti užtvankas, plukdyti sielius… Bet staiga tik stop – upė sako: palauk, pažiūrėsim, kas tikrasis šioje žemėje šeimininkas. Nusišypso akinamai gražiu spindesiu ir griauna užtvankas, formuoja naujus vingius, išsilieja iš krantų ir vandenis plukdo ten, kur nori, šelmiškai šokinėdama akmenuotu dugnu. Ir jai vadovauja tas, kurio tu nežinai ir nepažįsti… Režisierius. Generalinė repeticija. Ir tu nieko nepakeisi, nes esi tik žmogus, aktorius. Nes viskas, kas vyksta, – tai paslaptis. Kūrėjo. To, kurio nežinome. Tai jo žydintys pavasariai, prisirpusios vasaros, spalvų numarginti rudenys ir baltos  žiemos. Tai jo žemė, vanduo, gyvybė, mirtis ir – netgi tu. Ir belieka tik pagarbiai žavėtis. Ir visa telpa žodyje Slėpinys. Visa, ką mes turime žinoti, ateina pas mus visus reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku.

Lietuva – mano namai. Manoji Lietuva prasidėjo ten, kur saugu, miela ir skamba širdies muzika. Saugu be skausmo, be baimės, be prabangos ir be turtų. Ten, kur mama ir tėtis arti, ten, kur prisiglausti gali, ten, kur širdis rami. Gimiau 1960-ųjų rudenį Žemaitijos sostinėje Telšiuose Julijonos Siurblytės-Krivickienės ir Vytauto Krivicko šeimoje. Buvau pats laukiamiausias trečias vaikas. Mama, 1926 metų gimimo, Julijonos ir Pranciškaus Siurblių dukra, – ūkininkaitė iš Alsėdžių, užaugo keturių vaikų šeimoje. Tėvelis Vytautas Krivickas – tarnautojų sūnus, gimęs 1930 metais Kėdainiuose, Juozo Krivicko ir Antaninos Kriaučiūnaitės-Krivickienės šeimoje. Vytautas turėjo dvi vyresnes seseris – Ramutę Krivickaitę, 1926 metų gimimo, ir Danutę Krivickaitę-Černiauskienę, gimusią 1928 metais. Visi jie jau ilsisi Amžinybėje, bet norisi praskleisti metų istorijos skraistę – tiek, kiek dar suspėjau sužinoti prieš išeinant Anapilin mano tėveliui Vytautui Krivickui.

Vytauto  Krivicko svarbiausi gyvenimo etapai – kaip tie keturi metų laikai: laiminga vaikystė, paauglystė ir jaunystė Sibire, po Stalino mirties grįžimas į Lietuvą ir, sulaukus nepriklausomybės, gyvenimas laisvoje Lietuvoje.

1918 metais, atkūrus Lietuvos valstybę, pirmoji Lietuvos vyriausybė, vadovaujama Augustino Voldemaro, pradėjo stiprinti ką tik susikūrusią Lietuvą. Pirmiausia buvo kuriama valstybės apsauga,  policijos struktūra, turinti užtikrinti Lietuvos saugumą. Tuo metu dar būdamas jaunas, Vytauto Krivicko tėtis, mano senelis, Juozas Krivickas paskiriamas vadovauti Kybartų pasienio punktui, po to – Kėdainių policijos viršininku, dar vėliau – raitosios policijos Ukmergės apskrities vadu. Viskas laisvos Lietuvos vardan. Būdamas aukščiausios kategorijos valdininkas, jis net nenutuokė, kokie išbandymai dėl viso to laukė jo ir jo šeimos ateityje.

Antanina ir Juozas Krivickai. 1925 metai

 1940 metų vasarą, Rusijai okupavus Lietuvą ir susikūrus plačiam saugumo informatorių ir agentų tinklui, pradedami sekti ir kontroliuoti visi iškilūs Lietuvos žmonės. Dar tą 1940-ųjų vasarą nemažai gyventojų buvo areštuoti ir ištremti, bet didieji trėmimai buvo suplanuoti 1941 metų birželio 14 dieną. Policija žinojo apie planuojamus trėmimus. Ir mano senelis Juozas Krivickas žinojo, tad tą naktį nenakvojo namie. Bet jis tada net nepagalvojo, kad ir be jo bus ištremta žmona su trim mažamečiais vaikais. Ir kaip jis klydo…Dar neišaušus birželio 14-osios rytui, atėjo JIE. Viena naktis nulėmė viską.

Kai neaprėpiami jaunystės norai
Nukrinta žiedlapiais ant traukinio vagonų,
Kai iki skausmo sublizga Irkutsko, Krasnojarsko
Neaprėpiami keliai, tada tu supranti
,
Kad tai likimo neganda besotė žaidžia
Mums nesuvokiamais, spygliuotais
Giltinės nagais… / M.K.

Mano senelis Juozas Krivickas niekada daugiau nesusitiko su savo šeima. Jis nematė, kaip jo žmona viena Sibire išsaugojo, užaugino, vėliau išmokslino visus tris vaikus. Kaip visi sveiki ir gyvi, mirus Stalinui, po penkiolikos metų, praleistų Sibire, 1956 metais kaip nelegalai grįš į Lietuvą.

Po šitiek metų vėl į Lietuvą sugrįžus,
Ir, rodos, išsvajota ta šalis tokia miela –
Bet Lietuvoj ir vėl tau vietos neužtenka.
Sunki, labai sunki ta tremtinio dalia
ir nesvetinga buvo net Maironio žemė,
Bet vis geriau, nei Sibiro taiga…
Brangus žmogus, kasdienis darbas, meilė
Tarsi Laimužės laimės dovana.
/ M.K.

 Juozas Krivickas, 1941 metais su broliu Tadu pasitraukęs į vakarus, vėliau į Angliją, susisieks su savo šeima tik jai sugrįžus į Lietuvą. Bendrauti visi galės tik laiškais. Ir 1963 metais šeimą Lietuvoje pasieks žinia apie Juozo  Krivicko mirtį. Jis bus palaidotas Notingeme, Anglijoje.

-Tėti, kaip Tu? Papasakok dar, labai prašau…

Vingiai Sibire

– Pamenu, kad susiruošti reikėjo greitai, todėl į kelią pasiėmėm nedaug: vyriausia sesė pasičiupo smalčiaus (žemaitiškai lydyti kiaulės taukai – A. D.) kibirą, vidurinioji – didelę vaikščiojančią lėlę, o aš pasislėpiau kirvuką užantyje. Manęs net netikrino – būtų atėmę… Jau tada supratau, kad aš, vienuolikmetis, vienintelis vyras šeimoje, turėsiu rūpintis sesėmis ir mama…

Rudenį mus nuvežė į Altajaus krašto Smolensko kaimą ir apgyvendino pas kolūkiečius. Namas, į kurį mus patalpino, buvo medinis, su vienu kambariu ir virtuve. Virtuvės kampe –  rusiška krosnis, palubėje įtaisyti gultai, palatomis vadinami. Ten suguldavo visa šeimyna. Nelabai patogu: užsilipi ant krosnies ir šliauži ant palatų, bet sako, kad žiemą gerai, nes palubėje šilta. Tiktai tarakonai  bėgioja, ūseliais kutena. Būtų visai neblogai, bet visi kartu turim miegoti. Šeima, kuri mus priėmė, turėjo šešis vaikus ir nė jokio rūbelio jiems aprengti. Tada mano sesė Ramutė iš įvairių skudurėlių liekanų mergaitėms pasiuvo įvairiaspalves sukneles, o berniukams –kelnes. Sukneles gražios, spalvotos, margos. O kiek buvo džiaugsmo tada visiems – vaikučiai pagaliau galėjo išlįsti iš užkrosnio.

Juozas Krivickas su vaikais. 1935 metai

 Altajaus krašte viskas apkartę. Priekalnių pievos apaugę kiečiais, pelynais – gyvuliai, jų prisiėdę, apkarsta. Pienas kartus, mėsa karti, duona karti, blynai kartūs. Skaniausios uogos – ieva ir putinas – ir tie kartūs. Net oras kartus.

Smolensko kaimas įsikūręs ant Smiltelies upelio krantų. Šulinių ten niekas nekasa. Vandenį geria iš to pačio upelio, kur maudosi ir skalbia, – taip jau įprasta. Upelio vingiuose išplauti duburiai, kurie gana gilūs, ir vaikai turi kur pasimaudyti. Ten ir išmokau plaukti. Iš pradžių roplom, paskui šuniškai, o toliau dar geriau. Nuo tada nebebijojau vandens.  

Sako, kad kaime gyvena virš kelių tūkstančių  žmonių. Buvo sukurta bent dešimt kolūkių. Kiekviena gatvė – kitas kolūkis. Taigi mes su mama atsikraustėme į  Krasnogorsko ( liet. Raudonas kalnelis) kolūkį. Žiemai reikėjo malkų. Arti miško nėra, žmonės kurą gaminasi iš šiaudų, kuriais kreikia gyvulius. Vėliau iš to kraiko, sumišusio su gyvulių mėšlu, formuoja plytas, kiziakais vadinamas. Tuos sudžiūvusius kiziakus žmonės krauna į pastoges ir jais kaip malkomis visą žiemą šildosi. Pasiruošdavom apie porą tūkstančių tokių plytų.

Krosniai užkurti prisirinkdavom sausų kiečių, paupio karkliukų, saulėgrąžų  stiebų. Vandenį parsinešdavom kibirais iš upelio. Teko išmokti nešioti kibirus su naščiais. Jeigu nemokėsi, kibirai išsisiūbuoja ir vanduo išsitaško. Taigi turi eiti kaip cirko artistas per virvutę. Dar pas mane ateidavo lietuviai broliai Vytas ir Algis. Su jais eidavome prie upelio, kur gaudydavome gružlius. Karklyne, pasidarę lazdas, žaizdavom karą. Kartą prie daržinės šeimininkė sudėjo iš daržų suneštus arbūzus – mums to tik ir tereikėjo. Pats didžiausias buvo Stalinas – draugiškai jį subadėme. Toliau kliuvo Berijai ir visiems Centro komiteto nariams. Nesubadytų arbūzų liko nedaug. Kai paaiškėjo mūsų padaryti nuostoliai, mamai teko kraustytis į kitą kaimo pakraštį. Vytas ir Algis nenukentėjo, visas kančias teko atkentėti man. Jeigu būčiau pasakęs, kad badėme Staliną, nežinau, kas būtu atsitikę.                      

Altajaus krašte pragyvenome metus. Pavasarį – keturiasdešimt antrais – dalį tremtinių, kurios stipresnės šeimos, suvarė į vagonus ir kažkur išvežė. Vyko karas. Ėjo kalbos, kad rusai karą pralaimi, o vokiečiai užims Rusiją iki Uralo, o nuo Uralo visas žemes atiduos japonams. Taigi pakliuvę pas japonus, gal galėsime grįžti į Tėvynę. Tad tegul veža. Su antruoju išvežimu išvežė ir mus, mat į pirmąjį išvežimą netilpom. Tie, kurie išvyko pirmieji, buvo nugabenti į Lenos upės žiotis – Laptevų jūrą ir  beveik visi žuvo nuo išsekimo ir bado. Išliko tik prieglaudose buvę vaikai. Iš ten grįžo nedaugelis…

Taip ir išvažiavome. Važiuoti gerai. Nereikia rūpintis maistu – kareiviškos košės duoda, duona už dyką, dar ir sviesto gabaliuką prideda, ir tai tada, kada visa šalis badauja – nesuprantami valdžios veiksmai. Tik po to, praėjus kiek laiko, supratom, koks buvo tos valdžios užmojis – sunaikinti visą lietuvių tautos žiedą.

 Mes, ešalono vaikai, buvome susirūpinę, kad, važiuodami į miškus, neturim nė ginklų. O jeigu užpuls meškos, kaip apsiginsime? Pradėjome gamintis peilius. Vagonuose rasdavome prikalinėtų įvairių vinių, tai, suradę storesnę, paguldydavome ją ant bėgio ir laukdavome, kol pravažiuos vagono ratas – vinis gražiai susiplodavo: štai tau ir peilis. Kitas linksmesnis užsiėmimas – tai ešalono stabdymas. Reikia pasakyti, kad vagonų niekas nerakino. Nori važiuok, nori išlipk – bet kur dingsi išlipęs be dokumentų, be kalbos, visi maži – tai ir neatsilikdavome. Traukinys važiuodavo neskubėdamas, kiekvienoj stotelėje sustodamas, tai būdavo proga pasivaikščioti, kojas pramankštinti. Kartais susirinkdavome galinio vagono aikštelėje, kur būdavo rankinio stabdžio rankena. Traukiniui įsibėgėjus, prisukdavome stabdį – traukinys lėtėja, stabdį atleidžiam – traukinys vėl įsibėgėja. Taip ir žaizdavom iki sekančios stotelės. Traukiniui sustojus, bėgdavome, kad negautume į kailį.

 Atvykę prie Angaros upės, išsikraustėme iš traukinio, susinešėme mantą prie upės, o mums liepė laukti laivo. Diena graži, saulutė šviečia, o Angaros vanduo skaidrus, mažos žuvytės baksnoja į kojas, atrodo, pasaulis puikus. Tačiau nusileidus saulei, pasirodė pirmieji uodai. Atlikti savo gamtinius reikalus bėgom į krūmus. O milijardai uodų, pamatę mūsų nuogybes, puolė smarkiau, negu viso pasaulio dilgėlės. Esant tokiai padėčiai, problema net gamtinius reikalus atlikti. Nuo uodų dar galima apsiginti, bet dar baisesnės muselės, moškara vadinamos, – jos lenda už ausų, griaužia rankų riešus, aplink akis kanda. Ištinsta veidas, rankų riešai. Puiki vasara virsta pragaru.

 Kitą dieną atplukdė baidoką (plaustą) ir nugabeno mus į Bratską, iš kur sunkvežimiais išvežė į Kačegarovo uostą prie Lenos upės. Ten prabuvome kelias dienas. Kas man geriausiai patiko, tai didelė krūva metalo laužo, daugiausia senų medžioklinių šautuvų dalių. Kai kas iš vyresnių vyrų net visą šautuvą susirinko. Mums užteko tik vamzdžių – padūduoti. Bet ir tie atsidūrė Lenos upės dugne, kai visiems nusibodo mūsų dūdavimai.
Galų gale išlaipino mus ant pliko kranto. Niekas mūsų nesutinka, niekam mes nerūpim. Naktis šalta, velkame iš miško šakalius, kūrenam laužą. Kitą dieną atvažiavo vienu arkliu pasikinkęs į dviratę bėdą suomis, irgi tremtinys. Paklaustas, kodėl mūsų neveža į kaimą, jis atsakė:

– Arklių turime daug, bet vežimų nėra.

Jis susisodino porą šeimų ir išvažiavo. Taip per trejetą dienų ir suvežiojo visus. Kol mums paruošė gyvenamas patalpas, laikinai apsistojom kultūros namuose. Pagaliau sužinojome, kur atsidūrėme, – tai gyvenvietė Turukta. Jakutiškai tur reiškia stovėk, taigi išvertus – pastovis…

Vytautas Krivickas su armonika. 1953 metai

Gyvenvietė buvo pradėta statyti prieš karą, tačiau, prasidėjus karui, pastatus perdavė miško pramonės ūkiui, o statybininkus išsiuntė kariauti. Taip mes atsidūrėme miško pramonės ūkio žinioje. Visus darbingus vyrus ir moteris suregistravo ir įdarbino miške. Išdavė maisto korteles: suaugusiems – po septynis, nedarbingiems – po keturis šimtus gramų duonos į dieną, truputį cukraus, sviesto, arbatos – ir gyvenk, kaip nori. Blogiausia buvo suaugusiems: darbas dvylika valandų, nuo aštuonių iki aštuonių. Namie nieko nebepadirbsi, vaikai maži, visi alkani, pikti, išvargę, ir niekam nepasiskųsi. Valdžia tik pasako – karas, visas jėgas Tėvynei, kentėkit ir dirbkit. Praėjus kiek laiko, valdžia pasiruošė iškelti iš kultūros namų visus tremtinius. Tam paruošė buvusias arklides, nieko daug nepakeitę. Visos šeimos gavo po vieną arklio stovėjimo vietą. Grindys – iš patašytų kartelių, tokios pat pertvaros, sienos – iš apvalių rąstų, lubos visai netašytos, tik ant lubų užmesta šiaudų. Stogo visai nėra, o ir kam tas stogas – juk žiemą nelyja. Pečius padarytas iš perpjautos per pusę metalinės statinės – vienas visam barakui. Kadangi barakas įrengtas iš buvusios arklidės, tai ir pavadintas buvo kumelių baraku. Jeigu kas paklausdavo, kur gyveni, tai atsakydavome, kad kumelių barake, ir visiems viskas buvo aišku.

Turuktoje buvo gaminamos garlaivinės malkos. Moterys kirsdavo medžius ir pjaustydavo į malkas. Vežikai veždavo iš miško prie Lenos upės kranto, kur jas štabeliuodavo. Vėliau jas parduodavo upeiviams. Visi laivai buvo kūrenami malkomis. Turuktoje darbo jėgos buvo per daug, todėl mūsų šeimą išgabeno į Jerės miško ruošos punktą, kur kertamos biržės, gaminami rąstai ir arkliais vežami prie Žerbos upės. Pavasarį, kai išneša ledus, rąstai ritinami į upę ir plukdomi į Žerbos žiotis, kur gaudomi ir rišami į sielius. Rąstai iš biržių buvo gabenami ledo keliu, kurį ruošdavo dar vasarą: numatydavo kelio trasą, kad visur būtų nuolydis, tada išpjaudavo griovelius ir, užėjus šalčiams, užpildavo vandeniu. Tokiu keliu rogės slysdavo, o kadangi visur buvo nuolydis, tai vienas arklys paveždavo didelį svorį, net iki dešimt kubinių metrų rąstų. Nakčiai arkliai budavo statomi po pastoge, net ne į daržines. Ateini ryte, o arklio visos kojos įšalusios į ledą. Apkapoji aplink su kirvuku, kad jis galėtų pajudėti, ir vediesi į darbą tempti rąstų. O kelią reikėdavo prižiūrėti. Moterims atmatuodavo po kilometrą, duodavo  šluotas ir kad kelias būtų švarus. Daug būdavo darbo, kai kelią užpustydavo, – tada ir man tekdavo mamai padėti.

 O gyvenimas ėjo savo keliu. Mūsų gyvenamieji barakai niekuo nesiskyrė nuo kumelių barako, gal tiktai blakių buvo gausiau. Dar ir blusų atsirado, neskaitant utėlių. Dar pastoviai valgyti norėjosi. Maisto gauti buvo nuolatinis rūpestis.

Kai atrodo, kad oras užšąlęs taip,
Kad įkvėpt negali,
Ir, susitingęs į vientisą blizgantį ledą,
Nori katinu būt ir murki,
Kad mamutės skara tau apgobtų kaulėtus pečius –
Kad tas Sibiro šaltis toks nebūtų baisus…
/ M.K.

Sunkiausia buvo 1942 metų žiema. Iš namų pasiimtas smalčiaus kibiras seniai baigėsi, lėlė buvo išmainyta į duoną, tik kirvukas gelbėjo visur ir visada. Prasimaitino Sibire tik stiprieji arba tos šeimos, kurios turėjo paauglius vaikus, kurių dar į darbą nevarė. Kai vyresni išeidavo į darbus, namuose likdavo tik mažiausi. Manęs į darbus irgi nevarė, nes buvau dar mažas, tad rūpinausi šeimos maitinimu. Badas išmokė statyti kilpas žvereliams. Kirvukas padėdavo orientuotis taigoje, kad nepasiklystum – įkerti su kirvuku į medžio kamieną ir keliauji tolyn, kol matosi įkirtimas. Tada įkerti į kitą medį. Taip ir žymėdavau kelią į taigą, kad visada grįžčiau atgal. Tik parako ir šratų buvo sunku gauti.

Tėvynės ilgesys. Vytautas Krivickas su mama. 1953 metai

Kai pramokau iš vytelių pinti krepšius, juos keisdavau į bulves. Dar mama išmokė  mane burti kortomis. O žmonės tikėjo burtais – tai vienai, tai kitai moteriškei ar draugui juokais išmesdavau kortas. Vienam draugui net nežinojau ką pasakyti – tai, sakau, per savaitę prabagotėsi. Visi pasijuokėm ir išsiskirstėm. Savaitės pabaigoje jis gauna siuntinį iš Lietuvos su kumpiais ir dešrom. Vat, tada jau rimčiau į mane pradėjo žiūrėti.

Taip kažkaip ir gyvenom.  Juk viskas priklausė nuo žmogaus, tegul ir paauglio. O jau pavasarėjant, nutirpus sniegui, buvo bepigu – taiga mus maitino visokiomis žolelėmis, pernykščiais uogienojais, laukiniais česnakais ir tuo, ką sugebėjom sumedžioti miške.

Jakutijoje medžioklės sezonas prasideda lapkričio 7 dieną. Pagrindinis pramoninės medžioklės objektas – tai kailiniai žvėreliai: voverės, kiaunės, sabalai, kolonokai (šeškai). Vietiniai medžiotojai augina šunis laikas pagrindinei medžioklei –  voveriavimui. Laikos yra labai universalūs šunys, tinka visokiai medžioklei. Kaime niekas šunų neriša. Jie valkiojasi po kaimą, kapstosi šiukšlynuose. Jeigu pasišauki medžioklėn, eina kartu. Dar prieš medžioklės sezono atidarymą vietiniai medžiotojai ruošia aprangą, įrankius. Lapkričio mėnesį jau laikosi penkiolikos-dvidešimties laipsnių šaltis. Užtenka šimtasiūlės – ji šilta. Geriausias apavas yra minkštapadžiai jičigai – aulai iš elnio kojų plaukuotos odos, vilnoniai autai, įdėklai suvelti iš arklio karčių. Visa tai apsiauni, norisi lengviau, kad būtų, nes tenka daug vaikščioti. Šautuvą pasirenki kuo lengvesnį – trisdešimt antro ar dvidešimt aštunto kalibro. Šovinių pasiimi keturis ar penkis, iššovei, eidamas užsitaisei – nereikia daug šovinių tampyti, geriau nešioti paraką ir šratus odiniame maišelyje. Na, o peilis, kirvukas, katiliukas būtini įsirengiant nakvynę. Susiruošęs medžioklėn kokiom trim dienom, įsimeti į kuprinę kepaliuką duonos, kilogramą miltų, bryzą lašinių, pasišvilpi draugystei po kaimą besivalkiojantį šunioką – taip ir iškeliauji. Pagal vietinių medžiotojų pasakojimą, voverės būna eglinės, kitais metais maumedinės, dar sekančiais – pušinės. Po pušinių, pora metų voverių nebūna, taip viskas kartojasi kas penkeri metai… Dar metai, kiti, ir išsikėlėme į Jakutską, kur vyriausia sesė įsidarbino mokykloje rusų kalbos mokytoja, vidurinioji – buhaltere, o aš įstojau mokytis į Jakutsko miškų pramonės technikumą. Kartu dar ir dirbau. Studijų laikai buvo patys geriausi – visi likimo broliai lietuviai, draugai jakutai, rusai…Jaunystės siautulys, pasisėdėjimai vakarais bendrabutyje, muzika, šokiai, krepšinis… Kaip ir visas jaunimas, taip ir mes stengėmės gyventi ir išgyventi.

Bet labiausiai norėjosi į Lietuvą. Į Tėvynę. 1956 metais, mirus Stalinui, grįžome namo. Ir čia niekas mūsų nelaukė. Namus nusavino valstybė, neturėjom savo kampo. Ir pasiskųsti nebuvo kam – juk esame tautos priešai. Tad sugrįžus niekas nepasikeite – likome tremtiniai. Pragaro mašina ir toliau veikė. Kiekvieną mėnesį turėdavome registruotis, aiškintis saugumui, kodėl grįžome, kodėl buvom išvežti. Jautėmės visi pririšti ir sekami. Buvo sunku…

– Ačiū, tėti…

Antanina Krivickienė, mano močiutė, Atgimimo nesulaukė. Ji mirė 1985 metais, jau atgimstant Lietuvai.

Julijona ir Vytautas Krivickai. 1957 metai

O 1989 metais buvo gauti reabilitacijos dokumentai. Vytautas Krivickas atgijo, pradejo rašyti prisiminimus, juokingas istorijas iš to sunkaus laikotarpio – įkalintos Jaunystės. Patirti sunkumai neužgožė širdies ugnelės, užaugino ir subrandino Vytautą Krivicką kaip asmenybę, kaip puikų žmogų, miškų ūkio darbuotoją. Grįžęs į Lietuvą, dirbo Kvėdarnoje girininko padėjėju, vėliau buvo perkeltas į Ubiškio girininkiją. Ten ir susipažino su mano mama. Vat taip ir atsiradom trys sesės.

 1958 metais Vytautas paskiriamas Eigirdžių, vėliau Vadžgirio girininku. Nuo 1964 metų iki pensijos dirbo Raseinių miškų ūkio miškininku, kelių meistru, statybos inžinieriumi. Vytautas Krivickas mirė 87-erių 2017 metais Raseiniuose. Ačiū Tau, tėti, kad mums gyvenime buvai stiprybės, tikėjimo, drąsos, ištikimybės, meilės, sąžiningumo pavyzdys.

                Jei saulė naktyje užges,
Ir skausmas širdyje nurims,
Ir meilė meilėje paskęs,
Tu apkabink,
Tu prisimink –
Jei bus sunku,
Surask jėgų ,
Pradėki viską nuo pradžių… /M.K.

Tėvui, vyrui, seneliui, proseneliui, miškininkui, sibiriakui, medžiotojui, Norgėlų gyvenvietės įkūrėjui, nuostabiam žmogui Vytautui Krivickui

 Pagarba

                Už baltą vieškelį
Į Tėviškės sodybą.
Už kelią į gimtus tėvų namus.
Už mamą, tėtį, sesę,
Už vaikystę,
Už kiemo klevą,
Vaikiškus žaislus… /M.K.

Čia prisiminimai, kuriuos dar suspėjau užrašyti, kai supratau, kad jau tėtei laiko liko nedaug. Mes viską įvertiname tik tada, kai nebetenkam…

   Milda Krivickaitė -Iske

2020-10-01, Kassel

Naujienos

Smurtas turi daug veidų. Atpažink jį

Smurtas dažniausiai suprantamas kaip fizinė prievarta, tačiau tai gali būti bet koks veiksmas, kurio galima išvengti ir kuris trukdo...

Tik nebijok. Netylėk

Durys užsidarė.  Po akimirkos Lina (vardas pakeistas – A. D.) išgirdo trinktelint laukujas duris. Petras išėjo. Moteris lengviau...

Ar žinai, kad gali atgauti dalį pinigų?

Dažnai užsienyje dirbantis žmogus nežino, jog kiekvienas legaliai užsienyje dirbantis Lietuvos pilietis gali pretenduoti į...