Saulė naktyje.II.

Angelė Digaitytė - November 15, 2020

Milda Krivickaitė-Iske

Man patinka spalvoti sapnai,
Nes prie jų prisiglausti galiu
Tyra širdimi.
Man patinka spalvoti žaislai –
Apkabinti galiu juos vaikystės
Žvaigždžių lietumi.
Man patinka spalvota žolė,
Iki skausmo rasos išbučiuota
Aušrinės viltim.
Man patinka spalvota pievos brydė,
Ankstų rytmetį kerinti virpančia meilės ugnim.
Man patinka spalvotas vanduo,
Nes jame atsispindi bespalvė
Meilės kančia.
Man patinka spalvotas akmuo,
Nes jame slypi mano
Stiprybės dvasia.

Milda Krivickaitė-Iske su tėvais ir seserimis. 1967 metai

Manoji Lietuva užaugo manyje kartu su tetos dovanotu meškinu, tyliai sėdinčiu ant spintos, su vaikišku juoku, su dviem sesėm, dar su takeliu iki kiemo riešuto ir varteliais į gatvę. Ji brendo manyje kartu su išdykusiais kiemo berniokais, jaunystės svajonėmis, vingiuotu vieškeliu už kiemo vartelių, keliu į ateitį ir begaliniu laisvės troškimu.

Mokykliniai metai. Kaip ir pas visus – mokyklinė uniforma, suolo draugai, klasės auklėtoja ir dar fizikos mokytojas, kurio bijojome labiausiai. Tarybinė mokykla ir tautų draugystė. Bet kiekviena klasė mokėjo šokti „Kepurinę“. Dabar kažin, ar yra mokyklose mokoma lietuvių liaudies šokių… Užtat šokiai kultūros namuose ar apsilankymai bažnyčioje buvo griežtai draudžiami.

Viena 1976 metų naktis. Aš jau paauglė. Sėdim – aš, mama ir tėtis ant lagaminų ir maišų. Sesės jau studijavo. O mus Komunistų partijos sekretorius pažadėjo ištremti. Dar kartą. Į Sibirą. Už vieną tėtės neatsakingą žodį. Ir šautuvai kieme. Ir niekur tu, žmogau, nepasislėpsi. Lietuva maža. Naktis buvo labai ilga… ir baisi. Bėda praėjo pro šalį dėka mano mamos išminties.

Baltijos kelias. Šilalės pašto darbuotojai Latvijos pasienyje. 1989 metai

Po mokyklos – studijos. Mes, tremtinio vaikai, negalėjom mokyklos baigti aukso medaliais, nes jie buvo skiriami rajono valdžios vaikams, mes negalėjom studjuoti teisės, medicinos, architektūros. Nes buvom nepatikimi. Su tremtinio dėme. Tad liko tik inžinieriniai mokslai. Studijuodama tuometiniame Kauno politechnikos institute (KPI) telekomunikacijų specialybę, susipažinau su būsimu savo vyru. Jis, Eugenijus Martinavičius, mano kursiokas. Tais laikais buvo labai madinga siųsti jaunus inžinierius dirbti į rajonus, kad atsirastų rajonuose daugiau išsilavinusių žmonių. Taip atsidūrėme Šilalėje, nuostabiame Žemaitijos mieste. Dirbome telekomunikacijų inžinieriais. Ten gimė dukra, po to sūnus.

Baltijos kelias. Šilalės pašto darbuotojai Latvijos pasienyje. 1989 metai

Lietuva pradėjo atgimti. 1988 metais pirmoji nepartinė visoje Lietuvoje buvau paskirta Spaudos skyriaus viršininke. Rajono valdžia labai bijojo skirti mane, nes spauda tais laikais buvo politizuota. Bet laisvų rinkimų metu buvau išrinkta pašto darbuotojų. Valdžiai teko susitaikyti su tuo, nors iš Vilniaus ir buvo atvykęs partijos antrasis sekretorius kontroliuoti situacijos. Žmonės pradėjo nebebijoti, kovoti už laisvą Lietuvą. Nors ir tada buvom bauginami. 1989 metų rugpjūčio 23 dieną į „Baltijos kelią“ iš Šilalės pajudėjo septyni autobusai, pilni pakiliai nusiteikusių žmonių. Turėjom paskirtą atvykimo vietą. Tai buvo pora kilometrų kelio ruožo netoli Latvijos pasienio. Reikėjo suspėti nuvykti laiku, kad galėtume susikibti rankomis… Kai kas pabūgo važiuoti, nes buvo juokaujama, kad visus autobusų ratus pakeis į traukinio ratus, tada sustatys ant bėgių ir vėl išveš į Sibirą… Sausio 13-ąją šilališkiai stojo ginti Laukuvos televizijos bokšto – jei jau neteksime Vilniaus ir Kauno, liks Žemaitija ir Telšiai. Tokia istorija.

Milda Krivickaitė-Iske su šeima. 1987 metai, Šilalė

 1990 metais, po kovo 11-osios, Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo, Eugenijus Martinavičius, mano vyras, paskiriamas Raseinių rajono pašto viršininku. Atrodo,

 Šeima. Įvertinimas. Naujas darbas.
Kolegos, bendradarbiai ir šilti namai.
Ir klausia Lietuva parimusi
Prie kiemo vartų:

– Sūneli, ar nepavargai?
Sustok, akimirka.
Juk šitiek daug jau nuveikta kely,
O Lietuvos keliai visi tau atviri…
  (Iš eilėraščio „Laiko Dulkės“)

1999 metų Velykos. Gražūs spalvoti geltoni viščiukai ir nuostabūs margučiai mūsų šeimos jau nebedžiugins. Viskas įvyko staiga, greitai ir netikėtai. Netektis.

                Ir sklidinas vandens ąsotis.
Skaudžiai atsigerta.
Krūtinėj skausmas –
Tai ligos pradžia?
Ligoninė.
Laukimas.
Operacija.
Tikėjimas
Ir nevilties malda.
Tai NETEKTIS.
Ir išsigandus,
Susigūžus Lietuva
Ateina palydėt Tave į paskutinį kelią.
– Už ką? Kodėl? –
Kartoji vis…
Šalia vaikų širdelės tyliai plaka…

Ruduo. Jau temsta.
Pasiklydęs vėjas.
Ir medžiai iki skausmo laužo sau šakas…
Beribis nerimas.
Žinokite, vaikai,
Tai VĖLINĖS.
Ar mus supras, paguos,
Gal nuramins kažkas?

O buvo jam tik keturiasdešimt… Kai beribis skausmas gyvena tavyje, tada rašai. Kad išsakytum, kad pasidalintum su visais. Mano vyro gyvenimas susidėliojo į eilėraštį. Tada palengvėjo. Sieloje. Bet ne kasdienybėje.          

Tu tik pakausk.
Aš nesakysiu nieko,
Nes viskas juoda ir nėra spalvų.
Tu negirdi,
Kaip tyliai vaikšto fėjos
Naktim pavirtusiu ledu.
Nepastebi,
Kaip Gerda ieško Kajaus,
Ir nematai Džiuljetos
Ašarų karštų.
Neklausinėk.
Sužvarbus ir sušalus
Aš iškeliauju
Pasakų taku…
(„Neklausinėk“)

Tada vienas po kito atsiranda eilėraščiai.  Kad tik tas skausmas būtų mažesnis. Jie surimuoti iš visos širdies. Kad skambėtų. Mano širdyje ir skaitytojų sielose. Jie padiktuoti įvykių, išgyvenimų. Nes išties buvo nelengva. Reikėjo būti namie ir tėte, ir mama, ir vaikus užauginti, ir auklėti, ir pinigus uždirbti, ir vairuoti, ir namus prižiūrėti, ir krosnį kūrenti… O aš prie vyro kapo prisiekiau, kad užauginsiu savo vaikus, vertus tėvelio atminimo. Kai būdavo labai, labai sunku, gelbėdavo baltas popieriaus lapas.

Kai užmiega miesto Maestro,
Mintimis ateinu pas tave,
Kad galėčiau priglusti prie veido
Ir širdim atpažinti save.
Jei būtum kartu – nusijuokčiau,
Eičiau vėl pasitikti aušros,
Vėjo šypsnį tau dovanočiau –
Imk dalelę širdies šilumos.

Su vaikais nusipirkome tris lagaminus, susidėjome daiktus į seną antrą VW Golf ir iškeliavome, prieš tai užkalę lentomis sodybos langus. Buvo 2000-ieji. Nauji metai ir pradžia naujo gyvenimo. Su vaikais apsigyvenau Kaune. Pajamos tokios, kaip ašarėlės delnuose – užsimoki visus mokesčius, nuomą, visas šeimai būtinas išlaidas ir padalini likutį mėnesiui. Ir lieka nei daug nei mažai – dienai trys litai. Tai jei šiandien nuperki duonos, sviestui jau ir nelieka. Apie rūbus ir avalynę – nė kalbos. Viskas kuo kukliau, taupiau. Buvo mintis išvykti į Vokietiją ar Angliją, bet negalėjau palikti vaikų. Kažkaip negalėjau – aš privalėjau juos užauginti pati. O ir realybė tokia, kad svetimo skausmo ir vargo nereikia niekam. Visi turi savuosius.

Nereikia niekam
Svetimos žvaigždės
Ir skausmo svetimo
Nereikia niekam.

Nupieštas ilgesys
Nustebintas tylės.
Tylės ir žodis
Užpustytas laiko…

Milda Krivickaitė-Iske su vaikais Indre ir Daliumi. 2020 metai

O tu ateik
Kaip Sent Egziuperi
Mažasis Princas
Ir savo meile prijaukink mane.
Kad širdgėla
Bekraščiuose smėlynuose
Pavirstų ašara delne.
Kad ta laukinė rožė
Savo žiedlapius išskleistų
Ir kad spygliai nežeistų
Tų švelnių delnų.

O laikas bėgo. Abu vaikai baigė Kauno „Varpo“ gimnaziją, įstojo mokytis į Kauno technologijos universitetą (tą patį buvusį KPI).  O aš dirbau Kauno centriniame pašte Ekonomikos skyriuje, vėliau, baigusi šaunamojo ginklo instruktoriaus mokymus policijoje, įmonės vadovų kursus, dirbau Kauno apskrities Kurjerių pašto viršininke. Darbas buvo įtemtas, bet įdomus. Mūsų skyriaus siuntos buvo ypatingos. Visi siuntas gabenantys kurjeriai turėjo būti patikimi, ginkluoti, turintys teisę dirbti su riboto naudojimo informacija, sugebėti priimti teisingus sprendimus bet kokiose situacijose.

Jie vis skrenda
Žuvėdra melsva.
Palydėkim į tolimą kelią.
Krenta plunksna
Trapi ir balta.
Laukia laikas
Ir mylinčios mamos…
(„EMS“ – Ekspress Mėlynas Paštas – Kurjerių paštui)

Jau vėliau skyrius pavadintas Pasiuntinių paštu, bet funkcijos liko tos pačios – per kurjerį pašto siuntų surinkimas, paskirstymas, vežimas ir pasirašytinas siuntos įteikimas. Vat čia ir susipažinau su savo antruoju vyru, irgi našliu, vokiečiu Peter Iske. Jis, vokiečių firmos „Renner“ atstovas skerdimo įmonių įrangos montavimui, montavo įrangą Krekenavos mėsos perdirbimo įmonėje. Metus buvo statoma ši įmonė, o Peter kas mėnesį ateidavo siųsti ataskaitas firmai per mūsų kurjerių paštą. Vėliau Ledų šventė Kėdainiuose, taip ir susipažinom. Ir nebereikėjo vyki į Vakarus, Vakarai atvyko pas mus. Tai štai, tokia pažintis, kuri vėl pakeitė mano gyvenimą.

Milda ir Peter Iske. Kaselis, Lietuvos šimtmečio minėjimas. 2018 metai

Iš tos šilumos
Ir nakties,
Ir dienos
Ateina žmogus.
Ir mintis.
Ir dangus.

Saulei paliesti,
Kad būtų šviesiau.
Meilei uždegti,
Kad būtų šilčiau.
Aušrai sutikt,
Kad nebūtų žvarbu.
Žvaigždę aplenkt –
Kad suspėtum laiku
Į vakar.
Šiandie
n ir
Rytoj… („Žmogus“)

O poezija buvo šalia – kaip sielos atspindys. Literatų klubo kasmetiniai poezijos vakarai Palangoje, eilių skaitymas, naujos pažintys su nepakartojamais žmonėmis.

Ten
Prie Baltijos krantų,
Kur gera gera
Ir labai puiku –
Nauji draugai
Tarytum saulės spindulėlį
Man dovanojo veidrodėlį…

Vaikams išmokus gyventi didmiestyje, įstojus mokytis į aukštąsias mokyklas, be baimės galėjau jais pasitikėti. Tad atėjo mano laikas grįžti į sodybą.

Vėl kryžkelė –
Vėl keturi keliai,
Smėlėti, asfaltuoti,
Akmenim grįsti…
Ir vėl nauji veidai,
Ir vėl gyvenimas
Ant laiko ratų.
Ir klausi tu savęs,
Kurie keliai tikri_

Pažadink savo širdį –
Jos tyriausias kelias
Be triukšmo, dulkių,
Melo ir kančių…
Tik nesutrypk.
Neskubink.
Tegu tyliai šneka.
Įsiklausyk.
Nebekartok klaidų…

Jau galėjau daugiau laiko skirti sau, savo namams ir, be abejo, padėti tėvams.

Žvelgi pro langą
Nerimo akim,
O kelias šitoks baltas baltas.
Pūga bekraštė ir naktis tamsi –
Sakykit, brangi mamyte ir tėveli,
Ar tikrai nešalta?

O ir namai laukė manęs.

Aš jau grįžau
Ir šiandien pjoviau žolę.
O ryt šienausiu nuomones,
Gal ir jausmus.
Dar gal suspėsiu
Įsisupt į rūko guolį,
Surasti savo mintį,
Tą, pelynų skonio,
Ir uždaryti
Praeities vartus…

Milda Krivickaitė-Iske su vaikais ir anūkais. 2020 metai.

Gal Jums, mano pone,
Galėčiau pasiūlyt
Puodelį espresso kavos
Su pasaldinta nuomone?
Su vakaro mėlynu debesiu,
Mėnulio jausmais
Ir kaimietišku nerimu?
Netyčia dar įmaišysiu
Dalelę aušros
Ir eisiu patykoti saulės
Už tos sutemos…
(„O, mano pone“)

Raseiniuose gavau darbą elektros įmonėje – Vakarų skirstomuosiuose tinkluose. Išlaikiusi elektriko egzaminus, įsigijau aukščiausios kategorijos elektriko kvalifikaciją ir dirbau technikiniame skyriuje su elektros schemomis ir kabeliais. O skaičiai ar schemos nebūna nuobodžios – jos būna net spalvotos. Naujų veidų ir draugų kelyje atsirado daugiau intrigos eilėraščiuose, ugnelės potyriuose ir širdies kelyje. Apie įelektrintą katiną, vietos elektrinę iš makulatūros, apie Bosą – mūsų viršininką. Už idėjas net buvome apdovanoti.

Norėčiau,
Kad mane mylėtum.
Galėčiau būti nuostabiausia mergina.
Bet akyse matau
Tik žvilgsnį kreivą –
Esi nepaprastai graži,
Bet tu ne man skirta.
Galėčiau pasitrumpint sijonėlį.
Apsiauti aukštakulnius raudonos palvos.
Iškepti tau skaniausią
Pyragėlį
Ir pasilikti su tavimi
Ligi aušros.
Ir po šešių galėčiau sau
Visai nevalgyt,
Gal tik išgert puodelį
Net ir nebalintos kavos –
Kad būčiau visada
Grakšti bendrakeleivė –

Tik skirki man dalelę
Savo šilumos…

 Labai šilti prisiminimai iš studijų laikų. Kas penkeri metai mūsų studijų srauto susitikimai, bemiegės naktys, akordeonas ir gitara.

Kurso draugų susitikimas po 35 metų. Kaunas, 2018 metai

Prie Olandų kepurės
Susitiko draugai.
Vėjas plaukus bučiuoja –
Ar jauti, ar matai?
Smėlio skardis po kojom,
Saulės laiptai ilgi.
Pabučiuok, apkabinki.
Dar pabūkim jauni…

Didžiausias atpildas į mano pastangas išgyventi, užauginti ir išauklėti vaikus gerais žmonėmis buvo bendradarbio klausimas: „Pasakyk, kaip tu auklėjai savo vaikus, nes mes su žmona su vienu nesusitvarkom… Dukra – statybos inžinierė, konstruktorė projektuotoja, projekto dalies vadovė ypatingiems statiniams, sūnus – lėktuvų elektrinės dalies inžinierius. Vaikai sukūrė šeimas, gyvena Lietuvoje. Ir dar  anūkėliai – kaip saulės spinduliukai:

Ten, kur tėtis ir mama,
Dar ir sesė mylima,
Čiauška ketveri metukai,
Klegesio pilni žaisliukai…

Mūsų tėvai davė mums meilę, pagarbą vienas kitam, išmokė mus vertinti dvasingumą, ištikimybę. Ir aš stengiausi atiduoti tą išmintį savo vaikams.

Kai vėjas klebena
Namų langines
Ir padrikos snaigės
Mirga po kojom,
Pakvimpa Kalėdom,
Namais ir Tyla.
Stebuklu pakvimpa.
Vaikystės svajonėm.
Tada nieks nemato
Ir niekas negirdi,

Kaip Angelas mažas
Ateina į širdį.
Kalėdų nakčia
Nusileidžia jis tyliai
Ir lanko tik tuos,
Kurie laukia ir
Myli
Širdim,
Mintim,
Gerumu
. („Kalėdos“)

2016 metais, mirus mamai, po metų ir tėveliui, daugiau laiko praleidžiu Vokietijoje. Čia susipažinau su pusesere Milda Krivickaite-Schumacher, gimusia ir augusia Vokietijoje, su jos tėvelio, Freiburgo lietuvių dailės Instituto, kuris veikė 1946-1949 metais, grafikos bei piešimo dėstytojo Alfonso Krivicko (1919 – 1990) dailės darbais, netradiciniais spalvotais raižiniais.

Susipažinau su Kaselio lietuviais. 2018 metais įvyko labai įsimintinas Kaselio lietuvių bendruomenės renginys „Atkurtai Lietuvai 100“.  Susibūrę lietuviai parodė savo pilietiškumą, brandą. Turėjom galimybę kiekvienas pasveikinti Lietuvą, pajausti ryšį su Lietuvos Šimtmečiu.    

Esi tu nuostabiai graži,
Ir šiandien Tavo meilės šokis.
Šopeno valsas skamba vis širdy…
O Tu vaivorykšte šypsokis.

Esi pavasaris ir vasara kartu.
Esi skambi daina ir visas mylintis pasaulis.
Esi ramybė, šiluma namų.
O Tavo delnuose – po gintarinę saulę.

Esi Tu meilė ir tikėjimas.
Esi viltis.
Ir Tavo vardas amžiams dovanotas.
Esi Tu mums nepaprastai brangi,
Tokia šventa,
Kaip Tavo Laisvės Šokis…
(„Tu esi Lietuva“)

Kad ir kur bebūčiau, manoji Lietuva visada pasiliks manyje, mano beribiam ilgesy, mano mintyse, mano pasodintuose medžiuose, užaugintuose vaikuose ir  meile anūkams.

Norėčiau, kad ir Lietuva mane mylėtų. Labai linkėčiau, kad jį užaugtų savyje. Susirinktų išblaškytus po pasaulį savo vaikus. Norėčiau, kad mes visi išsaugotume savo senovinę, nepakartojamai gražią lietuvišką kalbą. Norėčiau, kad visi lietuvių vaikai išmoktų šokti lietuvišką „Kepurinę“. Norėčiau, kad ir gyvendami svetur, neužmirštų gintaro gabalėlio savo širdyse. Kiekvienas mes turim savo kelią, ir kiekvienas žingsnis jame yra be galo svarbus. Lietuva, esi brangi, būtina, mylima ir labai reikalinga.

Jau laikas beldžiasi
Ir langas uždarytas.
Ir net mintis išeiti negalės.
Jurgino žiedas,
Liūdesiu pražilęs
Dar lauks ir
Nepraras vilties.

Mildos Krivickaitės-Iske asmeninio albumo nuotraukos.

Pradžią skaitykite čia.

Naujienos

Smurtas turi daug veidų. Atpažink jį

Smurtas dažniausiai suprantamas kaip fizinė prievarta, tačiau tai gali būti bet koks veiksmas, kurio galima išvengti ir kuris trukdo...

Tik nebijok. Netylėk

Durys užsidarė.  Po akimirkos Lina (vardas pakeistas – A. D.) išgirdo trinktelint laukujas duris. Petras išėjo. Moteris lengviau...

Ar žinai, kad gali atgauti dalį pinigų?

Dažnai užsienyje dirbantis žmogus nežino, jog kiekvienas legaliai užsienyje dirbantis Lietuvos pilietis gali pretenduoti į...