„Vokietis“ Vasario 16-osios gimnazijoje 1959–1966 metais

Angelė Digaitytė - Oktober 31, 2020

Arthur Hermann
Šaltinis: „Kultūros barai“, 2014 m. Nr. 2.

Vasario 16-osios gimnazija buvo įsteigta daugiau kaip prieš 60 metų. Spaudoje dažnai rašoma apie šios gimnazijos veiklą, ypač naujesniais laikais. Tačiau iki šiol neišleistas išsamesnis veikalas apie ją, nesurinkti buvusių mokytojų, mokinių atsiminimai. Užjūryje atsidūrę dipukai paskelbė nemažai liudijimų apie laiką, praleistą pabėgėlių stovyklose, išleista ir mokslinių leidinių apie jų gyvenimą po karo Vokietijoje, bet Vasario 16-osios gimnazija, įkurta 1950 metais, jau atslūgus dipukų bangai, čia tik paminima. O tie dipukai, kurie pasiliko Vokietijoje, jų vaikai ir su šia gimnazija tiesiogiai susiję asmenys iki šiol sutartinai tyli. Kyla klausimas, kodėl? Juk tai vienintelė mokykla, nuo pokario laikų veikianti už Lietuvos ribų. Šioje gimnazijoje yra dėstę apie pusšimtis lietuvių mokytojų, ją lankė pora tūkstančių lietuvių mokinių, mažiausiai 300 iš jų vėliau studijavo, taigi yra raštingi žmonės. Gal dabartinė jos padėtis ir yra gilesnė priežastis nerašyti apie praeitį? O gal trūksta tik kieno nors pirmo atsiminimų, kurie sukeltų norą pasisakyti? Todėl ir skelbiu tai, ką atsimenu, kad padrąsinčiau kitus.

Renhofo pilis


Peržiūrėjęs moksleiviškus 1960–1966 metų savo dienoraščius, nusprendžiau trumpai pristatyti tų laikų Vasario 16-osios gimnaziją. Tiesą sakant, juose paminėti tik svarbiausi dienos įvykiai be kokių nors platesnių komentarų. Kalbama apie geresnius ar prastesnius pažymius, sporto varžybas, vėlesniais metais – apie pirmuosius bandymus prisigretinti prie
merginų. Vis dėlto vienur kitur šmėsteli ir pastabos apie klasės draugus, mokytojus, svarbesnius gimnazijos įvykius, kurie jau buvo išsitrynę iš atminties, o dienoraščiai vėl atgaivino pasąmonėn nuslinkusią patirtį. Suprantu abejones dėl atsiminimų vertės, kadangi jų autoriai nutyli tai, kas jiems nemalonu, ir kuria mitus apie savo gyvenimą. Mėginsiu kiek įmanoma to išvengti, nors akivaizdu, kad į praeitį vis tiek žvelgiu dabarties akimis.

Kai kalbama apie Vasario 16-osios gimnaziją, ypač iškeliami jos nuopelnai lietuvybei Vokietijoje, net Europoje ir apskritai visoje išeivijoje, pabrėžiamas didelis visų egzilio lietuvių solidarumas, – kad išlaikytų gimnaziją, jie dešimtmečius aukojo pinigus. Užsimenama ir apie suteiktą galimybę išeiti į mokslus darbininkų ir vargingesnio sluoksnio lietuvių vaikams. Kažkodėl lyg ir nepastebėtas lieka faktas, kad šią gimnaziją lankė
ne tik dipukų atžalos, bet ir nemažai vaikų, augusių Lietuvos vokiečių, klaipėdiečių ir mišriose šeimose.

Į lagerių mokyklas jie nepateko, nes turėjo vokiečių pilietybę ir negalėjo ten gyventi. Dauguma iš jų buvo evangelikai, kurie dar ilgus dešimtmečius gimnazijoje sudarydavo apie 30 proc. visų auklėtinių. Gimnazijos vadovybė priimdavo mokinius, nekreipdama dėmesio nei į jų pilietybę, nei į tautybę, svarbu buvo, kad tėvai kilę iš Lietuvos. Dalis šių mokinių čia pateko ne
tiek tautiniais, kiek materialiniais sumetimais, nes iki 1960 m. už vokiškų aukštesniųjų mokyklų lankymą reikėjo mokėti, o Vasario 16-osios gimnazija tuo laiku prašydavo, kad tėvai susimokėtų pagal išgales, taigi dauguma nemokėjo nieko. Po 1958 m. prie tokių mokinių prisidėjo vaikai tų, kurie pagal Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sutartį buvo išleisti iš sovietinio rojaus, nes iki 1941 m. turėjo Vokietijos pilietybę. Vien 1958–1962 m. iš sovietinės Lietuvos į Vokietiją persikėlė daugiau kaip 14 000 asmenų, tarp jų nemažai vaikų ir paauglių, kurie vokiškai nemokėjo, tad į vokiškas aukštesniąsias mokyklas netiko, o specialių mokyklų tokiems repatriantams dar nebuvo įkurta. Taigi Vasario 16-osios gimnaziją, kur dipukų vaikų darėsi vis mažiau, papildė šie atvykėliai.

Vokietijoje užaugę lietuvių vaikai, kurie lankė vokiškas pradines mokyklas, nes lietuviškų nebuvo, ateidami į lietuvišką gimnaziją ne visi laisvai kalbėjo lietuviškai. O naujieji atvykėliai, lankę lietuviškas mokyklas, lietuvių kalbą laikė gimtąja. Tiesa, dauguma tėvų nedrįso siųsti vaikų į lietuvišką gimnaziją, juk į Vokietiją jie atvyko kaip vokiečiai.

Valdžios įstaigos nepatarė, bent jau nesiūlė, bet ir nekliudė repatriantams leisti vaikus į lietuvišką mokyklą, o maždaug nuo 1961 metais pradėjo net atskirai remti gimnazijoje besimokančias naujųjų atvykėlių atžalas, beje, už jų švietimą sumokėdavo daugiau nei už dipukų vaikus. Taigi dalis šeimų, ypač namuose kalbančių lietuviškai, matė čia gerą išeitį savo vaikams – Lietuvoje pradėtus mokslus tęsti iki pat abitūros, nes vokiškose mokyklose jiems tai būtų buvę neįmanoma, bent jau labai sunku. Anuo metu vokiškas gimnazijas lankė tik maždaug 5 proc. vaikų iš darbininkų šeimų ir
nepasiturinčiųjų sluoksnio, daugiau negu pusė visų vaikų pasitenkindavo tuo, kad baigdavo bendras ir nemokamas liaudies mokyklas (Volksschule). Taip ir mane, keturiolikmetį, kai 1958 metais atvykau į Vokietiją, iš pradžių pasiuntė į volksschule, nors Lietuvoje po septynmetės buvau pradėjęs lankyti vidurinę mokyklą. Tą volksschule baigiau per metus, nors vokiškai beveik nesupratau. Liko tik vienas kelias – į fabriką. Mat iš liaudies mokyklos patekti į gimnaziją nebuvo galima, nes apsispręsti reikėdavo iškart po pradinės mokyklos baigimo, sulaukus dešimties metų. Tad sužinojęs apie lietuvišką mokyklą, pasirinkau šią galimybę. Kai 1959 metų pavasarį atvykau į Vasario 16-osios gimnaziją, mane paskyrė į ketvirtą klasę, nors pagal amžių tikau į šeštą, bet man, nemokančiam anglų kalbos, blogai kalbančiam vokiškai, pirmiausia reikėjo pasivyti klasės draugus.
Vėliau tokių mokinių, atvykusių beveik tiesiai iš Lietuvos, daugėjo, nors jie niekada nesudarė moksleivių daugumos. Gana greitai apsipratę su ypatinga šios gimnazijos padėtimi, šiek tiek paįvairindavo jos, vis dar gyvenančios dipukų epochos šešėlyje, kasdienybę, tačiau atsivežė visai kitokį nusistatymą Lietuvos atžvilgiu. Dipukai gyveno prieškarinės Lietuvos atsiminimais, jos gedėjo, ją idealizavo ir nenorėjo turėti nieko bendra su LSSR. O ten praleidusieji visą pokarį, pažįstantieji visus prisitaikymo prie sovietinės realybės variantus, gerokai blaiviau vertino šalies padėtį.
Jei neklystu, čia buvau pirmas arba vienas pirmųjų mokinių iš Lietuvos. Neprisimenu, kad būčiau pastebėjęs kokių nors esminių dėstymo skirtumų (aišku, turinio atžvilgiu skirtumai buvo dideli), kaip tą pasakoja kai kurie vyresni repatriantų vaikai, vėliau perėję į vokiškas gimnazijas. Jie stebėjosi, kad čia mokytojai drąsina mokinius pasakyti savo nuomonę, nedėsto vien iš vadovėlių kaip sovietinėje Lietuvoje, kur tiesiog pakartodavo knyginius tekstus. Palyginęs Vasario 16-osios gimnaziją su Lietuvos mokyklomis,
dar ir vidurinėmis, kokių nors didesnių pedagoginių skirtumų neįžvelgiau. Ir vienur, ir kitur disciplina rėmėsi mokytojo autoritetu, daugiau ar mažiau laikytasi vadovėlių turinio. Aišku, kūno bausmės čia netaikytos, ne taip, kaip tarpukario Lietuvoje (apie tai man yra pasakoję tėvai), išskyrus muzikos ir geografijos mokytoją Motgabį, kuris su šypsena prieidavo prie
nedrausmingo mokinio, pliaukštelėdavo jam antausį ir vėl linksmas grįždavo prie savo stalo. Tačiau visi mokytojai, bent jau iki šeštos klasės, labai mėgdavo nedrausmingus mokinius išvaryti iš pamokos. Už durų ne kartą buvau atsidūręs ir aš. Vyresnėse klasėse, kur dėstė jau daugiausia vokiečių mokytojai, tiek pedagogikos, tiek disciplinos atžvilgiu beveik viskas
pasikeitė, mokytojai į mokinius mandagiai kreipdavosi Jūs, o ne Tu.
Greitai apsiprasti šioje gimnazijoje man padėjo tai, kad visi bendraklasiai dar gana gerai kalbėjo lietuviškai. Po poros metų žemutinėse ir net vidurinėse klasėse padėtis pasikeitė, mokiniai tarp savęs šnekėdavosi
jau daugiausia vokiškai. Tad iš Lietuvos atvykusiems mokiniams buvo labai lengva natūraliai išmokti vokiečių kalbą. Man šiuo atžvilgiu nepasisekė. Per tuos vienus metus vokiškoje liaudies mokykloje buvau tik pradėjęs vokiškai susikalbėti, o čia, gimnazijoje, visi su manimi kalbėjo lietuviškai. Todėl mano vokiečių kalba tobulėjo pamažu. Lietuvių mokytojai buvo patenkinti, kad atvyksta mokinių iš Lietuvos, nes šie ryškiai prisidėdavo prie kitų auklėtinių lietuvinimo.

Tačiau atvykėliams dėl to būdavo gerokai sunkiau įsigyventi vokiškoje aplinkoje. Dipukai, kurie iki 5-ojo dešimtmečio pabaigos gyveno aliantų prižiūrimuose lageriuose, su vokiečiais nepalaikė beveik jokių ryšių. Kai pabėgėlių stovyklos buvo panaikintos arba apie 1951 m. galutinai perleistos į vokiečių rankas, dipukai ir toliau bendravo tik tarpusavyje ir nelabai orientavosi vokiškomis aplinkybėmis. Tai būdinga ir vyresnio amžiaus lietuvių mokytojams, kurie per visą pokarį dėstė tik lietuviškose mokyklose, daugelis net neišmoko vokiečių kalbos. Nekeista, kad Vasario 16-osios gimnazija dar kurį laiką gyveno gana užsidariusi, esą tik taip galima
išsaugoti lietuviškumą. Be to, 1954 m. ji persikėlė į Hiūtenfeldą – labai mažą kaimą su pora šimtų gyventojų, esantį atokiai nuo kultūros centrų. Visa tai prisidėjo, kad susiklostytų tam tikra geto ir lietuviškos salos atmosfera. Nors kaimiečiai nebuvo priešiški, bet gimnazija jie nesidomėjo, ji irgi palaikė su kaimu tik būtiniausius ryšius. Vis dėlto apie 1960 m. tas abiejų pusių abejingumas ėmė sklaidytis, gimnazijos mokiniai žaidė kaimo sporto komandose, užmezgė pirmuosius kontaktus su artimiausiomis vokiškomis
gimnazijomis, jau net lankydavosi vieni pas kitus. O kaimo parduotuvės ir restoranai išsilaikė tik dėl čia gyvenusių lietuvių gausos. Laiko apsilankyti kaime ar išvažiuoti kur nors toliau į kitus miestukus buvo nedaug – dvi valandos po pietų ir viena po vakarienės, o norintys kur nors nuvažiuoti sekmadieniais turėdavo apie tai pranešti. Dienoraštyje pasižymėjau,
kad gimnazijos vadovybė atšaukė leidimą išeiti į kaimą po vakarienės ir dėl to įvyko pirmas streikas – mokiniai demonstratyviai sustojo prie vartų, valandą stovėjo tylėdami ir tik po to išsiskirstė. Draudimas buvo panaikintas. Gimnazistai sudarydavo kaimo jaunimo futbolo komandos stuburą, vyresnieji žaisdavo net pirmoje suaugusiųjų komandoje. Kai vienas abiturientas per varžybas susilaužė koją, ketinta vyresniųjų klasių mokiniams išvis uždrausti žaisti, bet ir to greitai atsisakyta. Tik vienas ne tiek raštu, kiek žodžiu išreikštas draudimas išsilaikė iki pat Andriaus
Šmito direktoriavimo 9-ojo dešimtmečio pradžioje – drausta gimnazijos merginoms draugauti su kaimo vaikinais. Tarp gimnazistų netrūko porelių, kurios glamonėdavosi parke. Bet jei kokia gimnazistė užmegzdavo romaną su vokiečiu, jai grėsė ne tik griežti kaltinimai, bet ir išvarymas iš mokyklos. Gimnazisčių grožis akino ne tik vietinį jaunimą, bet ir visokius iškrypėlius. Dienoraštis man priminė vieną gana pavojingą atsitikimą, kai parke buvo užpulta kiek nuošaliau saulėje besikaitinanti gimnazistė. Laimei, nieko
baisaus neįvyko. Policija ir patys gimnazistai ieškojo nusikaltėlio, tačiau jo taip ir nesugavo.

Gimnazijos vadovybė net į menkiausius nusižengimus reaguodavo labai greitai – nuo grasinimų, baudų iki išvarymo iš mokyklos. Nors mokinių skaičius mažėjo, netrūko tokių, kuriems mokslo metų viduryje tekdavo keliauti į namus. Gimnazija priimdavo mokinius, netikrindama nei jų sugebėjimų, nei noro mokytis, nenuostabu, kad nemažą dalį vėliau tekdavo išmesti arba juos atsiimdavo patys tėvai. Aišku, buvo atvejų, kai nieko kita nelikdavo – antai vienas mokinys, atsivežęs iš namų pistoletą, dėl neatsargumo peršovė vienai mokinei koją. Nelaimės aplinkybes aiškinosi policija. Gali būti, kad jis atsivežė ginklą, norėdamas medžioti antis ir žąsis, kurias kartais mėgindavome nušauti pasigamintais lankais ir ietimis, bet niekada nepataikydavome. Išvarydavo iš mokyklos ir dėl mažų prasižengimų, dėl disciplinos stokos. Užtekdavo pakartotinai pasipriešinti mokytojams arba, nepaisant draudimo, apsilankyti restorane, ir jau kviesdavo atvykti tėvus. Tai grėsė daugiau paaugliams, nes vyresniųjų klasių mokiniai, ypač kai sukakdavo 18 metų, turėdavo kur kas daugiau laisvių, jų beveik nebausdavo. Aišku, nereikėtų pamiršti, kad anais laikais ir iš vokiškų gimnazijų gana greitai išmesdavo dėl disciplinos stygiaus, dėl prastų pažymių, o internatuose galiojo ypač griežti paauglių auklėjimo ir dorovės reikalavimai. Vis dėlto būti išvarytam iš lietuviškos gimnazijos svėrė daugiau, nes mokinių čia niekada nebuvo per daug, o ir pats išvarymas tiek jaunuolį, tiek jo tėvus sukompromituodavo visos
lietuvių bendruomenės akyse.

Mokslas žemutinėse ir net vidurinėse klasėse buvo gana žemo lygio, tik paskutinės dvi prilygdavo vokiškoms gimnazijoms. Tai iš dalies lėmė labai sunki finansinė padėtis – mokytojai gaudavo palyginti mažas algas. Todėl pedagogų labai trūko, žemutinėse klasėse dėstė ir neturintys specialaus išsilavinimo. Pavyzdžiui, jaunam kunigui Dėdinui tekdavo dėstyti labai įvairias pamokas – nuo lietuvių kalbos iki matematikos. Kunigai dėstė lotynų kalbą, nors nebuvo išlavinti pedagogai. Mano laikais trūkstant lietuvių mokytojų, pradėta vis daugiau imti vokiečių, išlaikiusių pirmus valstybinius pedagogikos egzaminus, tačiau dar neturinčių teisės dėstyti vokiškose mokyklose. Mokytojais ėmė ir doktorantus arba pensininkus. Per pirmus tris mano mokymosi metus anglų kalbą dėstė anglas Cummingas, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą dėstęs Peterburge. Kad ramiai sėdėtume,
jis žadėdavo pamokai baigiantis padainuoti rusiškų dainų. Bet anglų kalbos iš jo mažai išmokome, nors visiems rašė patenkinamus pažymus. Man tai buvo katastrofa, nes iš Lietuvos atvykau be anglų kalbos žinių, reikėjo pasivyti trejų metų kursą, nes Vokietijoje ją dėstė jau pirmoje gimnazijos klasėje. Anglų kalbą perėmęs dėstyti jaunas vokietis mokytojas turėjo pradėti beveik nuo abėcėlės.

Jeigu kuris nors mokytojas susirgdavo arba neatvykdavo, gimnazija nesugebėdavo greitai jo pakeisti. Pasitaikydavo dienų, ypač žiemą, kai turėdavome tik vieną ar dvi pamokas. Nenuostabu, kad silpnesni mokiniai atsilikdavo vis labiau. Į mokslo lygį tik paskutinius trejus metus buvo žiūrima rimtai. Manau, tai galėjo būti netgi tam tikra sistema. Mat be jokių
egzaminų baigta šeštoji gimnazijos klasė prilygo realinės gimnazijos baigimui ir leido pereiti į profesinio lavinimo mokyklas. Tad šioje gimnazijoje gana lengvai gauti geri pažymiai palengvindavo kelią įgyti
neblogai apmokamą profesiją. Gal todėl pusė ir net daugiau moksleivių pasitraukdavo iš gimnazijos su šeštos klasės atestatu, o tie, kurie likdavo, per paskutinius trejus metus turėdavo pasivyti Vokietijos gimnazijoms nustatytą lygį, kad išlaikytų abitūros egzaminus. Privačių mokyklų abiturientų žinias tikrindavo svetimi mokytojai. Be to, egzaminus jiems
reikėjo laikyti raštu ir žodžiu, o valstybinių mokyklų abiturientai egzaminą žodžiu laikydavo tik tada, jei gimnazijos pateiktas įvertinimas neatitikdavo pažymio, gauto už abitūros rašto darbą. Privačių mokyklų įvertinimai nebūdavo pridedami prie abitūros pažymio. Reikalavimai nevalstybinėms mokykloms buvo kur kas aukštesni, todėl jų mokiniai negalėjo prieš abitūrą jaustis ramūs. Nekeista, kad tuo laiku Vasario 16-osios gimnazijoje buvo labai sumažėję abiturientų. Prieš mus abitūrą laikė tik viena moksleivė, o mes buvome keturiese, egzaminus išlaikė trys.

Atsidūriau Vokietijoje, jau įvykus vadinamajam ekonominiam stebuklui (Wirtschaftswunder), per patį atsigavimo įkarštį. Ėmė trūkti darbo jėgos, o uždarbis kasmet didėjo. Bet pabėgėlių gimnazijoje nuo jos įsikūrimo nedaug kas pasikeitė. Nupirktą gana apleistą XIX amžiaus vidury pastatytą medžioklės pilaitę remontuoti trūko lėšų, mokiniai gyveno susispaudę, apie 20 jauniausiųjų buvo sugrūsti į didelę salę, vadinamą arklide, vidurinių klasių moksleiviai gyveno po keturis ar šešis viename kambary, tik vyresnieji po du. Berniukų ir mergaičių bendrabučiai turėjo po vieną dušą, kiekviename aukšte – tualetus ir prausyklas. Švarą palaikėme patys, kas savaitę tekdavo vaškuoti koridorių grindis, tualetus valydavo dažniausiai nubausti mokiniai. Iki 1965 metų pamokos vykdavo dviejuose barakuose, kur vasarą būdavo per karšta, o žiemą per šalta. Čia veikė virtuvė ir valgykla. Klases šildė geležinės anglių krosnelės, kurias kūrendavome ir prižiūrėdavome patys.

Visi mokiniai ir beveik visi lietuvių mokytojai valgydavo bendroje valgykloje. Badauti, aišku, nereikėjo, duonos ir bulvių užtekdavo, bet visa kita buvo dalijama porcijomis, trūko vaisių ir įvairovės. Atsimenu vieną su tuo susijusį įvykį, dėl kurio man ir dabar ausys kaista. Po vakarienės, per kurią vėl pritrūko dešros ir sūrio, direktorius Bronius Liubinas paprašė, kad užeičiau pas jį atsiimti kažkokios premijos. Atsakiau, kad vietoj jos verčiau nupirktų dešros ir sūrio. Neatsimenu, ar už tokį įžūlumą mane nubaudė, tačiau tą pusmetį turėjau sumažintą elgesio pažymį.
Iš neturtingų šeimų kilę vaikai dėl prastesnio valgio pernelyg nesisielojo, kas turėdavo daugiau kišenpinigių, nusipirkdavo priedo. Vasaros naktimis, kai ūkininkai miegodavo, retkarčiais važiuodavome dviračiais į sodus vogti vaisių. Mano dienoraščiuose mirga paskolintų ir pasiskolintų pinigų sąrašai, pramaišiui su dejonėmis, kad baigiasi kišenpinigiai, nors kaime išleisti pinigus nebuvo kur, išskyrus maistą ir gėrimus. Retkarčiais nueidavome į kiną kitame kaime, dar rečiau nuveždavo į teatrą Mannheime. Vėliau
reikėjo pinigų uždraustiems restoranams, kur žaisdavome stalo futbolą ir kitus žaidimus, dažniausiai užsisakydami tik po vieną kokteilį. Laisvadieniais, o jų netrūkdavo dėl visokiausių lietuviškų, vokiškų,
katalikiškų ir evangeliškų švenčių, autostopu apsilankydavome ir tolimesniuose miestuose. Apžiūrėjome ne tik artimo Mannheimo, bet ir Frankfurto, Bazelio, net Ciuricho meno muziejus, nakvodavome pigiuose
jaunimo viešbučiuose. Per ilgesnes Kalėdų, Velykų ir vasaros atostogas važiuodavome namo, bet būdavo nuobodoka, nes ten neturėjome nei pažįstamų, nei draugų. Tad dažniausiai iš anksto susitardavome apsilankyti pas bendraklasius, o per vasaros atostogas stengdavomės vykti į ilgesnes keliones, kurias mums siūlydavo kai kurie mokytojai ir lietuviškos organizacijos. Pavyzdžiui, evangelikų mokytojas Fricas Skėrys kasmet rengdavo kelionę į vaikų stovyklą Norvegijoje, kur ir aš du kartus dalyvavau, katalikai siūlė atostogas pas saleziečius Italijoje, kur ir mane, evangeliką, priėmė, o padedamas Kurgono, kuris lietuvių vaikams organizuodavo viešnages anglų šeimose, dvi savaites praleidau Anglijoje.
Gana dažnai nuvažiuoju į gimnaziją ir stebiuosi, kad dabartiniai mokiniai rodo tiek daug entuziazmo, stengdamiesi šalia mokslų ką nors patys susiorganizuoti. Mano laikais moksleivių iniciatyvos labai trūko. Daugiausia visko imdavosi mokytojai. Gimnazija turėjo šokių būrelį, chorą, katalikų kunigas rūpinosi ateitininkų veikla, evangelikų kunigas telkė evangelikus. Atsimenu, tik skautai vienu metu buvo gana aktyvūs, bet, pasikeitus tų entuziastų kartai, būrelis apskritai nustojo veikęs. Mergaičių bendrabučio vedėja Tamošaitienė šeštadieniais kartkartėmis rengdavo šokius, sporto mokytojas Tautvydas Gailius, azartiškas krepšininkas, buvo sudaręs gerą krepšinio komandą, organizuodavo varžybas su kitų gimnazijų atstovais. Popietėmis mokiniai žaisdavo futbolą, retkarčiais ir tinklinį parke. Tačiau neveikė nei literatūros, nei teatro būrelis, gal kad buvo likę labai mažai
vyresniųjų mokinių. Jų skaičius apskritai labai sumažėjo – nuo 180 apie
1955 metais, liko tik 90. Nauji mokslo metai prasidėdavo spėliojimais, kas sugrįš į klases. Dienoraštyje radau bendraklasio Jurkūno laišką iš Anglijos – pranešė negrįšiąs atgal ir prašė atsiųsti čia paliktus daiktus. Anksčiau gimnazija laikyta viena didele šeima, bet apie 1962 metus pradėjo sklisti gandai, kad ji greitai užsidarys. Tų metų dienoraščiuose radau net keletą tokių mus visus bauginusių gandų. Vienu metu jau ir aš buvau pradėjęs ieškoti vietos kur nors kitoje mokykloje, ypač kai dėl vis dar nepakankamų anglų kalbos žinių man teko kartoti aštuntos klasės kursą. Pasilikau daugiau iš inercijos ir todėl, kad direktorius pažadėjo suteikti man papildomas anglų kalbos pamokas. Paskutinius dvejus metus mes, keturi abiturientai, pasinėrėme į pasirengimą abitūrai. Pradėjus statyti naują gimnaziją, buvo gautas kreditas iš Bonos ir Baden-Wiurtembergo krašto, kiek aprimo ir gandai apie užsidarymą, gąsdinę tėvus. 1965 metais klasės persikėlė į naują pastatą, kur galėjome džiaugtis šviesa ir šiluma.

Mokytojai labai stengėsi auklėti mus lietuviška patriotine dvasia. Tėvynės praradimas, o gal ir tam tikras kaltės jausmas, kad pabėgo iš Lietuvos, skatino kalbėti apie gimtinę tik iš gerosios pusės. Idealizuoti vaizdai ir ilgesingos prakalbos darė poveikį ir mums, moksleiviams. Tvirtai tikėjome, kad nėra geresnių žmonių už lietuvius, kuriuos skriaudža visi kaimynai. Net ir suaugęs aš dar ilgai netikėjau, kad lietuviai prisidėjo prie žydų persekiojimo, ir kai 8-ajame dešimtmety vokiečių spauda paskelbė dokumentus, įrodančius lietuvių kaltę, aš laiške tvirtinau, esą tai
komunistų klastotė. Mes tikėjome Klaipėdos „sukilimu“ ir doru lietuvių sugyvenimu su tautinėmis mažumomis, neabejojome, kad kunigaikščių laikais rusiškų žemių užėmimai buvo vien jų išvadavimas iš mongolų–totorių jungo. Tik apie Smetonos valdymą Lietuvos istorijos mokytojas, dailininkas Alfonsas Krivickas kiek tylesniu balsu išreikšdavo savo kiek kitokią nuomonę, negu išdėstyta vadovėlyje. Sunku pasakyti, kiek toks pasaldintas Lietuvos vaizdas vėliau, susidūrus su vokiška aplinka ir kur kas kritiškesne pasaulėžiūra, lėmė daugumos buvusių mokinių nenorą palaikyti ryšius su gimnazija. Jau porą kartų bandyta rengti ją baigusiųjų suvažiavimą, bet dalyvių sulaukta labai mažai. Nedaug buvusių gimnazistų, ypač iš mano laikų, tapo lietuvių bendruomenės nariais. Žinoma, netrūksta ir kitų tokio atšalimo priežasčių, vis dėlto tenka klausti, kodėl buvę mokiniai taip nenoriai dalijasi atsiminimais apie Vasario 16-osios gimnaziją.

Šios mokyklos pamatu buvo laikoma lietuvybė ir religija. 7-ajame dešimtmetyje Vokietijoje daug kalbėta, rašyta apie ekumeninį judėjimą, universitetuose atsirado ekumeniniai institutai. Gimnazijoje tokio vienijimosi ženklų nebuvo, apie kokį nors suartėjimą nekalbėta, bendros pamaldos nevykdavo. Bet šiaip katalikai ir evangelikai, palyginti su tarpukariu, gimnazijoje sugyveno gana darniai. Buvo sudarytos geros sąlygos abiem konfesijoms išlaikyti savo tikėjimą. Vieni ir kiti turėjo savas religijos pamokas, eidavo į savas pamaldas, kurias lankyti buvo būtina. Mokiniai nelabai kreipė dėmesį, kas yra kas. Katalikai, būdami dauguma, turėjo visur pirmenybę, juk mokytojavo net trys katalikų kunigai, du iš jų – Ladas Gronis ir Bronius Liubinas – kurį laiką ėjo net gimnazijos direktoriaus pareigas. Nežinau, kas būdavo per katalikų religijos pamokas kalbama apie evangelikus, bet spėju, kad jų jau tikrai nevadino eretikais kaip prieš karą.

Evangelikų religijos mokytojas Fricas Skėrys, kuris vėliau tapo ir kunigu, nepamiršdavo iškelti evangelikų konfesijos pranašumų ir mielai vardydavo visas katalikų padarytas skriaudas. Tačiau jo pamokos buvo gana nuobodžios. Kai man suėjo 18 metų ir jau galėjau apsispręsti dėl religijos pamokų lankymo, o katalikams pradėjo dėstyti jaunas kunigas Jonas
Riaubūnas, užsimaniau bent kurį laiką dalyvauti jo pamokose. Riaubūnas sutiko, bet Skėrys pakėlė didelį triukšmą, gąsdindamas mano tėvus, esą noriu tapti kataliku. Direktoriui ir tėvams spaudžiant, turėjau atsisakyti noro artimiau susipažinti su katalikų tikėjimu. O tikrai lygiaverčių bendrų ekumeninių pamaldų teko dar ilgai laukti.

Atrodo, sąlygos blogėjo dėl dviejų esminių priežasčių. Kad gyvuotų tokia neįprasta ir nevokiška gimnazija, reikėjo labai energingo direktoriaus, perpratusio naują Vokietijos švietimo sistemą, kaip antai Andrius Šmitas – gimęs ir augęs Vokietijoje, jis sugebėjo įdiegti esmines reformas. Mano laikais direktoriai keitėsi dažnai: 1958–1960 metais šias pareigas ėjo dr. Jonas Grinius, 1960–1962 metais kunigas Gronis, nuo 1962 metų – kunigas Liubinas, beje, per porą metų sugebėjęs pagerinti gimnazijos finansinę padėtį, išrūpinti didesnę vokiečių įstaigų paramą, užmegzti glaudesnius ryšius su Baden-Wiurtembergo krašto kulto ministerija (švietimo reikalus Vokietijoje tvarko kraštai), gauti lėšų naujam mokyklos pastatui, kad pagaliau baigtųsi pokarinis vargingas barakų laikmetis. Kita problema, sakyčiau, struktūrinė – tai moksleivių piramidė: anais laikas kur kas daugiau mokinių lankė žemutines klases, o vyresnėse jų vis mažėjo. Šiandien yra atvirkščiai: lietuvių mokinių mažiau žemutinėse, bet daugėja baigiamosiose. Atrodo, anuo laiku dėta daugiau pastangų lietuvių vaikus kiek galima anksčiau perimti iš vokiškų pradinių mokyklų, negu verbuoti vyresniųjų klasių mokinius, mat mokslo lygis buvo gana žemas.
Perskaitęs, ką čia parašiau, pagalvojau: šie svarstymai gal kiek pernelyg kritiški. Pradedu net nuogąstauti, kad skaitytojai, pamatę vokišką mano pavardę, nuspręs, esą nieko gero nelauk iš vokiečio. Kai mokiausi Vasario 16-osios gimnazijoje, jau geras trečdalis mokinių buvo su vokiškomis pavardėmis. Gimnazijos garbei reikia pasakyti, kad nei vadovybė,
nei mokytojai tokių moksleivių neišskyrė iš kitų, tik pavardes sulietuvindavo. O mes, turintys vokiškas pavardes, niekada nesudarėme „savo“ atskiros grupės ir nepabrėždavome jokio vokiškumo. Aš net nebūčiau galėjęs to daryti, nes visą ligtolinį gyvenimą buvau praleidęs tarp lietuvių – 14 metų Lietuvoje, 7 metai lietuviškoje mokykloje, tad į tikrąją Vokietiją patekau tik po abitūros, būdamas jau 22 metų.

Man ir kitiems repatriantų vaikams Vasario 16-osios gimnazija suteikė galimybę išeiti į mokslus, nes patekti į vokiškas gimnazijas, kur dar ir dabar dauguma mokinių yra iš pasiturinčiųjų sluoksnio, neturtingose lietuvių šeimose augę vaikai anais laikais beveik neturėjo jokios galimybės. Įdomu, kad praturtėję lietuviai jau ir tada nesiuntė savo vaikų į vargingą Vasario
16-osios gimnaziją. Pozityviai vertinti reikėtų ir gerą mokinių sugyvenimą tarpusavyje. Gerbtinos mokytojų pastangos mus mokyti ir auklėti, nors jų algos buvo visai menkos, finansinė gimnazijos situacija – sunki.
Juk federatyvinė ir krašto valdžia šiek tiek remti privačias mokyklas, taigi ir Vasario 16-osios gimnaziją, pradėjo tik nuo 1960 metų. Bet primokėdavo tik už mokslą, o internatas iki šiol negauna jokios paramos.

Nuo Andriaus Šmito direktoriavimo pradžios 1983 metais daug kas pasikeitė – šiandien ši mokykla yra tapusi bendra lietuvių ir vokiečių gimnazija, įgijusia gerą, net išskirtinį vardą ir pripažinimą. Hesseno kraštas
apmoka didelę dalį mokymo išlaidų, gimnazija turi tas pačias abitūros sąlygas kaip ir valstybinės mokyklos. Neabejoju, kad dabartiniai auklėtiniai apie Vasario 16-osios gimnaziją atsilieps kur kas pozityviau negu mano laikų moksleiviai.

Marytės Dambriūnaitės-Šmitienės archyvo nuotraukose – Vasario 16-osios gimnazija 1954 – 1973 metais.

Naujienos

Smurtas turi daug veidų. Atpažink jį

Smurtas dažniausiai suprantamas kaip fizinė prievarta, tačiau tai gali būti bet koks veiksmas, kurio galima išvengti ir kuris trukdo...

Tik nebijok. Netylėk

Durys užsidarė.  Po akimirkos Lina (vardas pakeistas – A. D.) išgirdo trinktelint laukujas duris. Petras išėjo. Moteris lengviau...

Ar žinai, kad gali atgauti dalį pinigų?

Dažnai užsienyje dirbantis žmogus nežino, jog kiekvienas legaliai užsienyje dirbantis Lietuvos pilietis gali pretenduoti į...