Vokietijos pilietis, buvęs jaunesniuoju „Lietuvos pionieriaus“ korespondentu. III.

Angelė Digaitytė - September 10, 2020

Tęsinys

Valteris Otto (Walter Otto) gimė Lietuvoje, Veiveriuose (Prienų rajonas – A. D.) Tėvai – vokiečiai, Vokietijos piliečiai, pilietybę priėmę Antrojo pasaulinio karo metu. Turėjo ir TSRS pilietybę. Kol Valteris gyveno Lietuvoje, visi jį Valdu vadino. Paprašiau V. Otto interviu, nes nujaučiau, jog šis septintąją dešimtmetį baigiantis vyriškis turi įdomią gyvenimo istoriją. 

Taigi Jūsų šeima pagaliau gavo leidimą išvykti gyventi į Vokietiją pas tėvą.  Kaip sekėsi pats persikraustymas, kokia buvo nauja pradžia?

– 1986-ųjų vasario pardžioje išvykome į Vokietiją. Maskvoje paaiškino, kur bilietą nusipirkti, patarė važiuoti ne pas tėvą, o į Braunšveigą, kur buvo atvykusiųjų iš Rytų Europos paskirstymo punktas. Viskas Baltarusijos geležinkelio stotyje (taip vadinasi geležinkelio stotis Maskvoje – A. D.) buvo atskirai: užsieniečių laukimo salė, kasos.

Sovietų valdžia leido suaugusiems po 70 markių su savimi pasiimti ir porą lagaminų. Turėjome pasitaupę kiek pinigų, nes kai ką iš parsivežtų iš tėvo daiktų pardaviau.

Buvo galima vežtis iš aukso du daiktus, pavyzdžiui, du žiedus, vieną iš jų vestuvinį. Jų vertė negalėjo viršyti 250 rublių.

Nupirkau žmonai auksinį žiedą su mažu briliantu, kad nors kiek daugiau su savimi pasiimtume, kainavo tūkstantį rublių. Ir sau auksinį laikrodį, kainavusį apie 250 rublių. Nusipirkom patalynės, kurią sugrūdome į tris lagaminus. Sėdom į traukinį ir dundam į Vakarus.

Žmonos žiedas brangus, prakaituoti pradėjau vos pajudėjus traukiniui. Kad rusai Breste kratys, buvo aišku. Ką daryti? Kupė paslėpti pavojinga. Nuėjau į tualetą ieškoti slaptavietės. Radau vieną lentelę, kurią galima kiek atitraukti. Paslėpiau žiedą ir laimingas grįžau atgal. Breste viską ištikrino, iškraustė, išskenavo. Nieko nerado. Nieko neatėmė, nes nebuvo ką atimti. Važiuojam toliau. Laimingi geriam arbatą. Traukinys dunda per Lenkiją, Vokietijos Demokratinę Respubliką, Rytų Berlyną. Tamsu kaip Šilutėje. Kai tik įvažiavome į Vakarų Berlyną, viskas pasikeitė: šviesu. Lyg iš mirties į gyvenimą – toks jausmas buvo tada. Laikas pasiimti žiedelį. Nubėgu į tualetą, atkeliu lentelę – tuščia!  Ieškau giliau – nėra!  Supratau: jau ne vienas žmogelis ten savo gėrybes prarado. O buvo pikčiausia, kai netoli Hanoverio traukinio palydovas paprašė susimokėti dešimt rublių už arbatą, kuri kainavo dvi kapeikas. Sakau, neturiu rublių. Atkerta, kad bus gerai ir doleriai. Turbūt tas pats, kuris priglaudė ir žiedelį.

Į Braunšveigą atvažiavom naktį. Žinojau, kad mums reikia į Friedlandą, kur buvo tokių kaip mes atvykėlių iš Rytų surinkimo vieta. Aš bandžiau su policininkais rusiškai kalbėti, nes maniau, kad visas pasaulis rusų kalbą moka. Policija nuvežė mūsų šeimą į Raudonąjį kryžių. Jo darbuotojai nuvedė į vieną kambarį, padėjo sausainių ant stalo, vaikus suguldė ant fotelių. Erikai buvo treji, Eglutei – devyneri metai.  Kitą dieną mus nuvežė į Friedlandą. Surinkimo punkte gavom kambarėlį su lovomis. Parodžiau lapelį su tėvo adresu. Tėvas atvažiavo, sutvarkė dokumentus ir po trijų dienų išvykome iš vadinamojo lagerio gyventi į Miūlheimą prie Maino, visai netoli tėvo.

Gavom didelį kambarį su virtuve ir visais patogumais. Socialiniai darbuotojai pradėjo mus šefuoti. Aplankė giminės, kurių ilgai nebuvau matęs. Mums buvo paskirti bedarbio pašalpa, vaiko pinigai, dar dvylika tūkstančių gavom kaip gyvenę tremtyje. Žodžiu, dar nieko nedirbom, o jau pinigai byrėjo. Kadangi su žmona buvome išsilavinę, turėjome važiuoti mokytis į Bad Neuštadtą. Už tai gaudavom abu per mėnesį po 850 markių ir dar vaikpinigius. Gyvenimas už dyką. Mokėmės stropiai. Kartu buvo apie tūkstantis atvykėlių: trys šeimos iš Sovietų Sąjungos, likę iš Lenkijos.  Pramokom kiek vokiečių, susitaupėm gana gražią sumą pinigų ir grįžome į Miūlheimą. Vėl užsiregistravome darbo biržoje. Jos darbuotojai nustebo, kad prakalbome vokiškai. Paklausė, kokį darbą norėtumėm dirbti.  Aš įsidarbinau darbininku Ofenbache, fabrike, gaminančiame frankavimo (frankavimas – iš anksto apmokėjimas už pervežimą ir pristatymą, pvz., pašto siuntų, bagažo – A. D.) mašinėles. Mūsų diplomų Vokietija nepripažino. Žmona dar turėjo mokytis, kad galėtų mokytojauti. Juokais patariau nueiti Goethės universitetą, gal ten darbą gaus. Akurat! Nuėjo ir gavo rusų kalbos dėstytojos vietą universitete. Praėjus pusantrų metų po atvažiavimo gavom keturių kambarių butą Oberhauzene. Mano socialistinė mąstysena galutinai buvo kaputt

Su antrąja žmona Mila

Pradėjom gerai uždirbti, norai kilo. Padedami tėvo nusipirkom namą. Žinoma, su skolom. Pradėjom galvoti, kaip dar daugiau uždirbti pinigų. Susipažinau su kitaip mąstančiais žmonėmis. Pradėjau po darbo papildomai uždarbiauti – tai pavadinkim planu B. Jis išaugo taip, kad 1995 metais iš darbininko tapau verslininku. Ir tuo verčiuosi iki šiol. Mane motyvavo ne noras uždirbti daug pinigų, bet veržimasis į laisvę.

O ką Jūs vadinate laisve?

– Man laisvė yra labai žemiška – suplanuoti savo gyvenimą taip, kaip aš noriu. Be kitų kontrolės. Gyventi dėl šeimos, ne dėl kitų.  Įėjus į parduotuvę ar į restoraną nežiūrėti į kainas. Atostogos, kelionės, geras vaiko auklėjimas ir išsilavinimas. Turėti laiko sau ir brangiems žmonėms.

Bet dėl to turėjau padirbėti trejus-penkerius metus, kurie šimtu procentu apsimokėjo. Man buvo keturiasdešimt metų.  Atėjo laikas mąstyti apie sveikatą, nes kūnas vis priminė apie save. Apmąstęs nugyventą laiką, savęs klausiau: ar tai viskas, ko aš norėjau? Dabar man 67-eri. Jei ką rašau, tai tik tai, ką pats išbandęs ir toliau darau.

Kiekvienas žmogus gimė laisvas, tik gaila, kad tą laisvę anksti praranda. Dauguma gimsta sveiki, tik paskui  suserga.  Taigi sveikatos priežiūra ir ligų prevencija yra labai svarbu. Geriau investuoti į sveikatinimą, nei paskui leisti pinigus vaistams. Nutariau gyventi sveikiau: mesti rūkyti, mažiau gerti alkoholinių gėrimų, sveikiau maitintis, sveikai gyventi ir dar iš to užsidirbti pinigų. Po penkmečio tapau laisvas pagal savo supratimą.

Antroji šeima

Kaip klostėsi Jūsų gyvenimas toliau?             

– Dukros Eglė ir Erika baigė universitettus. Eglė yra dailininkė, gyvena Hamburge, Erika, įgijusi tautų kultūros specialybę, įsikūrė Londone. Išsiskyriau su žmona. Tėvukas mirė 1995, kaip tik, kai tapau savarankiškas. Kaip tik tada, kai susipažinau su savo tėvu, jis išėjo visam. Daug atsakymų nusinešė su savimi, nes daug ko nespėjau paklausti. Todėl ir kitiems noriu pasakyti: turėkite laiko savo tėvams. Viskas turi vykti savo laiku, nieko negalima atidėti kitai dienai.

„Pagavau sėkmės paukštę…“

Vaikystėje Jūs išsiskyrėte su savo tėvu, taip ir nespėjęs jo pažinti. Apie jį turėjote tik kitų suformuotą nuomonę. O kokį tėvą Jūs vėliau pažinot?

– Mielą, rūpestingą, mėgstantį bendrauti.
Aš savo tėvą vaikystėje be galo kaltinau. Dabar suprantu, kad nėra vienos teisybės. Vaikystėje turėjau mamos mums įspraustą tėvo paveikslą, paskui buvo sunku jį pakeisti. Dabar suprantu, kad abu tėvai turėjo savas teisybes. Kiek lūžių turėjau išgyventi, kol tai suvokiau.

Ko išmokote gyvendamas Vokietijoje?

– Toleruoti kitų nuomonę. Puoselėti sveikatą. Geriausia investicija – į šeimos narių sveikatą. Tai tikrai apsimoka. Kai ką bandau paaiškinti, dažnai girdžiu: o, žinau! Žinoti ir daryti – tai du skirtingi dalykai. Vien žinoti neužtenka.

Mano nuomone, tėvo pareiga yra suteikti vaikams gerą išsilavinimą, o toliau jie turi patys stotis ant kojų, klysti ir iš savo klaidų mokytis.  Klaidas daryti galima ir reikia, tik klysdami mes vystomės. Tik reikia iš tų klaidų mokytis. Bet žmonės per daug bijo suklysti. Bet klaidas galima ištaisyti. Nuolatinė finansinė pagalba suaugusiems vaikams kenkia jiems patiems, trukdo vystytis. Jie degraduoja. Padėdami suaugusiems vaikams žudome juos perkeltine prasme. Savo vaikus išleidau į mokslus – mano verslas, ačiū Dievui, tai leido. Dukterys stipendijos negavo, nes tėvas yra pasiturintis. Vienos studentės išlaikymas kainavo apie tūkstantį eurų per mėnesį. Viskas, toliau pačios. Vokietijoje kiekvienas gali išgyventi.

Atvykusiems į Vokietiją noriu patarti dalyvauti vietos bendruomenės, draugijų veikloje. Aktyviai dalyvaudamas visuomenės gyvenime, esu aktyvus ir valstybės gyvenime. Reikia mokėti mokesčius – tai yra normalu. Kai man prieš 27-erius metus mokesčių konsulatantas pasakė, kad reikia mokėti mokesčius, labai supykau. Dabar galvoju kitaip. Mokesčių nemokantys arba neuždirba, arba dirba nelegaliai. Pastaruosius aš smerkiu, nes taip jie apvagia valstybę, mus visus.

Gerbiu valdžią, nes ją išsirinko dauguma. Aš galiu turėti savo nuomonę, bet nepiršti jos kitiems.

Mažoji Amelie

Mes galime viską pasiekti. Manau, atvykus gyventi į kitą šalį, reikia išmokti vietinę kalbą, pažinti papročius. Buvau nepataisomas lietuvis, norėjau laisvės. Galvojau, laisvė yra anarchija. Ne, su ja irgi reikia mokėti apsieiti.

Čia mano dėdės, tetos, kurie per karą pabėgo be nieko, pasistatė namus. Mums nebūtina visada su lopeta dirbti. Gerbkit šalį, papročius, save ir kitus  – viską pasieksit.

Kuo Jūs dabar gyvenate?

– Šeima. Nuo ryto iki vakaro mielai bendrauju su savo trimete dukra. Nemačiau, kaip mano vyresnės dukterys užaugo, užtat dabar atsigriebiu.

Prašom pristatyti savo naująją šeimą.

– Mano žmona Mila, kilusi iš Ukrainos, baigė Goethės universitetą, moka šešias kalbas, dirbo banke Frankfurte. Atsitiktinai tapo mano produktų pirkėja. Su klientais aš palaikau nuolatinį ryšį. Kai Mila pradėjo skųstis savo darbu, pasiūliau pasižiūrėti, ką aš darau. Taip pradėjom bendradarbiauti, o gyvename kartu jau dešimt metų. Turime dukrytę Amelie, lietuviškai būtų Emilija. Smagu ją stebėti, su ja diskutuoti, būti kartu, matyti, kaip ji auga.

Su Mila kalbu vokiškai, su visomis trim dukrom – lietuviškai, Mila su dukryte kalba rusiškai. Mažylė moka tris kalbas.

Eglė puikiai kalba lietuviškai. Erika atvažiavo čia būdama trejų metukų, kalba puikiai lietuviškai, bet vokiečiauja, taria žodžius plionai – raidę„el“ taria minkštai.

Giminės susitikimas

Aš ir dabar dar kalbu vokiškai su klaidom, bet niekada niekas nėra pašiepęs.

Šiandien man svarbu, kad ši mano šeima būtų aprūpinta, kad Amelie pasiektų gyvenimą, ko norės. Smagu turėti laisvalaikį, keliauti, pažinti Vokietijos kaimelius, susitikti draugus, aplankyti Lietuvą, kur gyvena broliai ir seserys. Mes kas dveji metai rengiame giminės susitikimus. Šiemet irgi turėjo būti, bet perkėlėm į kitus metus. Turėtumėm ketvirtą susitikimą. Padėjau broliams, seserims Lietuvoje. Vienam broliui nupirkau traktorių.

Labai džiaugiuosi, kad išvažiavau į Vokietiją. Pasikeitė mąstymas. Apie vokiečius nieko blogo negaliu pasakyti. Žinoma, kitokius juos sutikau, kai pradėjau kurti verslą. Jie gerbė mane, padėjo.

Labai dėkui už tokį nuoširdų pasakojimą. Sėkmės Jums ir Jūsų šeimai!

Naujienos

Smurtas turi daug veidų. Atpažink jį

Smurtas dažniausiai suprantamas kaip fizinė prievarta, tačiau tai gali būti bet koks veiksmas, kurio galima išvengti ir kuris trukdo...

Tik nebijok. Netylėk

Durys užsidarė.  Po akimirkos Lina (vardas pakeistas – A. D.) išgirdo trinktelint laukujas duris. Petras išėjo. Moteris lengviau...

Ar žinai, kad gali atgauti dalį pinigų?

Dažnai užsienyje dirbantis žmogus nežino, jog kiekvienas legaliai užsienyje dirbantis Lietuvos pilietis gali pretenduoti į...