Šiluma

Angelė Digaitytė - Dezember 6, 2020

Nekenčiu karantino. Nekenčiu žmonių abejingumo, nejautros, abuojumo.
Mano pietūs jau buvo įpusėję, kai vidun užėjo garbaus amžiaus dama. Senolės laikysena ir nepriklausomybės priešaušryje siūti kailiniai, kurie vis dar atrodė kaip nauji, teikė jai orumo. Dirbdamas studijoje pamažu įgudau atpažinti pirkėjus. Tikėtina, ieško dovanų anūkams – buvo pirmoji mano mintis, kuri tuoj pat buvo paneigta atvykėlės.

– Ar negalėčiau pas jus truputi pabūti ir sušilti, – su viltim tarė ji. – Lauke labai šalta.

– Įsitaisykit, ponia, patogiai, – parodžiau į lankytojams skirtą krėslą. – Gal norit karštos arbatos?

– Kad ačiū, -– dėkingai tarė ji. – Negaliu nieko valgyti ir gerti prieš operaciją. Atvykau į akių kliniką operacijai, gerokai per anksti, tai liepė išeiti ir palaukti gatvėje. Neleido pasilikt viduj.

Negalėjau patikėti, kad į moters elementarų prašymą leisti pabūti viduje visiems buvo nusišvilpt. Juk ne gegužis už lango. Juk ne Maldyvai. Negana to, senolės pastangos įsiprašyt sušilt į šalia klinikos esantį grožio saloną, kuris, pasak jos, buvo tuščias, irgi buvo bevaisės. Antro šanso ji negavo: merginos tiesiog užsirakino duris. Negalėjau patikėt savo akimis, tiksliau ausimis, kad žmogus, kuris kreipiasi pagalbos, susiduria su visišku nejautrumu. Taip pat abejingai ji buvo išprašyta (vos neparašiau išpašolvoninta) ir iš kavinių, kurių personalas uoliai vykdė karantino nurodymus ir komandas. Tik išsinešimui! Ordnung ist Ordnung! Įsakymas mylėti artimą kaip save patį automatiškai neteko galių. Tu niekas. Tu absoliutus nulis. Tu gatvėje. Būdama seno sukirpimo inteligentė, senjorė atvyko į kliniką gerokai anksčiau, net su pusantros valandos rezervu, kas būdinga vyresniajai kartai. Ruošėsi keisti akies lęšiuką. Niekas iš artimųjų jos nepalydėjo. Tiesiog likimas lėmė nugyventi be vaikų. Ironiška, kad pati būdama gydytoja, ji patyrė visišką naujos generacijos gydytojų abejingumą. Ir ne tik gydytojų.

——————————————————————

Tą popietę turėjau puikią pašnekovę, kurią atginė ne paskata pirkti, bet elementarus noras sušilti. Pokalbis, užpildęs dirbtuvėlės vienatvę, gavosi neįpareigojantis, bet šiltas. Apie orą, bites. Ir keliones, kas be ko. Išlydėdamas pasijaučiau nejaukiai: ji širdingai dėkojo už šilumą ir prieglobstį. Nenusipelniau tos padėkos, nes nieko prasmingo nepadariau. Man nereikėjo įdėti jokių pastangų, kad ji rastų šilumą ir užuovėją. Tiesiog pasielgiau žmogiškai. Jaučiau nusivylimą (gal gėdą?), dėl tų žmonių, kurie abejingai nusisuko.

Kaunas

Autorius žinomas. Iš feisbuko platybių.
Autoriaus nuotrauka

Naujienos

Atminkime protėvių nuopelnus mūsų laisvei

Janina Survilaitė Meilė yra kurianti, meilė – tautos vertybių Tėvynės istorijoje išsaugojimo garantas ir tęsinys. Meilė tautai...

Po mirties apdovanotas Dr. Vincas Bartusevičius

Sausio 14 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis paskelbė 2020 metų Globalios Lietuvos apdovanojimo „UŽ...

Sausio 13-oji

Atsimenu aš ją, sausio  13-osios dramą. Meluočiau, jei sakyčiau , kad nebuvo baisu. Ore tvyrojo šaltis. Speigas. Ir širdyje –...