Ulla Lachauer: „Lietuva man yra artima šalis“

Angelė Digaitytė - Dezember 22, 2020

Angelė Digaitytė

Gal prieš septynerius metus pirmąkart išgirdau vokiečių žurnalistės, istorikės, režisierės ir rašytojos Ullos Lachauer pavardę. Tuo metu Vokietijoje gyvenau tik porą metų, vokiškai skaičiau labai menkai, todėl puoliau ieškoti informacijos lietuvių kalba. Ir radau. Viena interneto svetainė publikavo į lietuvių kalbą išverstą sutrumpintą biografinės U. Lachauer knygos „Rojaus kelias („Paradiesstraße“) variantą. Godžiai perskaičiau.

Eva Häberle, Rowohl leidyklos nuotrauka


Ši knyga – tai Bitėnų gyventojos Lėnos Grigoleit (1910 – 1995) pasakojimas-interviu apie savo gyvenimą, kurio etapus nulėmė politiniai įvykiai: du pasauliniai karai, Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos, sovietinė okupacija, tremtis į Sibirą, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 metais. Tie politiniai įvykiai keitė ir Lėnos Grigoleit tautinę tapatybę.
Tapatybės klausimas man pačiai tuo metu buvo labai svarbus. Kadangi tąsyk neradau daugiau nė vienos U. Lachauer knygos, išverstos į lietuvių kalbą, nusipirkau originalo kalba „Ostpreußische Lebensläufe“ („Rytprūsių biografijos“) ir iš lėto, vis atkakliai vos ne kiekvieno žodžio ieškodama žodyne, pradėjau skaityti. Ir šioje knygoje rašoma apie tapatybės paieškas.

Mane apėmė kone azartas. Užsibrėžiau laikui bėgant perskaityti visas U. Lachauer parašytas knygas.  Jau tuo metu ėmiau puoselėti svajonę kada nors paimti iš šios nepriklausomos žurnalistės ir rašytojos interviu. Bet pirmiau turėjau išmokti vokiečių kalbą.

Ir štai ta diena atėjo. Į mano elektroninį paštą atskriejo U. Lachauer atsakymai į mano jai užduotus klausimus. Ir portretinė nuotrauka. Svajonė išsipildė.  

– Jūs esate žurnalistė, kuriate dokumentinius fimus, rašote knygas. Kuri iš šių trijų veiklos sričių Jums svarbiausia?

– Pirmasis į mano gyvenimą atėjo radijas, paskui televizija ir galiausiai knygos. Vėliau pamėgau kaitalioti vieną savo užsiėmimą su kitu. Viena medžiaga labiau tinka klausymui, žiūrėjimui, o kita – labiau  knygai. Ir mano kaip autorės išgyvenimui tos įvairios  veiklos sritys yra svarbios: televizijoje kuriamas dokumentinis filmas yra komandinis darbas ir atneša pinigų, tuo pačiu apribodamas mano kaip pasakotojos laisvę – dažnai gana smarkiai. Knygos rašymas, priešingai, nepelningas, bet esu visiškai kūrybiškai laisvas, niekieno nevaržoma. Radijas yra nuostabiai dinamiška komunikacijos  priemonė,  mažiau ribojanti nei televizija. Pastaraisiais metais tai atradau iš naujo –  klausymąsi, daugybės garsų ir žmonių balsų įvairovę, labai asmeniškų pasakojimo formų kosmosą.

Jus išgarsino Rytprūsių istorijos tyrinėjimai. Kodėl ši tema Jums tokia svarbi?

– Iš pradžių tai buvo atsitiktinis susitikimas, privedęs prie to, kad aš 1980 metais pradėjau rašyti disertaciją apie ištremtuosius iš Klaipėdos (Mėmelio) krašto. Tada kaip tik atėjo į valdžią  Michailas Gorbačiovas, atsivėrė karinės, iki tol buvusios uždaros zonos.  Taip atsidūriau prie Nemuno – iš pradžių Lietuvos pusėje, o vėliau ir kitame upės krante, Rusijoje. Ir tapau Sovietų Sąjungos žlugimo ir naujos pradžios liudininke, labai dinamiško, šokiruojančio, viltingo laiko, kuris mane įkvėpė ir suformavo. Tuo metu susiradau savo tyrinėjimo sritį, užmezgiau  draugystes ir kažkuriuo metu nebegalėjau iš to ištrūkti – ši pasaulio dalis tapo tarsi mano antraisiais namais.

– Paskutinė Jūsų knyga „Apie bites ir žmones“ („Von Bienen und Menschen“, 2018) pasakoja apie bitininkus. Kodėl pasirinkote šią temą ir kas Jus sieja su bitėmis?

– Bičių temą atradau ir buvusi. Rytprūsių teritorijoje. 1991 metų gegužę, prieš pat Sovietų Sąjungos pabaigą, Jasnaja Poljana kaime, buvusiuose Didžiuosiuose Trakėnuose (vok. Trakehnen; Mažosios Lietuvos gyvenvietė Kaliningrado srities rytinėje dalyje – A. D.) susipažinau su bitininke, vardu Galina. Vieną dieną aš stebėjau, kaip ji pluša prie bičių avilių. Ji buvo vienintelė iš visų per tas savaites sutiktų žmonių, kuri atrodė laiminga ir užsiėmusi tik savimi. Aplinkui skurdas, neviltis, ateities baimė. Gal tai susiję su jos, bitininkės, darbu, pagalvojau. Nuo tada visur ieškojau galimybės pabendrauti su bitininkais. Mane žavi, kokie ramūs ir susikaupę jie sukinėjasi tarp bičių, tas jų ypatingas gamtos pažinimas. Kadangi jiems nuolat gresia pavojus, daugelis jų linkę maištauti, todėl tampa aktyviais aplinkosaugininkais.  Vieną dieną nutariau apie tai rašyti knygą. N uo 2016-ųjų keliavau po Europą, per septynias šalis, kai kurių iš jų visiškai nepažinojau. Vienas įdomiausių susitikimų įvyko Liūneburge (Lüneburg), kur gyvenu, – su viena siro bitininko šeima, kilusia iš Homso (miestas vakarų Sirijoje – A. D.) apylinkių.

– Nuo 1988 metų daug laiko praleidote Rytų Europoje. Susipažinote su Kaliningradu ir jo apylinkėmis, taip pat Baltijos šalimis. Ką Jums reiškia Lietuva? Ar yra skirtumas tarp žmonių iš Lietuvos ir kitų regionų, kuriuos savo knygose vadinate Rytprūsiais?

– Lietuva man yra artima šalis, kurią myliu ir kurios vystymąsi stebiu nuo 1988-ųjų. Vykstu ten vėl ir vėl, pavyzdžiui, į Vilnių, Klaipėdą, į Kuršių neriją, į Bitėnų kaimą, aplankau draugus. Iš ten kartais keliauju į Lenkiją pasimatyti su draugais Seinuose. Arba per Tilžės tiltą pas draugus Kaliningrade. Kitos viešnagės Vilniuje metu labai noriu nuvažiuoti į Baltarusiją ir susipažinti su keletu drąsių žurnalistų.

Man Lietuva yra šalis, kurioje susimaišo skirtingos istorinės įtakos ir etninės grupės, su įdomiais, nors ne visada paprastais kaimyniniais ryšiais. Filosofas Emanuelis Levinas, gimęs 1906 metais cariniame Kaune, kalbėjo apie „Kito veidą“.  Apie laimę ir būtinybę kitą, kitokį suvokti. Šia prasme mane domina skirtumai, apie kuriuos klausiate, – tarp lietuvių ir Rytprūsių šaknų turinčių žmonių. Istorijoje jie pasuko skirtingais keliais, daugiausia dėl savo priklausymo Prūsijai ar carinei imperijai, o vėliau gyveno atskirai dėl nelemto Europos padalijimo į Rytus ir Vakarus. Bet vis dar yra išlikę tai, ką jie turi bendro, – valstietiškas paveldas, kuris yra tarsi jungiamoji dalis.  Galbūt reiktų paminėti ir susitaikymą su istorine kalte prieš žydus kaip vieną iš užduočių, kurią reikia įveikti. Iš tos patirties taip pat gali išaugti nauja Europos bendruomenė ir gili draugystė.

– Nuo 2003 metų pasikeitė Jūsų tyrinėjimo tema – iki šiol Jūs daugiausia rašote apie Vokietijos gyvenimą. Kas šiuo metu Jums yra svarbu?

– Kiekvienas, taip ilgai dirbęs užsienyje, susidaro ypatingą požiūrį ir į savo šalį. Išmoksta tai vertinti iš naujo, kitaip suvokia įvykius, pavyzdžiui, užsieniečių imigraciją, kuri pakeitė Vokietiją ir nuolat pateikia jai naujų iššūkių. Mano šalis tapo spalvingesnė, dirbti Švabijoje ar Badene, arba jau penkerius metus Vokietijos šiaurėje, netoli Elbės, yra be galo įdomu. Didžiulis pasaulis – ir ne tik internetu – atkeliavo į kiekvieną kaimą. Mes visi, ne tik aš, turime nuolat keisti požiūrį. Ir kaip žurnalistė turiu vėl ir vėl šviestis, vis labiau domiuosi gamta ir žemės ūkiu, ir kadangi pamažu senstu, imu domėtis, kaip visuomenė  priima senatvę, ligas ir mirtį. Koronavirusinė infekcija visiškai sujaukė mūsų gyvenimą, pateikė tūkstantį klausimų, tik mokykis…

– Jūs gyvenime daug keliavote, daug patyrėte ir pažinote įvairiausių žmonių. Ką svarbaus apie pasaulį ir gyvenimą supratote?

 – Į šį klausimą aš negaliu atsakyti, jis man neįkandamas… „Visi žmonės yra lygūs“, – skelbiama Amerikos konstitucijoje. „Nežudyk“, – sakoma Biblijoje. „Viskas, ko mums reikia, yra meilė!“ – giedojo „The Beatles“. Viskas pasakyta anksčiau, tai tiesiog reikia padaryti. Vėl ir vėl aktualus dar Immanuelio Kanto spręstas klausimas, kas yra žmogus.

– Dėkui už pokalbį.

Naujienos

Atminkime protėvių nuopelnus mūsų laisvei

Janina Survilaitė Meilė yra kurianti, meilė – tautos vertybių Tėvynės istorijoje išsaugojimo garantas ir tęsinys. Meilė tautai...

Po mirties apdovanotas Dr. Vincas Bartusevičius

Sausio 14 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis paskelbė 2020 metų Globalios Lietuvos apdovanojimo „UŽ...

Sausio 13-oji

Atsimenu aš ją, sausio  13-osios dramą. Meluočiau, jei sakyčiau , kad nebuvo baisu. Ore tvyrojo šaltis. Speigas. Ir širdyje –...