Stalas

Angelė Digaitytė - Januar 4, 2021

Milda Krivickaitė-Iske

Novelė

Oana Hodirnau| unsplash.com nuotrauka

Du tūkstančiai penkti. Vaiva tik iš trumpo pasakojimo žinojo, kur važiuoja. Paskambino buvusi kaimynė, dabar dirbanti Vokietijoje, slauganti senolius. Paprašė išleisti atostogų porai mėnesių. Kodėl gi ne, juk ne pirmąkart. Darbo vis tiek namuos niekur nėra, o ir vaikus tėvai pažadėjo pažiūrėti, kol bent kiek užsidirbs užsienyje. Juk sunkiai vertėsi – nuo tada, kai vyras paliko šeimą dėl kitos, jaunesnės, vos sekėsi sudurti galą su galu. Dvi paauglės dukros ir ji pati – trys damos namie. Užduotis ne iš lengvųjų.

Kelionė tolima – 1614 kilometrų nuo namų, bet privatūs vežėjai neapgavo. Šeštą ryto, kaip ir buvo sutarta, atvažiavo paimti iš namų. Du vairuotojai. Tikrai gerai, nes praeitą kartą važiavo tik vienas. Ir kaip jis vienas tai ištveria – praktiškai dvi paros be miego. Dvidešimt keturias valandas pirmyn, dvidešimt keturias valandas atgal. O kartais ir daugiau. Ir norisi keliauti saugiai, ir mikriukas pilnas moterų…Po aštuoniolikos valandų Vaiva buvo vietoje. Kas keičiasi slaugoje, žino: apsikeitimas dažniausiai trunka dešimt minučių – katė (slaugė) į maišą, katė (slaugė) iš maišo –  skubiai aptariant padėtį, slaugomo asmens sveikatą, jo priežiūrą, vaistus, maitinimą, draudimą, ir viskas. Lieki viena su savo prižiūrimo senolio ar ir senolės problemomis.

Vaiva permetė akimis, kuo ji gyvens porą, o gal ir daugiau mėnesių. Dar važiuodama mikriuku, pergalvojo visokias situacijas, sudėliojo veiksmo scenarijų. Kaip visad, bus nuoširdi, paslaugi, rūpestinga dama iš Lietuvos.

Pirmiausia ją pasitiko stalas. Jei pagalvojus gerai, stalų būna visokių. Stalai vaišingi. Stalai draugingi. Stalai kampuoti, stalai apvalūs, dar kartais būna ovalūs… Stalai skirti pasitarimams, stalai skirti

susibūrimams, stalai tvirtai stovintys ant keturių kojų… Dar yra stalai inteligentai – kartais jie turi keturias ištaigingai išraitytas kojas, ant kurių remiasi inteligencija. Dar internetiniai staliukai. Su dviem nuostabiom romantiškom kėdėm dviese. Kartais jie turi tik vieną – bet labai svarbią koją, kuria jie remiasi į gyvenimo esmę, kad galėtų tiesiai stovėti ir atlaikyti meilės, džiaugsmo, tikrumo, neapykantos, pykčio, veidmainystės, purvo, išdavystės kupinai pripiltą gyvenimo taurę.

Nepažįstamas kraštas, šimtametis namas , senolis, dar toliau geležinkelis. Nebūtų taip svarbu, jei ne tai, kad Vaclavas, trumpiau, Vacekas, kaip vadina Vaivos prižiūrimą senolį, jau keturiolika metų nemato šviesos – jis yra aklas. Dar vaikas būdamas, dešimties, karo metu, pasitraukė iš Lenkijos į Vokietiją, skalsesnio duonos kąsnio ieškodamas. Traukiniui sustojus, taip ir liko Niderau geležinkelio stotyje. Priglaudė jį geležinkelietis, supratęs, kad pasiklydo vaikas. Juk pokaris. Daug tokių vaikų, vadinamų „vilko vaikais“,  klajojo tada.  O ir nemokamos darbo jegos reikėjo – iškrauti, persijoti, surūšiuoti anglis, iššluoti vagonus. Pirmasis dešimtmečio Vaceko stalas buvo dėžė, ant kurios jis pasidėdavo duonos riekę ir išdidžiai, pasigardžiuodamas valgydavo, užsigerdamas karšta aviečių skonio arbata. Vėliau, jau paaugus ir įsimylėjus vienturtę šeimininko dukrą, stalas pamažu virto skalsesnis – prie duonos atsirado sviesto ir sūrio, kartais kvepiančios namais dešros, dar ir lašinių bryzelis…Atšokus vestuves, padidėjus šeimai, susilaukus dukros ir sūnaus, išsiplėtė stalas į giminės stalą. Tada stalas lūžo nuo gėrybių, sotaus ir tikro maisto, net saldaus deserto ir naminukės… Va, čia ir padėsim tašką. Nežinia kodėl, nežinia kada, nežinia dėl ko, po  kartu pragyventų penkiasdešimt metų, kai buvo palaidota mylima žmona, – Vacekas apako ir liko vienas su savo išgyvenimais. Kol buvo stiprus, dar gyveno namo viršutiniuose aukštuose. Apakus tai buvo nebeįmanoma. Teko grįžti gyventi į rūsį, iš kurio jis vaikystėje pamažu pakilo aukštyn. Pragyvenęs visą gyvenimą Vokietijoje, jis ir liko svetimšalis. Užkuris.

Ir liko jam tik tvirtas ąžuolinis stalas. Tai buvo jo gyvenimas. Stalas buvo stačiakampio formos, tvirtas, kad galėtum , tvirtai laikydamasis už jo briaunų, atsistoti, apeiti aplinkui, pačiupinėti kiekvieną įbrėžimą ir paglostyti. Stalas žinojo, kada yra diena ir naktis, nes jis turėjo savyje laiko laikrodį… Kai pabusdavo Vacekas  giliai naktį, visada pasiklausdavo stalo. Kiek dabar yra laiko. Stalas nemeluodavo, bet kartais sakydavo netiesą. Kartais Vacekas miegodavo toliau, kartais, apėjęs apgraibom apie savo didelį stačiakampį ąžuolinį stalą, susiradęs barzdos skutimo mašinėlę, skusdavosi barzdą, kartais, kai pabodavo būti vienam, kumščiu trankydavo į sieną, taip kviesdamas Vaivą ateiti…

O Vaivai kiekvienas rytas prasidėdavo vienodai – šeštą valandą ryto keltis, pakurti ugnį, išvirti avižinę košę, pakelti senolį, nuprausti. Su prausimu buvo prastai – net ir dabar ją pykino. Gašlumas. Bet taip yra.  Toliau aprengti, pamaitinti, dar nubėgti į parduotuvę, pasiruošti pietus, paguldyti jį  pietų miego. Toliau pavakariai, vakarienė, ugnelė, miegas. Na, koks gi ten miegas… Visada budėdavo. Ir naktimis budėdavo. Ir naktimis girdėdavo triukšmą. Net kaip girgždėdavo laiptai. Nors senolis jau nebevaikščiojo… Lyg kažkas liptų tamsoje… Buvo kalbų, kad rūsyje prieš pusę amžiaus pasikorė kažkoks jaunuolis… Ir  nežinai, kada Vacekui diena, o kada naktis – tik duslūs smūgiai į sieną neleidavo užmigti. Ir taip porą mėnesių ir dar daugiau. Ir dar. Dar jai norėjosi valanadai kitai išbėgti iki parduotuvės, pasidairyti po pasaulį – bet grįžus ir radus senolį,  visą besėdintį savo išmatose, daugiau to nebesinorėdavo. O, Dieve, padėk!..

Nors buvo ir džiugių valandėlių, kai senolis mėgavosi kiekvienu kąsniu, ką ji išvirdavo. Ir dar senolis mėgdavo dainuoti. Na, tą „Das alte Haus von Rocky Docky –  Dieses Haus ist kalt und leer“.  Ir dar senolis džiaugdavosi kiekvienu saulės spinduliu, kuris palytėdavo jo veidą. Rudenėjant, lauke. Ir nebuvo jam svarbu, kad riebios didelės žiurkės gyvena šalia jo kambariuko sandėliuke, ir nebuvo svarbu, kad Vaiva bijo tų žiurkių, – svarbu buvo stalas, į kurį jis galėjo atsiremti ir tvirtai laikytis. Stalas, ant kurio kasryt garavo karšta košė, pietums šiupinys ir soti vakarienė. Ir dar prie to stalo antradienio vakarais rinkdavosi gatvės kaimynai. Atsinešdavo dėžę alaus ir prisimindavo jaunystę. Ir strainas anais laikais būdavo Vacekas, ir dabar pasipuošęs laukdavo svečių, nes Vaiva stengėsi papuošti senolį susitikimams…

Vieną naktį Vaiva miegojo saugiai. Kažkaip nuovargis nugalėjo. Nubudusi nubėgo žemyn pažiūrėti Vaceką. Jis ramiai miegojo įsikniaubęs į stalą amžinu miegu. Tebūnie. Visi mes esame svečiai šioje žemėje.

Wellerode

Naujienos

Karantinas vėl pratęstas

 Šiandien posėdžiavę Vokietijos federalinių žemių vadovai ir kanclerė Angela Merkel nusprendė  karantiną visoje Vokietijoje...

Atminkime protėvių nuopelnus mūsų laisvei

Janina Survilaitė Meilė yra kurianti, meilė – tautos vertybių Tėvynės istorijoje išsaugojimo garantas ir tęsinys. Meilė tautai...

Po mirties apdovanotas Dr. Vincas Bartusevičius

Sausio 14 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis paskelbė 2020 metų Globalios Lietuvos apdovanojimo „UŽ...