Vienos nuotraukos istorija.2.
Milda Krivickaitė-Iske
Šiandien juokiausi pati iš savęs: pabudau ryte, žiūriu pro langą – sniegas! Galvoju, na, pasijaučiau korespondente, dabar parašysiu ekstražinias iš mūsų kaimo. Lietuvoje naujienos „vinis“ būtų, jog sniegas iškrito, o kelininkai dar nepasiruošę, – mat dižiulė staigmena… kaip ir kiekvienais metais. Toks juokas suėmė… Tada pasiėmiau sniego kastuvą, nukasiau sniegą.
Čia labai įdomu – kaip pas mus sovietmečio laikais. Gyvenom mes prie pagrindinės miesto gatvės ir visada turėjom prižiūrėti savo šaligatvio pusę: nušluoti taip, kad negautume baudos, arba nukasti sniegą, kad netrukdytų pravažiuoti mašinoms. Ir, o, nelaime! jei kas paslysdavo prie tavo sodybos – tada jau nuo bausmės neišsisuksi. Sniegą turėdavome nukasti, bet ne į gatvės pusę sumesti jį, o per tvorą į savo kiemą… Buvo smagu, nes visi kaimynų berniokai ateidavo į talką. Dar ir dabar, po pusės amžiaus, susiskambinam ir prisimename, kaip kasėme sniegą… Dabar taip pat ir čia, Vokietijoje: tavo sodyba – tau ir priklauso šaligatvio priežiūra.
Teko paplušėti… Bet pakvipo namais, žiema ir Kalėdom…
Bekasdama pamečiau namų raktą… Ką bedarysi – teko perkasti iš naujo. Dar gerai, kad sniego senio nepastatėm – būtų gaila jį griauti. Na, raktus radau – be abejo, tūnojo įkritę sniege.
