Vėlinės vienuolyno kapinėse

Angelė Digaitytė - November 1, 2020

Janina Survilaitė

 Nuo 20 amžiaus pabaigos kiekvienais metais Vėlinės man primena jau ne vien artimuosius, palaidotus Lietuvos kapinėse. Širdį veriantis kapinių liepsnelių spindesys mintis ir jausmus Šveicarijos kalnų takais nuveda prie pasakiško Keturių kantonų ežero, kur ant jo kranto, istorinių Alpių kalnų Rigi Kulm ir dvynių Myten papėdėje, stovi senas 19 amžiaus viduryje įkurtas Ingenbhol katalikių moterų vienuolynas. Kunigo prof. Jono Juraičio teigimu, 20 amžiaus vienuolyno archyvuose galima pamatyti apie 500 lietuviškų pavardžių – tiek iš Lietuvos atvykusių lietuvių ilgiau ar trumpiau visą šimtmetį varstė šios Dievo palaimintos šventovės duris.

Iš kairės į dešinę: Stefanie, lietuvė Gualberta Užaitė ir kroatė Marija 2000 metais | Archyvinė nuotrauka

Kai 1998-2005 metais kartu su senąja išeivijos karta ruošiau spaudai dokumentinę knygą „Alpių lietuviai. Alpenlitauer“ (2005), rekomenduota profesoriaus, artimiau susipažinau ir su Ingenbholio vienuolyno istorija. Vyresniosios vienuolyno Theresianum sesers Stefani (Stephanie) rūpesčiu gavau 1900-2000 metų lietuvių vienuolių sąrašą, kuriame įrašytos 64 lietuviškos pavardės: 62 seserys įvairiais laikotarpiais davusios amžinuosius įžadus Ingenbhol vienuolyne, dvi – Ieva Vitkutė, gim. 1903-02-10, ir Magdalena Kontrimaitė, gim. 1899-03-05 – likusios kandidačių sąrašuose. (Sąrašas pateiktas J.S. knygoje „Alpių lietuviai. Alpenlitauer“ p. 165-166)

Pirmoji vienuolė Kazimiera Malewsky iš Kretingos amžinuosus įžadus davė 1907 metų rugsėjo 3 dieną, paskutinė – Aurica Bačiulytė iš Utenos – 19430-ųjų balandžio 6 dieną. Daugiausia lietuvių amžinuosius įžadus davė Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu: 1931 ir 1933 metais – po septynias, 1934 – šešios, 1935,1936 ir 1938 metais po keturias.

… Štai 2004-ųjų ankstų Vėlinių rytą, pasiėmę prof. kunigo J. Juraičio rekomendaciją  (pašaliniai į vienuolyną neįleidžiami) sėdome į mano ištikimo draugo, šveicaro pianisto ir orientalistikos meno eksperto, Žano (kurio pavardė irgi įrašyta rekomendacijoje) automobilį ir visu greičiu riedėjome Schyz kantono keliais. Lijo. Pažliugęs asfaltas iš po automobilio ratų purškė nesvetingai tirštą šaltą lietaus  vandens srovę. Buvo pavojinga slystelėti besilenkiant su autostrada nutrūktgalviškai skubančiais automobiliais, tačiau mano draugas mašiną valdė meistriškai, neblogiau už jo pianinu atliekamas sudėtingas  Bacho, Bramso ar Mocarto melodijas…

Tradicinis mirusiųjų pagerbimas Vėlinių dieną mano Tautai ypatingai svarbus, todėl susitikimas  su nepažįstamomis, svetimoje šalyje suradusiomis tikrąją Dievo prieglaudą ir čia palaidotomis seserimis vienuolėmis buvo labai jaudinantis. Iš prigimties esu lyrikė, todėl kartu su liūdnais Vėlinių apmąstymais, garsiai akompanuojant automobilio padangoms, mintyse nesąmoningai rimavau girdėtus ar pačios seniai kurtus posmus:

Gal gįžtu per anksti? O gal vėlinuos? –
Šiandien ton paskutinėn stotin…
Nusilenkt joms visoms. Juk jau Vėlinės…
Atminčių pelenais tyliai beldžias širdin…

Iš pasąmonės atkapstinėjau išeivijos dienoraščiuose perskaitytus epizodus apie seseris vienuoles.

…Stanislovo Vaitkevičiaus dienoraštyje 1986 metų liepos 10 dieną yra aprašytas pasakojimas apie 1986-ųjų birželio 29 dieną vienuolyne vykusią šventę, kurioje dalyvavo dvi dešimtys lietuvių vienuolių. Vienuolyno koplyčioje  vyskupas A. Baltakis aukojo šventas Mišias ir savo pamoksle išsakė padėką archivyskupui Matulaičiui, kuris visada  teikė didžiulę pagalbą jų kilnių pašaukimų įgyvendinimui.

Tada prie Liucernos Keturių kantonų ežero pirmą kartą suskambėjo lietuviškos giesmės. Stebėjau, kokius gilius jausmus išgyveno mūsų Seserys, vėl išgirdusios giesmes ir maldas ta kalba, kurią jau buvo primiršusios. Vyskupas A. Baltakis po mišių aplankė negaluojančias ligones lietuvaites ir suteikė joms palaiminimą.Tai buvo nepaprastai dvasiškai saulėta birželio pabaigos diena, giliai daugeliui vienuolių gal jau ir paskutinį kartą įspaudusi į širdis bebaigiančius išblukti  Tėvynės Lietuvos prisiminimus, meilę ir paguodą visų bendrai, bet kol kas nepasiekiamai,  geležine uždanga apsitvėrusiai, raudonųjų ateistų niekinamai Tėvynei,“ –  rašė savo dienoraštyje St. Vaitkevičius.

Prof. J. Juraitis, kuris nuo 1952 metų iki mirties rūpinosi vienuolių sielovados reikalais, pasakodavo jautrius prisiminimus, kaip vienuolės savo širdyse saugojo sentimentus okupanto  pavergtai, ateistų kankinamai Tėvynei. Karštai meldėsi už savo tėvus, brolius ir seseris, už išvytus iš Tėvynės pabėgėlius, nukankintus Sibire ir okupanto kalėjimuose tautiečius. Jeigu pavykdavo sutaupyti keliolika frankų, tuojau siųsdavo į Lietuvą…

…Šalta Vėlinių rasa permirkęs asfaltas, iš abiejų pusių jį lydinčios nesvetingos pajuodavusios uolos, pusiau pliki medžiai, parudavusi, bet dar sodri pakelių žolė, godžiai rupšnojama skambalais pasipuošusių karvių – viskas man priminė Vėlinių gedulą ir seną skolą:  malda pagerbti savo Tėvynės Seseris.

Atvykę pasukame prie gražių klasikinių rūmų. Vartai mums iš anksto atkelti ir, tik išlipę iš automobilio, Theresianum rūmų tarpduryje pamatėme mūsų laukiančią, draugiškai besišypsančią vienuolę.

– Vyresnioji sesuo Stefani, – draugiškai ištiesė ji mums abiem ranką, – Prašome į svečių kambarį.

Sesuo Stefani iš karto tapo lyg sena pažįstama, nes ji  turi  ne tik ilgamečio bendravimo su mūsų Bendruomenės kapelionu prof. J. Juraičiu patirtį, bet ir pati prieš metus du kartus lankėsi Lietuvoje, parsivežė gražius gintaro krašto atsiminimus, ir lyg įrodymą iš kišenės ištraukė gintarinį rožinį. „Tai lietuviškas“, – sakė su pasididžiavimu.

Pasidalinti savo įspūdžius iš Lietuvos, kurioje irgi ne vieną kartą yra buvęs, pasišauna ir mano draugas Žanas. Jis kelerius metus viešėjo mūsų Bendruomenėje, man rašant išeivijos atsiminimus ir kuriant CD, yra mane pavežėjęs ir kartu aplankęs visus Šveicarijoje gyvenančius senuosius tautiečius, klausęsis jų pasakojimų ir  baisėjęsis sovietinės okupacijos režimo padariniais, todėl apie lietuvius susidarė išskirtinę filosofiją,  kuri idealiai sutampa ir su sesers Stefani atsiliepimais apie Lietuvą ir Šveicarijos išeivius lietuvius.

 – Lietuvos žmonės man primena išskirtinę pasaulio bendruomenę. Tai reto nuoširdumo, dvasios taurumo, žmogiškos užuojautos ir krikščioniško gailestingumo tauta, šimtmečiais priešų smaugta, penkiasdešimt metų kankinta ir ateizmo slibino niekinta, mirčiai parklupdyta ant Sibiro ledo. Tokių tautų civilizacija – ypatinga. Jie neturėjo laimės važinėti moderniais elektriniais traukiniais  stebuklingais Alpių tuneliais, greitaeigiais liftais iš vieno dangoraižio į kitą,  skraidyti po pasaulį reaktyviniais boingais, tačiau, niekada nesinaudodami technine pažanga, savo sielos tvirtumu liko aukščiau civilizuoti negu tie, kurie visu tuo naudojosi. Vienas mano pažįstamas šveicarų filosofas sako, kad jam daug brangesnis doras mažaraštis, negu pasipūtęs Sorbonos absolventas, – įsijautęs pasakojo Žanas.

Iš kairės į dešinę: S. Galinaitė ir Jolytė Bagdonaitė, kuriai už pasiaukojantį ligonių slaugymą(be atlyginimo) CH Badeno miestas suteikė Garbės pilietės vardą. 1985m. | Archyvinė nuotr.

Tokie šveicarų atsiliepimai apie mano Tėvynę visada  sugraudina. Nustebina svetimos šalies piliečių sugebėjimas nupiešti humanišką mano gimtojo krašto atmosferą, mokėjimą mylėti savo Tėvynę. Žinoma, galėčiau tuojau pasipriešinti, kad mano bendrapiliečių, ypač naujų emigrantų, tarpe yra tokių, kurie tebesivadovauja sovietinio režimo nuostatomis. Palyginus su Šveicarijoje gyvenančia lietuvių patriotų išeivių karta sovietijoje užaugusi karta yra sugadinta. Buvusių okupantų tarnų palikonių sielos sužalotos tiek, kad naujos kartos Šveicarijos emigrantė su pasididžiavimu neseniai (2004) man pateikė apie save tekstą, prašydama įrašyti apie jos pavyzdingą šeimą rengiamoje knygoje “Alpių lietuviai”. Straipsnis nuvylė, nes ji rašo, kad jos tėvas ir senelis  – buvo pasiaukoję idėjiniai komunistai, aktyvūs pokario Lietuvos kolchozų kūrėjai,  o didžiausias jų priešas buvo katalikų bažnyčia… Ji rašo, kad mamos tėvai buvo turtingi žemvaldžiai, naudojo samdomą jėgą, todėl  sovietų valdžia teisingai jiems parodė kelią į Sibirą… Savo ilgametę (komjaunimo sekretorės!) veiklą sovietų režime mini  prasmingiausiais ir reikšmingiausiais darbais, paženklinusiais jos visą gyvenimą  (plačiau žr.p. 145-147).

Jei apie tai dabar pasakyčiau savo draugams šveicarams, žinau, abu pakrauptų,  tačiau geriau patylėti. Patylėti vardan Lietuvos.

 … Į svečių kambarį įėjusios dvi vienuoliškais apdarais pasipuošusios vienuolės atnešė mums tris puodelius juodos kvapnios kavos ir tuojau pat pasišalino. Išgėrus kavą ir pro dvynius Myten kalnus pasirodžius Vėlinių ryto saulei, sesuo Stefani pakvietė mus aplankyti vienuolyno kapines.

– Vienos lietuvės vienuolės kapas dar tebėra nesunaikintas ir jūs turite laimę jį dar pamatyti, – pasakė mums džiugią naujieną Stefani.

Šveicarijoje kas 20-25 metai (kaip nusprendžia kiekvieno Kantono savivalda) visi kapai naikinami ir jų vietoje laidojami naujai mirę. Tarp kalnų ir ežerų suspaustai, plotu mažesnei už Lietuvą Šveicarijai, turinčiai virš 8 milijonų gyventojų, visada striuka su laisvais žemės plotais mirusiems. Paskutiniu metu ypač madingas tapo mirusių kremavimas – pelenai kaip paskutinė mirusiojo palaikų suirimo stadija.

Sustojame prie mirusios sesers M. Agnietės Steponaitytės kapelio, kuris toks pat, kaip ir kitų čia  palaidotų vienuolių… Taigi pagal Šv. Raštą į dangaus karalystę visiems kelias pažymėtas vienodais žemiškais ženklais… Sukalbu Sesutei Agnietei „Amžiną atilsį“ ir uždegu iš Tėvynės atsivežtą tikro lietuviškų bičių vaško žvakę.

Stefani pasako padovanosianti pluoštelį iš anksto apie seserį vienuolę Agnietę ir kitas lietuves vienuoles iš anksto mums paruoštos archyvinės medžiagos, nes pašaliniams lankytis vienuolyno archyvuose draudžiama.

– Ar jums nesudarys sunkumų, kad dalis vienuolyno archyvų užrašyta prancūzų kalba ? – paklausė ji, o mano draugas Žanas prisipažino, kad prancūzų kalba yra jo gimtoji. Jis jau penkeri metai visus prancūzų kalba rašytus archyvus man išverčia į vokiečių, o aš paskui išsiverčiu į lietuvių – tai įprasta mudviejų kūrybinio darbo rutina. Šia mudviejų auka pagerbiamei seną mano Tautos istoriją…

Sugrįžusi į Ciurichą, Iš vienuolyno archyvų apie vienuolę M. A. Steponaitytę perskaičiau daug mielų žinių.

Tai buvo viena iš ryškiausių  vienuolyno asmenybių, 50 metų praleidusi tarp vienuolyno  sienų. Gimė 1906 metais Radviliškyje, mirė 1995 metų sausio 10 dieną Ingenbhol St. Jozef seserų vienuolių prieglaudoje. 1928 metais baigė Kauno mokytojų seminariją, kartu lankydama paskaitas Kauno meno mokykloje, kurioje irgi išsilaikė valstybinius egzaminus, 1929-1934 metais studijavo Kauno universitete  filosofiją, pedagogiką, psichologiją ir meno istoriją. Paskutiniais studijų metais universitete ji pradėjo dirbti  dėstytoja Kauno mokytojų seminarijoje ir progimnazijoje, toliau  tobulinosi Italijoje ir Berlyne, o 1938 metais Ingenbhol vienuolyne davė amžinuosius įžadus ir čia pasiliko visam laikui. Kaip viena iš gabiausių studenčių, sesuo Agnietė puikiai perlaikė  visų specialybių egzaminus Bazelio universitete ir pasitvirtino visus diplomus pagal  Šveicarijos konfederacijos aukštųjų mokyklų reikalavimus. 40 metų ji dėstė įvairių Šveicarijos vienuolynų mokyklose piešimą, kaligrafiją ir meno istoriją. M.A. Steponaitytė buvo tokio aukšto intelekto menininkė, jog, tik užmetusi akį į  nežinomo dailininko paveikslą, meno eksperto tikslumu iš karto galėjo jį įvertinti. (daugiau apie M.A. Steponaitytę galima paskaityti p. 105-106).

Sesuo Stefani mus nuvedė į kapinių koplyčią, kurioje saugomi visų vienuolyne mirusių vienuolių sąrašai. Akimis prabėgau per dešimtis didelės kietais viršeliais knygos puslapių, kuriuose mačiau ne vieną  lietuvišką pavardę…

2004 metais man besilankant vienuolyne, dvi lietuvaitės dar buvo gyvos: sesuo Gualberta Užaitė iš Viešintų, gimusi 1910 metais spalio 19 dieną, ir sesuo M. Dievelta Strimaitytė iš  Žaliosios, gimusi 1915 metų liepos 5-ąją. Abi – sunkių senatvės ligų prislėgtos, kitų vienuolių rūpestingai slaugomos. Su jomis pasimatyti sutikimo negavau, tiktai perdaviau joms atvežtas lietuviškas lauktuves: šakotį ir lietuviško medaus indelį, rūtų šakele papuoštą.

Staiga vienuolyno kapinėse atsivėrusi skaudi lietuviška Atmintis ilgai dar spaudė iš akių ašaras.  Čia ilsisi mano brangios Tėvynės seserys! Savo gerumu, Tautinės meilės idėjomis ilgus metus svetimame krašte besistengusios užpildyti Tėvynės ilgesio ištroškusias sielas… Čia buvo įvertinti jų kilnūs siekiai, šviesūs darbai – pats stipriausias Gerumo ir Meilės ryšys Dievui ir žmogui.

Dangų staiga vėl užklojo tamsūs, sunkūs iš kalnų atslinkę debesys.

Dar kartą visi trys atsisukome į vienuolyno kapines, kur Vėlinių žvakelės spinduliavo Dievui ir Žmogui atidavusią lietuvių vienuolių širdžių šilumą.

Naujienos

Smurtas turi daug veidų. Atpažink jį

Smurtas dažniausiai suprantamas kaip fizinė prievarta, tačiau tai gali būti bet koks veiksmas, kurio galima išvengti ir kuris trukdo...

Tik nebijok. Netylėk

Durys užsidarė.  Po akimirkos Lina (vardas pakeistas – A. D.) išgirdo trinktelint laukujas duris. Petras išėjo. Moteris lengviau...

Ar žinai, kad gali atgauti dalį pinigų?

Dažnai užsienyje dirbantis žmogus nežino, jog kiekvienas legaliai užsienyje dirbantis Lietuvos pilietis gali pretenduoti į...