Sausio 13-oji
Atsimenu aš ją, sausio 13-osios dramą. Meluočiau, jei sakyčiau , kad nebuvo baisu. Ore tvyrojo šaltis. Speigas. Ir širdyje – baimė. Nors mes toli nuo Vilnius ar Kauno, jaudulys buvo čia ir dabar. Susiskambinom su draugais – važiuokim į Laukuvą. Ten stovi retransliacijos bokštas Žemaitijai. Mylim Lietuvą ir mylim Žemaitiją. Nebuvo pas mus šarvuočių, bet širdimi buvom sostinėje Vilniuje su tais jaunuoliais, kurie savimi sustabdė tankus. Amžina jiems pagarba! O mes, keturios jaunos šeimos, ką tik baigusios studijas ir atvykusios į Šilalę kaip į paskyrimo vietą, visą naktį budėjom… saugojom Laisvę. O Laisvė tuo metu buvo tokia trapi ir pažeidžiama… todėl dar labiau neįkainojama.
Ir todėl man tikroji Valstybės diena yra ne Liepos 6-oji, deja, ne Kovo 11-oji, o kruvinoji Sausio 13-oji… tada, kai beginkliai žmonės savo Dvasios jėga nugalėjo tankus. Nepriklausomybė.
Pamatinės gyvenimo vertybės buvo pamintos dar tada, kai bijojom politrukų, partorgų ir kompartijos. 1991-ųjų sausį laimėta kova prieš korupciją, pažeminimą, niekinimą… Laisvo žmogaus šeimininkas – jo sąžinė. Ar tai tiesa? Tuo suabejojau prieš kelias dienas, išgirdusi, kad Vilniaus verslininkai labai ciniškai pasisavino skiepus prieš koronavirusą iš Šilalės rajono medikų… Dabar nekalbu apie tai, tie skiepai – gerai ar blogai. Bet tas akiplėšiškumas, veidmainystė, panieka, melas… visa tai tebebujoja. Kaip anais sovietiniais laikais…
Laisvė ne supriešina, bet sujungia. Būkim kartu! Be jokių baimių. Be purvo ir melo. Be skausmo ir išdavysčių.
Milda Kivickaitė-Iske
