Vokietijos pilietis, buvęs jaunesniuoju „Lietuvos pionieriaus“ korespondentu. I.

Angelė Digaitytė - August 27, 2020

Valteris Otto (Walter Otto) gimė Lietuvoje, Veiveriuose (Prienų rajonas – A. D.) Tėvai – vokiečiai, Vokietijos piliečiai, pilietybę priėmę Antrojo pasaulinio karo metu. Turėjo ir TSRS pasą. Kol Valteris gyveno Lietuvoje, visi jį vadino Valdu. Paprašiau V. Otto interviu, nes nujaučiau, jog šio septintąjį dešimtmetį baigiančio vyriškio gyvenimo istorija turi būti labai įdomi.

Valteris Otto. Kokie laikai, tokia ir nuotrauka…

Papasakokite, prašom, apie savo vaikystę.

Gyvenau Veiveriuose be rūpesčių. Jų turėjo mama, nes šeimoje augo šeši vaikai, o tėvas mus paliko dėl kitos moters, kai man buvo vieneri. Mama dirbo valytoja. Penki vyresnieji per mokyklines atostogas eidavo tarnauti, tik man nereikėjo.  Du vaikai gyveno internate, vyriausia sesuo tarnavo nuo mažumės, baigė tik penkias klases, uždirbtus pinigus turėdavo atiduoti mamai.

Išmokau iš vidaus atsikabinti namų laukujes duris ir mėgavausi laisve.  Buvau mažas, laimingas, valgydavau, ką pavogdavau iš kaimynų daržo ar sodo – kaimyno braškės buvo skaniausios.

Pradėjau eiti į mokyklą, ir katino dienos baigėsi. Buvau mandagus berniukas, įsimylėjau klasiokę Liną, kurią lydėdavau namo ir nešdavau jos portfelį. Mokslai nelabai terūpėjo. Buvau laikraščio „Lietuvos pionierius“ jaunesnysis korespondentas.

Mama mirė. Valteriui (stovi priekyje) – 8 metai. 1962 m.

Nuo to vargo mama susirgo vėžiu ir netrukus mirė. Aš buvau 8-erių. Atsirado tėvas, kurio nebuvau matęs, ir, susirinkęs vaikus, išsivežė į Šilutės rajoną, Lumpėnus. Antrą kartą pasibaigė mano katino dienos. Prasidėjo vokiška tvarka: tvarkytis, praustis, gyvulius šerti ir – į mokyklą. Keturis kilometrus pirmyn atgal pėsčiomis, su kerzavais čebatais. Iš pradžių ėjau į Bardėnų pradinę mokyklą, vėliau, nuo 5  klasės, – į Lumpėnų mokyklą. Mokiausi su jauniausia seserimi Irma. Ji buvo metais vyresnė, mudu laikėmės kaip vienas kumštis. Abu, nepranešę tėvui, tapome pionieriais. Mokykloje ryšėjome kaklaraiščius, pakeliui namo įsikišdavom į kišenę. Klostėsi neblogai, kol neaptiko tėvas. Aš turėjau būti pionierius, nes norėjau šokti šokių ratelyje, kuriam vadovavo pionierių vadovė. Tėvas buvo rimtas, atskaitė paskaitą ir mes supratome, kad einame neteisingu keliu. Bet kaklaraiščio neišmetėm, ryšėjom ir toliau.

Buvom pavalgę, nors apsirengti ir turėjom mažiau. Tėvas buvo kalvis, labai geras, gerbiamas. Kaip gerai dirbo, taip iš dūšios ir kolchozą keikė. Mums, vaikams, kartodavo: mokytis, mokytis, mokytis. Bet aš buvau vidutiniokas, mėgau tik viena – rašyti rašinėlius per lietuvių kalbos pamokas laisva tema. Vasarą eidavom su sese dirbti į kolchozą, kurį keikdavau iš dūšios – kaip ir tėvas. Mudu su Irma turėdavome ne tik mūsų šeimai priskirtus kolchozo daržus nuravėti, bet ir kolchozo vyriausiosios buhalterės, nes tėvas norėjo premiją gauti.

Tėvas išvažiavo. 1967 m.

1966 metais tėvas nusprendė ir mudu su Irma, jauniausius savo vaikus, atiduoti į internatą. Man tuo metu buvo 12 metų. Kiti broliai ir seserys jau mokėsi kitur – kas internatuose, kas technikume.

Pagaliau nebesisapnavo kolchozo daržai. Internate nereikėjo dirbti – tik mokytis. Pasitempiau ir aš. Ypač mėgau lietuvių kalbą ir jos mokytoją Juozą Joniką, atsidavusį vaikams ir niekada nesukūrusį savo šeimos. Paskui jis perėjo mokytojauti į Tauragę. Gal kokiais 10 metų vyresnis… Norėčiau jį dar sutikti. Mėgau ir šokių, teatro, literatų būrelius – tai, ko širdis troško. J. Jonikas ir buvo jų vadovas, taip pat ir klasės auklėtojas. Deja, iš internato kiemo be leidimo negalėjome išeiti, mūsų, internato vaikų, miestelyje nemėgo. Taip gyvenimas ir sukosi ankštoje erdvėje.

Kai buvau 13 metų, vasarą, tėvas susikvietė savo visus vaikus į gryčią ir pasakė: „Mes esame vokiečiai ir turime gyventi Vokietijoje. Noriu paduoti dokumentus išvykti. Ar jūs norit kartu važiuoti į Vokietiją?“ Visi atsakėm „taip“.

1967 metų vasarą visa šeima gavo leidimą išvykti. Su vyresniaisiais broliais ir seserimi pradėjo rimtai dirbi sovietų saugumas. Taip uoliai, jog sugebėjo per vieną mėnesį išdraskyti visą šeimą. Vyresnieji broliai ir sesuo nusprendė pasilikti Lietuvoje. Kadangi nespėjau tėvo gerai pažinti, pasilikau su visais ir aš. Nė vienas nevažiavom. Tėvas verkė traukiny Pagėgiuose, prašė, kad nors jaunesnieji važiuotų. O mes, vaikai, stovėjom atokiai, įsirėmę rankomis į šonus, ir nė iš vietos iš Lietuvos. Saugumiečiai buvo pažadėję mumis rūpintis.

(Bus daugiau)

Naujienos

Smurtas turi daug veidų. Atpažink jį

Smurtas dažniausiai suprantamas kaip fizinė prievarta, tačiau tai gali būti bet koks veiksmas, kurio galima išvengti ir kuris trukdo...

Tik nebijok. Netylėk

Durys užsidarė.  Po akimirkos Lina (vardas pakeistas – A. D.) išgirdo trinktelint laukujas duris. Petras išėjo. Moteris lengviau...

Ar žinai, kad gali atgauti dalį pinigų?

Dažnai užsienyje dirbantis žmogus nežino, jog kiekvienas legaliai užsienyje dirbantis Lietuvos pilietis gali pretenduoti į...