Tik nebijok. Netylėk

Angelė Digaitytė - November 25, 2020

Durys užsidarė.  Po akimirkos Lina (vardas pakeistas – A. D.) išgirdo trinktelint laukujas duris. Petras išėjo. Moteris lengviau atsikvėpė. Iki vakaro ji viena namuose, bet tada vėl grįš jis. Vien apie tai pagalvojus, Liną apėmė svaigulys. Pakilo kraujo spaudimas. Petras grįžęs vėl kabinėsis. Štai, vakar parėjęs ir pamatęs priemenėje sušalusius savo paties rytą paliktus snieguotus pėdsakus, įsiuto ir krauju pasruvusiom nuo pavydo sukelto įsiūčio akimis puolė mušti sugyventinę:
„Kas čia buvo, kurva? Aaaa, kurva, padla, pyzdą niežti, nė dienos neišbūni nesipisus?“
Petras kriokė nesavu balsu ir daužė kumščiais, kur pakliuvo.

Šiandien Lina vos gali įkvėpti oro – matyt, vėl lūžo šonkauliai. Visas kūnas nusėtas mėlynėmis, akis pamušta, baltymas dėl trūkusios kraujagyslės tapo raudonas. Moteris išgėrė saują raminamųjų tablečių, bet jos jau nepadeda. Lina gyvena jau keleri metai su tuo žmogumi. Namas stovi nuošaliai nuo kitų, kaimynai toli, niekas negirdi moters klyksmų, o Petras tuo ir naudojasi. Vieną dieną jis ją negyvai uždaužys…

Širdis daužosi, nebetelpa krūtinėje. Lina stengiasi nusiraminti, giliai įkvepia, iškvepia… bet tai menkai tepadeda. Niūrūs prisiminimai ir įaudrinta vaizduotė sukelia paniką. Lina staiga pajunta, jog ji jau nevalingai akimis ieško ko nors palubėje, kur galėtų užnerti virvės kilpą… Ne! Ji turi ieškotis pagalbos, kol dar pajėgia save kontoliuoti.

Lina skubiai apsirengia ir išskuba pas kitame miestelio gale gyvenančius tėvus. Ten likę ir jos vaikai, pasirinkę gyventi su seneliais. Lina neprieštaravo. Ten jiems geriau. Vaikai jau gėdijasi savo motinos, susidėjusios su tuo grubiu vyru, jau kartu su juo geriančios samagoną, gyvenančios šalia buvusių fermų suklypusioje lūšnoje, kur nė nusiprausti dorai nėra kur. Lina irgi mielai grįžtų į savo tėvų namus, kur ji anksčiau gyveno kartu su savo vaikais, bet Petras grasina išžudyti jos šeimą, tėvus, brolius, padegti jų namus, suniokoti automobilius, jei moteris jį paliks. Iš jo gali visko laukti – aštuoniolika metų praleidęs kalėjime.  Tik iš baimės dėl savo artimųjų Lina iki šiol kenčia sugyventinio smūgius ir kaimynų panieką.  Iki šiol ji gelbėjo Petrą nuo kalėjimo, per muštynes su sugėrovais pakibdama jam ant kaklo, taip dengdama jį savo kūnu ir surinkdama jam skirtus smūgius, – kad tik sužvėrėjęs sugyventinis vėl ko neužmuštų. Petras ją vadina savo angelu sargu. Bet dabar jau Lina turi gelbėti save pačią.

Motina, pamačiusi pro virtuvės langą ateinančią dukterį, pati atidaro duris ir tiriamai žvelgia į veidą.
„Vėl visa mėlyna! Dukruže, dukruže, jis tave vieną kartą užmuš!“, – sudejavo sena moteris.
„Taip… Ir nežinau, ką daryti,“ – atsakė Lina, sėsdamasi ant suolo prie šiltos krosnies.
„Palik jį! Pareik vėl namo gyventi. Kaip vaikams tavęs reikia…“
„Mamyt, pareičiau, bet jis grasina visus išžudyti, namus sudeginti“, – Linos skruostais riedėjo sūrios ašaros.
„Ir tegu! Tegu žudo, degina, daro, ką nori!“ – ryžtingai sušuko senoji.
Lina išplėtusi akis žiūrėjo į motiną. Šios ryžtas padrąsino. Moteriai labai reikėjo to leidimo palikti žiaurų sugyventinį, to pasidalijimo atsakomybės našta.
„Mamytuk, ar gali iškviesti man greitąją, kad išvežtų į psichiatrinę? Ten Petras manęs nepasieks, o ir man jau reikia medikų pagalbos, nes nervai išplerę, “ – paprašė Lina motinos.

„Kodėl Petras tave muša?“ – paklausė psichiatrė, įdėmiai žiūrėdama Linai į akis. Tai pirmas judviejų pokalbis po to, kai greitoji atvežė ją į psichiatrinę ligoninę. Lina išsimiegojo, pailsėjo.  
„Gal esu nepakankamai gera…“
„O tu mušei savo vaikus?“
„Mušiau…“
„Kodėl? Jie irgi buvo nepakankamai geri?“
„Ne. Jie buvo geri, tik aš buvau per silpna.“
„Tai kodėl Petras tave muša“
„Todėl, kad jis silpnas!“

Staiga Linai viskas tapo aišku. Viskas stojo į savo vietas. Ačiū gydytojai, padėjusiai tinkamai surikiuoti mintis ir rasti atsakymus.

Lina pasakoja savo gyvenimo istoriją ir visa virpa. Vėl visos kažkada išgyventos emocijos gyvos. Rodos, vakar tai buvo. Diekuidie, ne. Ją nuo tų įvykių skiria dvidešimt metų.

Tąkart Lina, psichiatrinėje ligoninėje praleidusi mėnesį, nebegrįžo atgal pas Petrą. Iš pradžių beveik metus pagyveno prisiglaudusi pas vienus žmones Kretingos rajone. Kai grįžo į savo kaimą, buvo vėl vasara. Ir tą pačią dieną sutiko Petrą. Tas puolė tiesiog gatvėje vidury baltos dienos, matant žmonėms, buvusią sugyventinę, ėmė daužyti, tąsyti už plaukų. Bet Lina jau buvo nebe ta. Naujoji Lina nebeleido savęs mušti. Ištrūkusi iš sužvėrėjusio vyriškio rankų, moteris pasuko tiesiai į netoliese esančią policiją. Ir taip kiekvienąkart, kai Petras nors žodeliu ją užkabindavo. Policijos nuovadoj nenorėjo iš pradžių priimti jos pareiškimų, bet Lina buvo atkakli, tiesiog užvertė policininkus savo rašinėliais Petro tema. Ir policija turėjo kažkaip reaguoti. Petras gavo parų. Atsėdėjęs kameroje mėnesį, apsiramino. Būdavo, pamatęs Liną, dreba, kumščius gniaužia, dantimis griežia, bet… nedrįsta nors žodį jai sakyti.

Dabar Lina laimingai ištekėjusi. Jos vyras – ramus, geras žmogus. Jiedu puikiai sutaria. Lina labai vertina namų ramybę, pagarbą. Meilė, aistra gali išblėsti, bet pagarba turi išlikti. Lina dabar kiekvienam gali pasakyti, jog su mumis elgiasi kiti taip, kaip mes leidžiame elgtis. O tokie kaip Petras stengiasi prigąsdinti, įbauginti. Bet nereikia jų bijoti: jie drąsūs ir stiprūs tik tol, kol jų bijo.

Mes nesame vieni. Visada galima rasti, kur ieškoti pagalbos, į ką kreiptis. Jei neturi artimo žmogaus, kreipkis į policiją, visuomenines organizacijas. Parašyk mums, mes kartu surasime išeitį. Tik nekentėk. Tik netylėk.

Mūsų el. adresas: angele@vokietijoslietuvis.de
Tel. 01520 2149810 (Angelė Digaitytė)

Naujienos

Atminkime protėvių nuopelnus mūsų laisvei

Janina Survilaitė Meilė yra kurianti, meilė – tautos vertybių Tėvynės istorijoje išsaugojimo garantas ir tęsinys. Meilė tautai...

Po mirties apdovanotas Dr. Vincas Bartusevičius

Sausio 14 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis paskelbė 2020 metų Globalios Lietuvos apdovanojimo „UŽ...

Sausio 13-oji

Atsimenu aš ją, sausio  13-osios dramą. Meluočiau, jei sakyčiau , kad nebuvo baisu. Ore tvyrojo šaltis. Speigas. Ir širdyje –...